„Žodžiu, liūtas – žvėrių karalius išleido miške įsaką draudžianti gerti..“, – kompanijai susirinkusiai Kostromos centre pasakojo anekdotą vidutinio amžiaus vyriškis. Ant suoliuko keli alaus buteliai. Šalia – juoda duona, „šlapia“ dešra, daugybė žydrų oro balionėlių su užrašais „Už profsąjungas“, „Vieningoji Rusija“ ir nuostabus vaizdas nuo kalno papėdės į Volgą.
Į mano klausimą iš kur tiek balionėlių, skuba atsakyti nuo kompanijos atsiskyrusi moteriškė. Ji ir jos draugai ne tik pareiškia savo nuomonę apie valdžios organizuotą demonstraciją, bet ir pasiūlo nufotografuoti balionėlius, nes „kai jų daug, tai gražu“.
„Dalyvavau demonstracijoje, daug žmonių buvo, balionėlius dalino, koncertas. Žodžiu linksma, tik labai trumpai. Tai kad dabar švenčiam patys“, – vienas per kitą dėstė draugiškai nusiteikę kostromiškiai.
Iš tiesų oficialiais duomenimis Klaipėdos dydžio Kostromoje į jungtinę „Vieningosios Rusijos“ ir profesinių sąjungų organizuotą „Pavasario ir darbo“ šventės, kaip dabar oficialiai gegužės 1-oji vadinama Rusijoje, eiseną susirinko keletas tūkstančių dalyvių.
Mitingas trūko valandą
„Pas mus institute kabėjo skelbimas, kad visi norintys dalyvauti eisenoje, turi užsiregistruoti pas profsąjungos komiteto pirmininką ir 8 valandos 15 minučių susirinkti sutartoje vietoje“, – pasakojo vienas iš eisenos dalyvių, studentas Olegas.
Nors šiųmetės gegužinės net ir po Kremliui lojalių organizacijų vėliava, tai jau ne ta „darbo žmonių diena“ egzistavusi tarybiniais laikais. Visame mieste galima buvo pamatyti vos viena kitą plakatą, sveikinanti su švente, o pati eisena prasidėjusi 10 valandą ryto, 11 jau artėjo prie pabaigos.
Visas demonstrantų maršrutas pagrindiniu miesto – Taikos prospektu tebuvo kelių šimtų metrų ilgio. Vėliau žmonės buvo palikti sau – kas patraukė su šeima pasivaikščioti senamiesčio gatvėmis, kas nusipirkti gėlių ar cukraus vatos, pajodinėti žirgu. Tądien mieste pradėtas ir pavasario sezonas – imta prekiauti gira „iš bačkos“. Buvo ir ieškančių ne giros bet stipresnių gėrimų, tokie kaip mano sutikta kompanija.
„Komuniakos“ irgi susirinko
Nepritariantys Kremliaus politikai organizavo savo akcijas. Ilgiausiai prie paminklo Ivanui Susaninui, net iki 14 valandos, išsilaikė Vladimiro Žirinovskio liberaldemokratai (LDPR). Nors vėjas reguliariai ardydavo palapinę ir išmėtydavo laikraščius, partijos agitatoriai nepasidavė. Kalendorius su V. Žirinovskio atvaizdu dalinantis jaunuolis kiekvienam susidomėjusiam populiaria kalba aiškindavo kas yra kas.
„Skaitykit laikraštį, tik jame sužinosite kaip įveikti krizę. Imkite du. Matot „komuniakų“ šiemet nėra, štai kaip juos krizė prispaudė. Baigėsi jų metas, o pas mus viskas tvarkoj – imkite, imkite. Po 20 minučių dar mažų kalendoriukų bus“, – agitavo liberaldemokratas.
„Komuniakomis“ pavadinti komunistai šiemet Kostromoje, priešingai nei teigė V. Žirinovskio šalininkas, vis dėlto susirinko. Tiesa, jų buvo vos keliasdešimt, o tam kad atrodytų solidžiau jie netgi sudarė laikinas paliaubas su savo priešais – Sergejaus Mironovo vadovaujama „Teisingąja Rusija“.
