2002 m. įkurtas kalėjimas tapo tarsi filtracijos stovykla, kurioje buvo laikomi asmenys, įtariami terorizmu ir sulaikyti įvairiose pasaulio šalyse, visų pirma Afganistane. Į stovyklą jie patekdavo ne teismo, o specialios JAV gynybos ministerijos sudarytos komisijos sprendimu. Ne kartą JAV Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo ieškinius dėl žmogaus teisių pažeidimų, tačiau tik 2008 m. buvo priimtas sprendimas, jog kalinių laikymas Gvantaname prieštarauja JAV konstitucijai.
Bazė Kubos žemėje
Kad būtų apeiti pačių JAV įstatymai, kalėjimas buvo įsteigtas ne JAV teritorijoje, bet taip pat teisiškai gana neapibrėžtoje Gvantanamo karinės bazės Kuboje teritorijoje. Bazę pietrytiniame Kubos salos pakraštyje, Gvantanamo įlankoje, amerikiečiai įsteigė dar 1903 m., išsinuomoję iš Kubos 45 kvadratines mylias pakrantės. Gudriai surašytoje sutartyje buvo nurodyta, kad ji gali būti nutraukta tik abiejų šalių – JAV ir Kubos – bendru sutarimu. 1959 m. Kuba pareiškė nutraukianti nuomos sutartį, tačiau amerikiečiai nesutiko išsikraustyti. Po trejų metų kubiečiai nustojo tiekti į Gvantanamą gėlą vandenį, elektrą, maisto produktus. Tačiau JAV kariuomenė nusprendė giliai įleisti šaknis svetimoje pakrantėje – pasistatė bazėje elektrinę, keletą vėjo jėgainių, jūros vandens gėlinimo stotį.
1991 m. bazėje pirmą kartą atsirado kažkas panašaus į koncentracijos stovyklą. Buvo įrengti tvoromis apjuosti barakai, kuriuose apgyvendinta tūkstančiai pabėgėlių iš pilietinio karo apimto Haičio.
Lengvatos bendradarbiaujantiems
Netrukus po rugsėjo 11-osios išpuolių amerikiečiai ir jų sąjungininkai pradėjo karinę operaciją Afganistane. Ten bei kitose šalyse suimti terorizmu įtariami asmenys turėjo būti kažkur laikomi. JAV teisinė sistema neleido žmonių be teismo sprendimo kalinti šalies teritorijoje, todėl buvo nutarta sulaikymo stovyklą įrengti Gvantaname, kur tarsi negalioja nei JAV (tai Kubos teritorija), nei Kubos teisė (Kuba šios teritorijos nekontroliuoja).
Bazėje, į kurią kaliniai buvo skraidinami lėktuvais užrištomis akimis, su kaukėmis ant burnos ir prirakinti prie krėslų, buvo įsteigtos trys zonos. Į vieną zoną patekdavo naujokai, į kitą – sulaikytieji, kuriuos buvo ketinama netrukus grąžinti į tėvynę, į trečią – pavojingiausi nusikaltėliai. Atskira zona išskirta tiems kaliniams, kurie sutiko bendradarbiauti su JAV karine žvalgyba. Šiems kaliniams buvo leidžiama dėvėti ne tik oranžinius kombinezonus, bet ir baltus rūbus, rengti kolektyvines maldas (namazus) ir ilgiau pasivaikščioti.
Kalinių laikymo sąlygos Gvantaname čia ne kartą apsilankiusiems žmogaus teisių gynėjams sukėlė šoką. Dalis kalinių laikomi iš vielos tinklo padarytuose atviruose narvuose su stogu. Tokie statiniai primena ne kalėjimo kameras, o voljerus šunims.
Kinija jau perspėjo Lietuvą
Didžiausios kalinių grupės Gvantaname yra iš trijų šalių – Afganistano, Saudo Arabijos ir Jemeno. Mažiau kalinių iš kitų arabų šalių, Vidurinės Azijos valstybių, Kinijos, Pakistano. Kalėjime buvo atsidūrę ir keletas Rusijos piliečių. Tarp Kinijos piliečių didžiąją dalį sudaro gausios uigūrų tautinės mažumos atstovai. Uigūrai, gyvenantys Kinijos vakaruose, išpažįsta islamą ir kovoja už platesnę savo krašto autonomiją.
