Esą ES ir Amerika yra vienintelės pasaulio supervalstybės, nes Japonija nusilpo, o Kinijai tapti svarbia dar prireiks laiko.
O Čekijos sostinėje Prahoje praėjusią savaitę, pasirodo, vyko ES bei Kinijos susitikimas, kuriame kalbėta apie dar vieną „Didįjį dvejetą“, vadinamąjį G-2, tai yra, Kinijos bei Jungtinių Valstijų strateginę sąjungą. Honkongo dienraštis „Asia Times“ ta proga pastebėjo, kad Kinijos ministras pirmininkas Wen Jiabao bent kol kas atmetė šią idėją pareikšdamas, kad kalbėti apie dviejų valstybių dominavimą pasaulyje nepagrįsta ir net klaidinga.
Vis dėlto daliai žmonijos bent retorikos lygmenyje hegemonijos tema svarbi. Taigi šiandien – apie permainingas hegemonų paieškas, juo labiau, kad hegemonijos, lyderystės tema pasaulio žiniasklaidoje aptariama gal ne itin dažnai, užtat nuolat.
Pirmoji pusė – straipsnis „Padėkite mums, arba išeisime“ iš „The New York Times“
Praėjus kelioms savaitėms po Rugsėjo 11-osios teroro aktų Amerikos atsako teroristams autorius į klausimą, kodėl tikimasi sėkmingo įsiveržimo į Afganistaną, jei nesėkmę ten patyrė visos užsienio intervencijos, atsakė, kad Jungtinės Valstijos tik gerokai iškarš kailį ir pasitrauks. Praėjo aštuoneri metai, Amerika užuot pasitraukusi įveda naujas pajėgas į Afganistaną bei pradėjo veikti dar ir Pakistane.
Be abejo, stingdo kraują mintis, kad sparčiai gausėjantis Pakistano branduolinis arsenalas gali pakliūti į kerštingų džihadistų rankas. Žinomas indų politologas K. Subrahmanyamas apie tai kalba labai aštriai teigdamas, jog „al Qaeda“ tokia pat pavojinga kaip ir nacizmas.
Gali būti, šioje situacijoje tiktų užduoti kitą klausimą: jei Afganistanas ir Pakistanas yra pavojingiausios vietos planetoje, kaip neseniai paskelbė prezidentas Barackas Obama, kodėl Amerika ten veikia beveik viena? Trumpas atsakymas skambėtų kaip dar vienas klausimas: kodėl kitos šalys turi kažką daryti, jei Jungtinės Valstijos ir nori veikti vienos?
Vis dėlto kas būtų, jei Amerika paprasčiausiai pasitrauktų iš Afganistano bei Pakistano? Pasak buvusio Indijos pasiuntinio Jungtinėse Valstijose Naresho Chandros, tai būtų įvertinta kaip didžiausia „al Qaedos“ pergalė. Pakistane pilietinė visuomenė veikiausiai nusileistų ekstremistų spaudimui pakeisti visuomeninį elgesį reglamentuojančius įstatymus. O tada – viešpatie, gelbėk moteris.
Pakistano žurnalisto Ahmedo Rashido teigimu, Kinija neprisiimtų atsakomybės nei dėl branduolinių ginklų, nei dėl ekstremistų. Ji tiesiog uždarytų sieną su Pakistanu, bet kaip ir anksčiau jam padėtų, tuo pat metu savotiškai izoliuodama. Šiitų dominuojamam Iranui nepatiktų fundamentalistinis sunitų režimas Afganistane ir Pakistane. Teheranas veikiausia pasistengtų „priglausti“ etniškai artimus beludžus iš Pakistano pietvakarių. Saudo Arabija pasinaudotų amerikiečių pasitraukimu ir sustiprintų ekstremistinio islamiškojo vahabizmo propagandą. Pasak K. Subrahmanyamo, Pakistano armija gali tapti šios ideologijos įrankiu. Leidinio „India Focus“ redaktoriaus Subhasho Agrawalo teigimu, jei vahabitai įsitvirtintų Pakistano Pendžabo provincijoje, Delis susidurtų su rimtomis egzistencinėmis grėsmėmis ir turėtų imtis atsakomųjų priemonių.
Šiandien akivaizdu, kad Amerika viena negali stabilizuoti situacijos šiame regione. Vašingtonui laikas pateikti Kinijai, Saudo Arabijai, Iranui bei Indijai pasiūlymą, kurio šios negalėtų atsisakyti. Jo esmė – prisijunkite, arba mes pasitraukiame. Pirmiausia, prezidentas B.Obama turi aiškiai nurodyti, jog takinys yra „al Qaeda“, o ne Talibanas. Talibų grupuotes dažniausiai sudaro puštūnai, turintys regionionių, o ne globalių ambicijų įkurti nepriklausomą Puštūnistaną. Gi „al Qaeda“ siekia globalaus teroro viešpatavimo, gavusi branduolinį ginklą, grupuotė jį panaudotų.
