Valstybė gimė prieš 90 metų

Savarankiška valstybe Latvija tapo po I pasaulinio karo. 1918 metų lapkričio 18 dieną Latvija paskelbė savo nepriklausomybę.

Pasak Latvijos ambasadoriaus Lietuvoje Hardijaus Baumano, tuo, jog Latvijai pavyks išsivaduoti ir būti pripažintai kitų tautų, tikėjo nedaugelis. Po dvejų metų šalyje buvo išrinktas pirmasis parlamentas, o dar po metų Latvijos Respublika sulaukė tarptautinio pripažinimo. Nepriklausomybę pavyko išsaugoti iki II pasaulinio karo. 1940 metais Latviją okupavo Sovietų Sąjunga, po metų – Vokietija, o 1945-aisiais – vėl Sovietų Sąjunga. Jai žlugus, 1990 metais latviams pavyko atkurti valstybingumą.

„Palyginti su Lietuvos tūkstantmečio vardo minėjimu kitais metais, mūsų jubiliejus neatrodo toks įspūdingas“, – teigė Latvijos ambasadorius Lietuvoje.

2004 metais Latvija įstojo į NATO ir ES.

Nuo skirtybių – bendrystės link

„Santykiai tarp Lietuvos ir Latvijos yra daugiau nei paprastai būna santykiai tarp dviejų valstybių. Mūsų šalys turi itin daug bendrybių: ir bendrą istoriją, ir panašius papročius bei tradicijas“, – teigė H. Baumanas.

Latvijoje egzistuoja 5 istorinės etnografinės sritys – Kurzemė, Zemgalė, Augšzemė, Vidzemė ir Latgalė. Jose pasireiškia tiek senųjų laikų etniniai, tiek ir vėlesniais laikotarpiais susiformavę ekonominiai, religiniai ir politiniai administraciniai skirtumai. Juos ir stengiamasi atskleisti Lietuvos nacionaliniame muziejuje eksponuojamoje parodoje.

Lietuvos ir Latvijos nacionaliniai muziejai intensyviai bendradarbiauja jau 5 metus. Šio bendradarbiavimo tikslas – projektas „Baltai“.

„Mus suvienijo bendra baltų idėja. Man kitų šalių muziejuose teko matyti, jog civilizacijų žemėlapiai dažnai pasibaigia germanais. O ten, kur turėtų būti baltai, yra tik tuščia dėmė. Manau, jog šis projektas padės baltams įsirašyti į Europos civilizacijų istoriją“, – sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė.

„Latvijoje surengėme pirmąją parodą „Kuršiai“. Ir mums pasidarė gėda, nes mes žmones supažindinome tik su Latvijos kuršiais, bet juk kuršiai yra ir lietuvių protėviai. Tuomet ir nusprendėme bendradarbiauti. Kuršiai – tai tik viena iš daugelio mūsų bendrybių“, – pasakojo Latvijos nacionalinio muziejaus direktorius Arnis Radinis.

Parodoje „Latvija: žemė, valstybė, žmonės“ supažindinama su latvių papročiais, apranga, tautinėmis šventėmis.

Latvių moters tradicinė apranga – lininiai marškiniai, vilnonis sijonas, juostos ir atitinkamas galvos apdangalas. Jaunos merginos galvas puošė vainikėliu ar juostele, ištekėjusios moterys ryšėdavo skarelę ar nešiodavo „žmonos“ kepurę. Vyro aprangą sudarė lininiai marškiniai, vilnonės kelnės, ilgaskvernė ar trumpaskvernė sermėga ir juosta. Papuošalų kiekis ir drabužių kokybė bylojo apie turtinę padėtį. XVIII amžiuje latviai ėmė vaikytis madų. Tradicinė apranga iš kasdienio naudojimo išnyko XIX amžiaus.

Latvių nacionalinės šventės skirstomos į du ciklus: metines ir šeimos. Metinių švenčių ciklas apima vienerių metų visus pagrindinius saulės kelio akcentus – Velykas, Jonines, Mykolines ir Kalėdas. Juose atsispindi pavasario, vasaros, rudens ir žiemos pradžia, susijusi su žemdirbio ir gyvulių augintojo darbais. Latviams šventės nebuvo tik paprasčiausiai nuo darbų laisvos dienos. Tai buvo griežtai ritualų reglamentuotas laikas, turtingas mitologinių reliktų, senosios magijos elementų, gamtos kaip aukščiausios dievybės, garbinimas.

Šeimos švenčių ciklas apima svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius – krikštynas, vestuves ir laidotuves.

Latvių kalba priklauso pasaulio didžiausiai – indoeuropiečių kalbų šeimai. Kartu su lietuvių kalba ji įeina į baltų kalbų grupę. Latvių kalba susiformavo XIII–XVI amžiuje iš latgalių, sėlių, žiemgalių ir kuršių kalbų. XVII amžiuje ji buvo išplitusi ir įsitvirtinusi visoje Latvijos teritorijoje. Iki šių dienų ši kalba išsaugojo tris dialektus. Kiekvienas jų turi po keletą tarmių.

Istorijos vingiai

Pirmosios žinios apie valstybinius darinius šiandieninėje Latvijos teritorijoje aptinkamos IX amžiaus Šiaurės ir Vakarų Europos metraštininkų darbuose. Tačiau XII amžiuje dar nebuvo feodalinės valstybės, jungiančios kurios nors vienos senovės latvių tautos – kuršių, lybių, vendų, žiemgalių, latgalių ar sėlių gyvenamą teritoriją.

Latvių senovės tautų susivienijimo procesą nutraukė Vakarų Europos pirklių, dvasininkų ir feodalų agresija. XIII amžiuje latvių tautų apgyvendintos teritorijos buvo padalintos tarp Vokiečių ordino atšakos – Livonijos ordino, Rygos arkivyskupijos ir Kuržemės vyskupijos. Dalis nepadalintų žemių įsiliejo į Lietuvos valstybę.

Pasak Latvijos nacionalinio muziejaus direktoriaus A. Radinio, Latvijos istorija yra paprastesnė nei Lietuvos – joje nėra tiek dramatiškų okupacijų ir išsilaisvinimų, valstybė ilgą laiką buvo užimta kitų šalių.

Livonijos konfederacija žlugo karinio konflikto su Rusija metu. Po Livonijos karo Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas II Latvijos teritorijoje sukūrė Pardaugavos, Kuržemės ir Žiemgalos hercogystes. Po lenkų ir švedų karo dalis Pardaugavos hercogystės liko Lenkijos ir Lietuvos valdžioje, o dalis atiteko Švedijai. Kuržemės ir Žiemgalos hercogystė išsaugojo savo formalų Lenkijos ir Lietuvos valstybės leno statusą. XVIII amžiuje, vykstant karams, visa dabartinės Latvijos teritorija atiteko Rusijos imperijai. Joje latvių gyvenamos teritorijos buvo padalintos tarp Vitebsko, Vidžemės ir Kuršo gubernijų.