Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui pagrasinus dislokuoti artimojo veikimo spindulio raketas Kaliningrade ir nutaikyti jas į Lenkiją, jeigu Varšuva dislokuos savo teritorijoje JAV priešraketinės gynybos sistemos dalis, abi šalys piktai apsižodžiavo.
Tačiau finansų krizė, naftos kainų kritimas, karo Gruzijoje padariniai ir naujo prezidento Baracko Obamos pergalė JAV prezidento rinkimuose kelia abejonių dėl realios Rusijos įtakos pasaulio reikaluose.
Tarp visų besivystančių ekonomikų pasaulinė krizė skaudžiausiai atsiliepė Rusijai, sugriaudama pasitikėjimą finansų bei valiutos rinkomis ir priversdama Rusijos centrinį banką išleisti dideles lėšas rubliui palaikyti iš didžiulio aukso ir valiutos rezervo.
Užsienio portfeliniai investuotojai pabėgo iš Rusijos, o Rusijos investuotojai didelę dalį kapitalų susiejo su užsienio valiuta - daugeliu atvejų dėl padidėjusios politinės rizikos po karinės akcijos Gruzijoje.
Dujų monopolininkė "Gazprom" prarado nuo gegužės du trečdalius savo rinkos kapitalizacijos.
Šalies populiarumas mažėja
Naftos kainoms nuo 147 dolerių už barelį nukritus žemiau 50 dolerių, smarkiai nuo angliavandenilių eksporto priklausanti Rusijos ekonomika atrodo esanti dar labiau pažeidžiama, ypač dabar, kai šaliai reikia modernių Vakarų technologijų žaliavoms perdirbti.
Rusija tebėra pelninga Vakaruose pagamintų prekių realizavimo rinka, tačiau nuogąstavimai dėl valstybės kišimosi į verslą ir didėjančios korupcijos, taip pat teismų sistemos ydos apsunkina uždavinį diversifikuoti ekonomiką.
Drauge su silpnu technologijų sektoriumi demografinė padėtis Rusijoje yra nepavydėtina: čia vidutinė gyvenimo trukmė - 67 metai (vyrų - 60 metų), mažas gimstamumas ir įsigalėjusi sveikatos apsaugos krizė, todėl 143 mln. gyventojų turinčioje šalyje sparčiai mažėja žmonių skaičius.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) prognozuoja, kad jos gyventojų skaičius iki 2050 metų sumažės trečdaliu - iki 100 mln.
Diplomatijos srityje Rusija, iškovojusi karinę pergalę per susipriešinimą su Gruziją, smarkiai persistengė pripažindama nuo jos atsiskyrusias separatistines respublikas - Pietų Osetiją ir Abchaziją nepriklausomomis valstybėmis.
Tik Nikaragva pasekė Rusijos pavyzdžiu. Pagrindinės Rusijos sąjungininkės, tokios kaip Kinija ir Indija, daugiareikšmiškai tylėjo, nuogąstaudamos, kad tai bus precedentas jų pačių autonominėms teritorijoms.
Europos Sąjunga - pagrindinė Rusijos dujų vartotoja - suaktyvino pastangas sumažinti energetinę priklausomybę nuo Maskvos, planuoja alternatyvinius tiekimo maršrutus per Turkiją, taip pat ieško naujų tiekėjų Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Centrinėje Azijoje.
Daugelis buvusių sovietinių respublikų, tarp jų Azerbaidžanas, Baltarusija ir Turkmėnija, ieško glaudesnių ryšių su partneriais Vakaruose.
Nors reikia pripažinti, kad kol kas Šiaurės Atlanto aljansas atsisakė pakviesti Gruziją ir Ukrainą prisijungti prie NATO Narystės veiksmų plano (šiuo metu šis klausimas išbrauktas iš darbotvarkės), ir, kaip ir Europos Sąjunga, atnaujino ryšius su Maskva.
Tačiau Kremliaus siūlymai pertvarkyti saugumo sistemą, sumažinant JAV ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos vaidmenį, susilaukė mažai atsiliepimų.
Status quo valstybė?
Rusijos analitikai mano, Rusijos karas su Gruzija buvo atsakomoji gynybinė Kremliaus reakcija į Vakarus remiančio Gruzijos lyderio Michailo Saakašvilio mėginimą jėga paimti į savo rankas Pietų Osetijos kontrolę.
"Rusija - status quo valstybė, o ne recidyvistė agresorė, ieškanti grobio", - sakė Dmitrijus Tereninas, Carnegie fondo atstovybės Maskvoje vadovas.
Pastaruoju metu Maskva rodo pasiryžimą ieškoti kitų įšaldytų konfliktų posovietinėje erdvėje taikaus sprendimo - organizuoja pirmąjį Armėnijos ir Azerbaidžano aukščio lygio susitikimą, taip pat siūlo krizės tarp Moldovos ir jos separatistinio regiono - Padniestrės politinį sprendimą.
Ukrainoje, kur 2004 metų "oranžinė revoliucija" sukėlė Kremliaus šeimininkams įtūžį, Rusija turi kitų politinių ir ekonominių įtakos svertų, leidžiančių išvengti jėgos naudojimo.
Kad Rusija užimtų jos raidos lygį atitinkančią vietą pasaulio ekonomikoje ir politikoje, visiškai nebūtina ignoruoti Maskvos ar jos saugumo interesų. Šalies geografinė padėtis ir 40 proc. suvartojimų Europoje Rusijos dujų reiškia, kad jos negalima nepaisyti.
JAV ir ES suinteresuotos, kad Maskva greitai prisijungtų prie daugiašalių tarptautinių organizacijų, tokių kaip Pasaulinė prekybos organizacija, nors pastaroji sustabdė Rusijos priėmimo procesą, atsakydama į jos karą su Gruzija.
Kai kurie Vakarų analitikai įsitikinę, kad silpna Rusija gali būti kur kas pavojingesnė už stiprią.
NATO sluoksniuose nuogąstaujama dėl Rusijos "veimarizacijos" - lyginant ją su ekonomiškai silpna Veimaro respublika Vokietijoje, kuri buvo nušluota atėjus į valdžią A.Hitleriui.
Politinis žeminimas ir politinis nestabilumas gali privesti prie to, kad bus atgaivintas agresyvus nacionalizmas.
Žlugus Sovietų Sąjungai 1991 metais, aštrialiežuviai praminė silpną Boriso Jelcino laikų Rusiją "Aukštutine Volta su raketomis" - paradoksas, kai neturtinga valstybė su sugriauta ekonomika sėdi ant didžiulio branduolinių ginklų arsenalo.
Kai Vladimiras Putinas paveldėjo valdžią iš .Jelcino 2000 metais, jis buvo tvirtai pasiryžęs atkurti Rusijos valstybingumą ir nacionalinį pasididžiavimą po dešimtmečio, per kurį daugelis Rusijos gyventojų manė, kad Vakarai nepaiso jų interesų NATO plečiantis į Rytus.
Šiandien kartais atrodo, kad rusofobai ir rusofilai, nesvarbu ar Europoje, ar Amerikoje vienodai perdeda Rusijos svarbą ir jos keliamas grėsmes.
Labiau pasitikinti savo jėgomis Europa ir labiau realistiška JAV turi surasti būdų, kaip įtraukti Rusiją į bendradarbiavimą, atsižvelgdamos į jos tikrąją įtaką ir nesielgdamos su ja, kaip su milžine.