Suprantama, ne išpažinties paskutinis Europos diktatorius susitinka su šventuoju tėvu Benediktu XVI, o aptarti pašlijusių Stačiatikių ir Katalikų bažnyčių santykių. Manoma, kad A. Lukašenka turi naujojo Maskvos ir Visos Rusijos metropolito Kirilo įgaliojimus pasiūlyti dviejų bažnyčių vadovams susitikti Baltarusijos teritorijoje. Antradienį numatomas Baltarusijos lyderio susitikimas su Italijos užsienio reikalų ministru Franco Frattini, tiesa, jis vyks neaukštu lygiu.

O štai į Prahą, kur gegužės 7 d. turi vykti ES ir dar šešių šalių viršūnių susitikimas pagal Rytų partnerystės programą, kaip praneša laikraštis „Frankfurter Rundschau“, A. Lukašenka greičiausiai nevyks. Diplomatų sluoksniuose egzistuoja vadinamasis džentelmenų susitarimas, pagal kurį, kad nepatogiai nepasijustų abi pusės, į derybas siunčiamas kitas aukštas šalies asmuo.

Baltarusijos vadovas juk puikiai supranta, kad daugelio Europos šalių vadovai vengs paspausti jam ranką. Jeigu į Prahą vyktų pats A. Lukašenka, tuomet ES šalys čia atsiųstų tik savo atstovus, o nuo to nukentėtų pačios derybos dėl Rytų partnerystės programos pradžios. Nyderlandų užsienio reikalų ministras Maxime’as Verhagenas penktadienį Čekijoje, Pietų Bohemijoje, susitikęs su Bendrijos šalių kolegomis pareiškė, kad „paspausti ranką diktatoriui – blogas ženklas, todėl tikimės, kad Minskas tai supras ir į viršūnių susitikimą atsiųs ministrą pirmininką ar diplomatinės tarnybos vadovą“.

Prieš kelerius metus Vakarų valstybės uždraudė A. Lukašenkai ir dar trims dešimtims aukšto rango pareigūnų įvažiuoti į savo šalis, nes Minskas nežengia žingsnių demokratijos kryptimi. Tačiau pernai prezidentas įsakė paleisti iš kalėjimų politinius kalinius ir ėmė Vakarams siųsti santykių gerinimo ženklus. Neilgai trukęs ES vyriausiasis įgaliotinis bendrai užsienio ir saugumo politikai Javieras Solana atvyko vizito į Baltarusiją suaktyvinti diskusijų dėl ES ir Baltarusijos dialogo. Minskas pareiškė pritariąs Rytų partnerystės programai ir dalyvausiąs joje kartu su kitomis šalimis rytų kaimynėmis Gruzija, Ukraina, Moldova, Azerbaidžanu ir Armėnija.

Italija, kurioje A. Lukašenkos vizitas prasidės antradienį, bene aktyviausiai siūlė Briuseliui, kad viršūnių susitikime dalyvautų pats diktatorius. Kaip praneša laikraštis „Corriere della Sera“, neseniai Minskas pasiskundė Romai, kad Rusija mėgina atimti iš Baltarusijos suverenitetą, todėl Baltarusija nori išlyginti santykių balansą, pasislinkdama nuo Maskvos arčiau Briuselio. Italija mato didelę ekonominę bendradarbiavimo su Baltarusija erdvę ir pro pirštus žiūri į nedemokratišką A. Lukašenkos režimą. Taip Roma tapo, ko gero, svarbiausia Minsko advokate ES.

Vakarų šalių netenkina A. Lukašenkos požiūris į opozicijos atstovus, kuriuos jis neseniai pavadino tėvynės priešais. Valdžia kritikavo ir jos sekmadienį per 23-tąsias atominės jėgainės avarijos metines organizuotą jau 20-tąjį Černobylio žygį, kurio maršrutas nebuvo sankcionuotas. Tačiau Minske neįvyko tokių susidūrimų su tvarkos saugotojais, kaip prieš 13 m., o tai jau nemaža pažanga, manoma Vakaruose.

Vakarams svarbu, kaip Baltarusija atskleistų savo poziciją ir kitu klausimu. Minskas vis atidėlioja Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimą. Štai ir prieš keletą dienų Baltarusijos Parlamento vadovas pripažino, kad šio klausimo nėra pavasario sesijoje ir jis bus įtrauktas, kai tik „pribręs reikalas“. A. Lukašenka neskuba Maskvai demonstruoti uolumo, nes ir čia stengiasi laviruoti tarp Rytų ir Vakarų.

Taigi gauti katalikų popiežiaus išrišimą A. Lukašenkai daug svarbiau negu dalyvauti Prahoje balsuojant už dar vieną partnerystės rezoliuciją. Jis supranta, kad būtent bažnyčia dabar yra ta visagalė dispečerė, uždeganti Baltarusijai žalią šviesoforo signalą Europos gatvėje.

„Užsienio įvykių komentaras“ – pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį 17.55 val., kart. kitos darbo dienos rytą 6.35 val.