„Seni miršta, o jaunimas visai kita kalba šneka. Jie jau nebesupranta mūsų puoselėtų idealų. Mūsų gretos kasmet retėja. Ką gi, toks jau gyvenimas. Gerai, kad tie prisijungė... Kaip ten juos... “Agrarinė Rusija“? Ne... „Darbo..? Ai, „Teisingoji““, – prie paminklo kitam garsiam kostromiškiui, dramaturgui Aleksandrui Ostrovskiui, filosofavo trys iš „raudonųjų“ susirinkimo traukiančios moteriškės, vis niekaip negalinčios prisiminti, kas gi tapo naujaisiais jų partijos sąjungininkais.
Turi puikų senamiestį
Įdienojus apie šventę liudijo tik neįprasta žmonių ir milicininkų gausa gatvėse. Tad nusprendžiau pasidairyti po miestą, juolab būtent iš Kostromos kilo 300 metų Rusiją valdžiusi Romanovų dinastija. Taip pat čia užaugo ir tautos didvyriu Rusijoje vadinamas Ivanas Susaninas, XVII amžiaus pradžioje ėjusiems į Maskvą lenkų kariams nurodęs klaidingą kelią ir paskandinęs juos pelkėse. Galbūt todėl dar ir šiandien čia sklando anekdotas „organizuoju turistines apžvalgines keliones po Kostromos kraštą, lenkams – nuolaidos. Ivanas Susaninas“.
Be to, Kostroma smarkiai skiriasi nuo daugumos senų Rusijos miestų. Pirmiausia čia nėra įprasto akiai Kremliaus, nors būtent Kostroma 1613 metais buvo faktine Rusijos sostine. Iš čia esančio Ipatijaus vienuolyno, kol Maskvoje šeimininkavo lenkai ir lietuviai, šalį valdė pirmasis Romanovų giminės atstovas Michailas Fiodorovičius.
„Būtinai nusileiskite žemyn prie Volgos. Čia viduramžių turgus, pieno kalnas, senovėje šioje vietoje buvo prekiaujama pienu. Viršuje – N. Ostrovskio teatras, Romanovų namas – atidarytas 1913 metais. Dabar ten muziejus, tačiau jei norite prisiliesti prie gyvos istorijos tuomet jums būtinai reikia patekti į Ipatjevką“, – dėstė atvykėliui 10 maršruto troleibuso konduktorė Nadežda.
Gyvena savo ritmu
Tarybiniais laikais Kostromoje buvo daug karinės pramonės objektų todėl gyvenvietė buvo uždara. Šiandien pagrindines pajamas miestas gauna iš kelių juvelyrinių gamyklų ir turizmo. Vaizdą šiek tiek gadina tarybinių daugiabučių virtinės, tačiau netgi jie nėra tradicinės „chruščiovkės“. Daugiausia tai plytiniai, trijų aukštų namai. Pakraščiuose yra keliasdešimt dvylikaaukščių.
Tarybinius laikus primena ir pagrindinių gatvių pavadinimai – Tarybinė, Lenino, Komjaunimo, F. Engelso. Beveik visas visuomeninis transportas taip pat iš tų laikų – gatvėmis važinėja L. Brežnevą menantys „Maz‘ai“. Už tat važiavimas pigus, net ir pabrangus vienkartiniams bilietams 27 procentais, iš vieno miesto galą į kitą galima nuvažiuoti už 8 rublius (60 centų).
Kostromoje kaip niekur kitur Rusijoje kreipiamas dėmesys į autentiškumą. Jeigu restauruojamas pastatas, būtinai naudojamos tos pačios medžiagos kaip ir senovėje. Todėl taip puikiai atrodo senamiestis, vietinių pagal savo forma vadinamas „keptuve“. Vietoj įprastų plastmasinių miesto vaizdelių, kaip suvenyrus siūloma įsigyti molinukų, lininių drabužių, medyje išraižytų miesto herbų – laivų.
