Jo politika Irako atžvilgiu iššaukė nesutarimus ministrų kabinete ir sukėlė bruzdėjimą leiboristų partijoje. Palaikydamas G.Busho (Bušo) pusę jis neteko daugelio tradiciškai nusiteikusių leiboristų paramos, kurie labai įtariai vertina "vienintelės pasaulio supervalstybės" galią ir ypač nepasitiki dabartiniu Baltųjų rūmų šeimininku.
Nepasitenkinimas akivaizdžiai išryškėjo, kai Bendruomenių rūmuose 138 leiboristų partijos nariai balsavo prieš ministrą pirmininką. Tai didžiausias kada nors buvęs leiboristų maištas.
Nepasitikėjimą palaiko dauguma Europos ir Didžiosios Britanijos premjeras atsidūrė nepavydėtinoje, jei ne apskritai beviltiškoje padėtyje, kai jam teks ieškoti ryšio tarp "senosios Europos", kuriai atstovauja Prancūzija ir Vokietija ir nepalenkiamosios JAV administracijos.
T.Blairo rėmėjai ginčytųsi, kad jis anaiptol aklai neseka amerikietiška linija - premjeras visada kalbėjo, kad jei S.Husseinas nenusiginkluos taikiai, Britanija rems jėgos panaudojimą.
Šlovingos dienos
Nuo šlovingų 1997 metų, kai T.Blairas išvedė savo partiją į didžiausią bet kada buvusią rinkiminę pergalę, praėjo jau daug laiko. Milžiniška 180 leiboristų dauguma Bendruomenių rūmuose leido T.Blairui imtis radikalių permainų: pradedant sveikatos apsauga, švietimu ir baigiant socialiniu saugumu. T.Blairo uolumas, su kuriuo jis transformavo leiboristų partiją ir ėmėsi reformų, neliko nepastebėtas.
Vyriausybė leido Anglijos bankui nustatyti palūkanų normas, Škotija ir Velsas nubalsavo už valdžios perdavimą, prasidėjo Lordų rūmų reforma, o Londono gyventojai nutarė rinkti savo merą ir savivaldybę. 1998 Šiaurės Airijoje Didžiojo penktadienio susitarimu buvo užbaigtos begalinės derybos ir prasidėjo "nauja taikos ir klestėjimo era". Tačiau jau nuo pirmųjų T.Blairo administracijos valdymo dienų jis buvo vis intensyviau kritikuojamas dėl spaudimo žiniasklaidai ir bandymo ją kontroliuoti.
Jo pagrindiniai patarėjai, Downing Street spaudos sekretorius Alistairas Campbellas (Alisteiras Kembelas) ir kitas naujosios leiboristų partijos architktas Peteris Mandelsonas (Peteris Mandelsonas) turėjo milžinišką įtaką valdžios sprendimams ir kaip jie buvo pristatomi. Taigi T.Blairo noras paskirstyti jėgą ir kartu užtikrinti, kad jo įsitikinimai būtų palaikomi, sukėlė problemų. Jis drastiškai kišosi į Velso ir Londono kandidatų parinkimą ir buvo apkaltintas pernelyg dideliu kontroliavimu.
O leiboristų partija, kuri kadaise kaltino konservatorius korupcija, dabar pati papuolė į žiniasklaidos taikinį, kai "Formula One" lenktynių organizatorius Bernie Ecclestone pervedė jai 1 milijoną svarų.
B.Clintono draugas
Užsienyje T.Blairas palaikė labai glaudžius ryšius su savo ideologiniu broliu Billu Clintonu (Bilu Klintonu). Abu jie vedė tvirtą politiką prieš Serbijos prezidentą Slobodaną Miloševičių. 1999 karališkųjų oro pajėgų lėktuvai smogė oro smūgius prieš Serbiją, kad ši išvestų savo karius iš Kosovo provincijos.
T.Blairas visada buvo Europos Sąjungos netuziastas ir vos įžengęs į premjero kabinetą pasirašė Socialinę Chartiją, kuri užtikrina darbuotojų teises. Tačiau jis visada atsargiai vertino Didžiosios Britanijos prisijungimą prie vieningos valiutos zonos. Čia jis užėmė buvusio premjero Johno Majoro poziciją "palaukti ir pažiūrėti".
Nors leiboristų vyriausybė daug investavo į švietimą ir sveikatos apsaugą, 2001 liepą vykusius bendrus rinkimus tauta ignoravo, nes viešųjų paslaugų sektoriuje reformos beveik nevyko. Ilgėjantys ligoninių laukimo sąrašai, kylantis nusikaltimų lygis ir efektyvios opozicijos nebuvimas numušė tautos entuziazmą ir pastaruosiuose rinkimuose dalyvavo ypač mažai piliečių.
Priešrinkiminėse batalijose T.Blairo oponentė buvo Sharon Storer (Šaron Storer), kurios vyras buvo gydomas nuo vėžio vietos ligoninėje. Debatų metu ji teigė, kad ligonių priežiūra yra nepakankama, o T.Blairas sutriko ir atrodė, kad nesusigaudo situacijoje.
Vis dėlto T.Blairas grįžo į Downing Street su pergale ir ne menkesne dauguma. Rugsėjo 11 įvykiai T.Blairo pozicijas dar susitiprino. Įstumtas į pasaulio įvykių centrą jis davė naujajam JAV prezidentui G.Bushui būtinų patarimų ir paramos.
Šešėliuose
Tomis dienomis atsistatydino Jo Moore (Džo Mūr), naujosios leiboristų partijos sekretorė ir jos viršininkas, transporto sekretorius Stephenas Byersas. Jis prisijungė prie kitų ministrų, įskaitant Peterį Mandelsoną, Keithą Vazą (Keitą Vazą) ir Geoffrey Robinsoną (Džefrį Robinsoną), kurie buvo išstumti iš T.Blairo administracijos.
Žiniasklaidos atakos ir kaltinimai korupcija, kai jis paskyrė du artimus draugus: lordą Falconerį (Falkonerį) ir lordą Irviną ministrais lydėjo britų premjerą visą valdymo laiką ir neleido džiaugtis pasiekimais. Ypač T.Blairą su ištikimais savo rinkėjais ir rėmėjais supriešino jo įsitikinimas, kad S.Husseinas turi būti nuginkluotas jėga. Europiečiai, kurie kadaise jį šlovino kaip pozityvų europietiškos svajonės įgyvendintoją, nebėra tokie tikri savo pasirinkimu. Blairas "Briuselio Draugas" virto "Transatlantiniu Tony".
Senosios leiboristų gvardijos atstovai, kurie niekada nerėmė jo "trečio kelio" vizijos, dabar rengiasi dar vienam pakilimui. Bet kol opozicija silpna ir susikaldžiusi, be ryškaus lyderio, šalį iš dabartinės krizės teks išvesti T.Blairui. Kaip bebūtų, tai kol kas vienintelis gabus ir charizmatinis politikos lyderis Didžiojoje Britanijoje.
Tik nereikėtų nuvertinti paprasto dalyko, kurio galią pripažino ankstesnis premjeras Haroldas Macmillanas: "įvykiai, mielasis, įvykiai".