Susidomėjimas bunkeriu Vokietijoje buvo gerokai išblėsęs, o krizės sąlygomis išlaikyti bunkerio Vokietijos valdžia nepajėgia. Varšuvos pakto laikais šis statinys Berlyno šiaurėje esančiame miške buvo laikomas pačiu moderniausiu socialistinio lagerio šalių požeminiu įrenginiu.
Milžiniška slėptuvė pastatyta 1983 metais ir aprūpinta viskuo, ko tik gali prireikti kilus karui, net jei būtų panaudotas branduolinis, cheminis ar bakteriologinis ginklas. Jame E.Honeckeris ir kiti komunistų bonzos galėjo išsilaikyti po žeme ne mažiau kaip dvi savaites. Pats E.Honeckeris bunkeryje lankėsi tik kartą ir išbuvo jame vos 15 minučių.
Trijų požeminių aukštų bunkeryje buvo įrengta dispečerinė su Vakaruose nupirkta įranga. Ten taip pat galima rasti prabangų miegamąjį, virtuvę, konferencijų salę ir specialių dušų radioaktyvioms medžiagoms nusiplauti. Kai kurios patalpos yra net 21 metro gylyje nuo žemės paviršiaus.
Nors VDR valdžia negailėjo lėšų ištaigingai įrengtam bunkeriui išlaikyti, nugriovus Berlyno sieną ir abiem Vokietijoms susivienijus, pinigų komunizmo eros istoriniam paminklui pritrūko. Bunkeris liko be priežiūros. Kelis metus po jį landžiojo visokio plauko tipai, vis pasiimdami ką nors atminimui. Dėl to prie įėjimo į bunkerį ėmė budėti policininkas.
Galiausiai Vokietijos vyriausybė nusprendė, kad geriausia bunkerį užbetonuoti ir laukti geresnių laikų.
Berlyne veikiančios Požeminių bunkerių mylėtojų draugijos pirmininkas Hannesas Henselis, pats daugybę kartų vežiojęs turistus po bunkerį, nepraranda optimizmo. "Jei per 15 ar 20 metų atsiras pinigų, bunkerį bus galima vėl atidaryti. Ten niekas nebus sugedę ar nukentėję nuo drėgmės. Betonas bunkerį tarsi užkonservuos", - sakė jis.