Romanovų giminės lopšys
Ipatjevo vienuolynas, vietinių vadinamas Ipatjevka, vienas pagrindinių turistinės traukos centrų. Miesto pakraštyje ant Volgos intako – Kostromos upės kranto įsikūręs vienuolynas virtęs Rusijos istorijos muziejumi. Iki pat 1917 metų jo priežiūra ir restauravimu rūpinosi Rusijos carai – vienuolyną ir bendrai visą miestą laikę savo šeimos lopšiu.
Už 100 rublių (apie 8 litus) kainuojanti bilietą galima patekti į vidų, puse tiek kainuoja leidimas fotografuoti, kurį įsigyti kasininkė rekomenduoja kiekvienam turinčiam fotoaparatą.
„Labai didelė pagunda, pirkite, nes reikės grįžti“, – ragino moteriškė.
Iš tiesų neįmanoma praeiti neatkreipus dėmesio į originalias XIX mažiaus koklines krosnis ar XVII amžiaus caro krėslą. Čia pat net 36 kilogramus sveriantis Šventasis Raštas ir daugybė pirmojo Romanovo – Michailo atvaizdų, vienuose iš kurių – jis šviesiaakis jaunuolis, o kitose jau barzdotas turkų sultoną primenantis vyriškis. Dauguma šių atvaizdų tapyti ar siuvinėti auksu amžininkų. Čia pat esančios cerkvės požemiuose ir bajorų Godunovų sarkofagai.
Stebina savo mandagumu
Žinant, kad XVII amžiuje Kostromos meistrai buvo kviečiami į Maskvą statyti vienuolynų ir netgi patriarcho rūmų Kremliuje, tampa aišku kodėl tiek daug Kostromoje akmeninių cerkvių ir vienuolynų. Gyventojų namai jau XVIII amžiuje buvo statomi pagal suderinta planą ir, kaip pasakojo istorijos muziejaus darbuotoja, „stengiantis, kad atrodytų ne prasčiau už geriausius sostinės namus“.
„Nemažai pas mus buvo sugriauta tarybiniais laikais. Ypač Stalino epochos metu, bet miesto išplanavimas nebuvo keičiamas, o tai labai svarbu. Todėl kiekvienas pabuvojęs čia, gali pasinerti į viduramžių dvasią“, – aiškino muziejininkė.
Maloniai nuteikia ir tai, kad mieste be restauruotų pastatų ir tvarkingų gatvių, dar ir labai malonūs žmonės. Čia praktiškai nereikia turėti kelionių vadovo – gyventojai puikiai žino miesto istoriją ir būtinai patars, ką reikia pamatyti ir kur nuvažiuoti. Per visą dieną Kostromoje neteko pamatyti nė vieno benamio, paskutinį keiksmažodį išgirdau tik važiuodamas, dar bent 50 kilometrų iki miesto.
Istorija:
1213 m. Kostroma pirmąkart paminėta rašytiniuose šaltiniuose;
1318 m. Tvėrę remiančią Kostromą užima ir sudegina Maskvos kariuomenė;
1362 m. Kostroma galutinai įeina į Maskvos kunigaikštystės sudėtį;
1375 m. Kostromą sunaikina Nižnij Novgorodo kariuomenė;
1609 m. Kostromos Ipatijaus vienuolyne įsitvirtina lenkų ir lietuvių remiami Lžedmitrijaus II šalininkai;
1613 m. Ipatijaus vienuolynas tampa laikina Michailo Romanovo rezidencija. Iš čia Michailas išvyksta į Maskvą;
XVII a. Kostroma trečias po Maskvos ir Jaroslavlio prekybininkų miestas Rusijoje;
1773 m. kilusio gaisro metu sudega beveik visi mediniai Kostromos statiniai;
1778 m. Kostroma tampa gubernijos sostine.
1913 m. Kostromoje, dalyvaujant imperatoriui Nikolajui II, švenčiamos 300-osios Romanovų giminės metinės.
Vardo kilmė
Yra kelios Kostromos pavadinimo versijos. Pagal vieną iš jų Kostroma kilo nuo senovės rusų kalbos žodžio „kostr“ (tvirtovė). Taip pat yra versija, kad miestas pavadintas pagoniškos pavasario ir atgimimo deivės Kostromos vardu.