Pakistane Amerika privalo siekti pilietinės visuomenės formavimosi, mat nemažai šios šalies piliečių tebegyvena feodalizmo sąlygomis. Siekiant įveikti atsilikimą, būtinas bendradarbiavimas su kitomis regiono valstybėmis. Jungtinės Valstijos taip pat privalo įtikinti Rusiją apginkluoti Afganistano armiją bei suteikti savo teritoriją tiekimui į šią šalį užtikrinti. Galų gale reikia priversti Delį suteikti Pakistanui jo teritorinio vientisumo garantijas, kad šis galėtų patraukti savo ginkluotąsias pajėgas nuo sienos su Indija.
Jei likęs pasaulis negali alikti savo darbo dalies, Amerika grįš namo. Aštuoneriais metais vėliau nei planavo.
Antroji pusė - lordo P. Ashdowno samprotavimai „Vakarų hegemonijos pabaiga“ iš „The Guardian“
Esame atsidūrę istorijos tarpsnio pradžioje, kuomet susiklosčiusios tvarkos pagrindai ima svyruoti ir formuojasi nauja pasaulio tvarka. Šįkart mums nepavyks iš krizės grįžti į buvusią patogią padėtį. Kuomet krizė baigsis, Vakarų šalys bus tapusios silpnesnės, o Rytai jų atžvilgiu sustiprės. Paskutinį kartą panašus judėjimas vyko praėjusiame amžiuje, kuomet pasaulinė lyderystė iš senosios Europos persikėlė už Atlanto į Jungtines Valstijas. Tuomet įvyko valdžios bei galios pasikeitimas, o vertybės liko tos pačios. Šįkart keičiasi ne tik pasaulio tvarka, bet ir vertybės.
Be abejo, tai nereiškia, kad tokių šalių kaip Indija ir Kinija kilimas joms pačioms nesukelia problemų. Ypač Kinijoje gali kilti neramumų banga, nes išlaisvinus ekonomiką jai vis viena teks užsiimti ir savo visuomenės išlaisvinimu. Pekiną tai ne be pagrindo baugina - Kinijos istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai ši didelė bei įvairi nacija pasiekusi galybę po to staiga nugrimzdavo į chaosą ir net byrėjimą. Vis dėlto nepaisant šių grėsmių Kinija yra viena didžiausių pasaulio valstybių.
Kai kurie (ypač kairuoliškai nusiteikę) žmonės tvirtina, jog esame Amerikos viešpatavimo pasaulyje pabaigos pradžios liudininkai. Bet pono B.Obamos išrinkimas prezidentu rodo, kad Jungtinės Valstijos neserga labiau nei kiti, tad kurį laiką veikiausiai dar išliks galingiausia pasaulio valstybe. Tiesa, jos dominuojanti pozicija nebebus tokia tvirta. Naujų galios centrų radimasis rodo, jog pasaulis tampa daugiapolis, primenantis 19 amžiaus Europą. Viena tokios padėties pasekmių – regioninių darinių stiprėjimas, kurį gali lydėti augantis protekcionizmas, silpninsiantis praėjusio amžiaus antroje pusėje puoselėtą laisvąją prekybą.
Dar viena besiformuojančios naujosios tvarkos pasekmė turbūt labiausiai palies Europą. Gerokai įvairesniame daugiapolyje pasaulyje Jungtinėms Valstijoms vienodai rūpės ir rytai, ir vakarai. Transatlantinis bendradarbiavims veikiausiai išliks svarbus, tačiau nebebus visos politikos pagrindas. Europoje esantys Amerikos kariškiai šiandien ten dislokuoti ne dėl Senojo Žemyno gynybos, o operacijoms Irake bei Afganistane užtikrinti. Tikėtina, kad ateityje Vašingtonas spręs apie Europą ne remdamasis mūsų bendra istorija, bet vadovaudamasis labai racionaliais ar net griežtais vertinimais, ką galime nuveikti bendrų interesų labui. O europiečių interesai ne visada stampa su amerikietiškais, tą gerai patvirtina Afganistano pavyzdys. Taigi Europai ateityje prireiks labai subtilios, dėmesingos užsienio politikos, iš esmės besiskiriančios nuo tos, kuri vyravo, kai Senojo Žemyno saugumą užtikrino dėdė Semas.
Europiečiai praranda Ameriką kaip draugą bei gynėją visais gyvenimo atvejais labai sunkiais laikais. ES kaimynystėje turi vis labiau savimi pasitikinčią Rusiją, sėkmingai taikančią principą „skaldyk ir valdyk“ ir grįžtąnčią prie brežnevinės įtakos zonų doktrinos. Kartu su kylančia Kinija didėja ekonominė Rytų galia. Jei Senasis Žemynas nespartins savo institucinės integracijos, būsimi keli dešimtmečiai Europai gali būti labai skausmingi. Penketą amžių trukusi Vakarų hegemonija pamažu baigiasi. Netekus jaukaus Atlanto klubo, teks ieškoti naujų sąjungininkų tokiose vietose, apie kurias anksčiau net nesusimąstydavome. Tie sąjungininkai nebebus tokie artimi kaip iki šiol ir turės savų reikalavimų. Dabartinė pasaulinė finansų krizė tą akivaizdžiai parodė. Siekiant didesnės tvarkos nestabiliame pasaulyje teks pasislinkti ir užleisti vietą toms šalims, kurios regi pasaulį kitaip ir gal net nepripažįsta mūsų vertybių.
„Dvi pusės“ – antradieniais 11.05 val. (kart. 16.25 val.).