Sužinojusi, kad Lietuva svarsto galimybę priimti kelis kalinius iš Gvantanamo, Kinija jau perspėjo mūsų šalį jokiu būdu nepriimti uigūrų. Pekinas nori susigrąžinti savo šalies piliečius iš Gvantanamo. Neabejojama, kad Kinijoje jų lauktų dar liūdnesnis likimas nei Gvantaname – jie veikiausiai būtų įkalinti ilgam laikui ar net nuteisti mirties bausme. 2006 m. JAV paleido grupę uigūrų tautybės kalinių, tačiau negrąžino jų į tėvynę, bet išsiuntė į Albaniją, kuri sutiko uigūrus priimti.
Kali ir nekalti
Be abejo, būtų klaida teigti, jog į kalėjimą Gvantaname pateko tik nekalti avinėliai. Dalies kalinių kaltė buvo įrodyta, šie žmonės nuteisti. Tačiau didžiosios dalies kalinių kaltė nebuvo įrodyta, nors tarp jų pasitaikė ir tikrų talibano smogikų. Keli tokie asmenys, išleisti iš Gvantanamo kaip nekalti, vėliau vėl pasirodė Afganistane ir paskelbė, kad metai, praleisti kalėjime, tik „sustiprino jų kovos dvasią“.
Kita vertus, išaiškėjo keli skandalingi atvejai, kai su amerikiečių pajėgomis bendradarbiaujantys kai kurių Afganistano genčių seniūnai tiesiog pardavė amerikiečių žvalgybai kaip „užkietėjusius talibus“ visiškai niekuo dėtus žmones, ir jie ilgą laiką praleido kalėjime.
Neaiškus statusas
Šiuo metu Lietuva svarsto galimybę priimti kelis kalinius iš Gvantanamo. Kol kas visiškai neaišku, koks būtų jų statusas mūsų šalyje.
Jei tie žmonės bus pripažinti nepavojingais ir patys pasiprašys mūsų šalyje politinio prieglobsčio, baimindamiesi grįžti į savo tėvynę, priimti juos Lietuvoje būtų normalu ir netgi humaniška. Juk ir dabar Lietuvoje gyvena šimtai asmenų (visų pirma čečėnų ir afganų), turinčių politinio pabėgėlio statusą. Ir visai kas kita, jei amerikiečiai atskraidins juos su antrankiais ir paprašys saugoti kaip kalinius. Tai būtų visiškai nesuderinama su mūsų teisine sistema ir reikštų, kad JAV, pažeidusios šių žmonių teises, nori primesti neteisėtų veiksmų vykdymą ir Lietuvai. Tokiu atveju Lietuva ne demonstruotų humanizmą, bet taptų nusikaltimo bendrininke.
Kodėl JAV suinteresuota perkelti kalinius į Europą?
Vygaudas Ušackas, užsienio reikalų ministras
Kalbame tik apie nepavojingais laikomus asmenis, kurie nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui bei viešajai tvarkai. Grąžinti šiuos žmones iš Gvantanamo į jų kilmės šalis JAV negali, nes tose šalyse jiems gresia susidorojimas. Todėl JAV prašo Europos Sąjungos pagalbos priimant šiuos asmenis. Tiek ES, tiek jos šalys narės sveikina naujos JAV administracijos žingsnį uždaryti Gvantanamo sulaikymo centrą bei ieško būdų, kaip padėti ir prisidėti įgyvendinant šį, Lietuvos ir ES nuomone, teisingą sprendimą.
Bendra ES rekomendacija šiuo klausimu yra rengiama. Bet kokiu atveju, savo veiksmus derinsime ir su ES. Planuojamų priimti asmenų teisės tikrai nebus pažeistos. Konkrečiai kalbama tik apie du asmenis. Jeigu jie pasiprašys politinio prieglobsčio Lietuvoje, mes svarstysime prieglobsčio suteikimo jiems galimybę, remiantis Lietuvos norminiais aktais dėl užsieniečių teisinės padėties, o su JAV administracija konsultuosimės, siekdami įsitikinti, kad šie du asmenys atitinka Lietuvos norminių aktų keliamas sąlygas. Dėl šių asmenų galimo statuso bei apsistojimo vietos konsultuojasi kompetentingos Lietuvos įstaigos, dėl to tarsimės ir su JAV bei ES.