Tačiau Lenkija švenčia ne šalies nepriklausomybės akto paskelbimą, o valstybės patriarcho Jozefo Pilsudskio paskyrimą vyriausiuoju armijos vadu.
"Lapkričio 11 dieną džiaugiuosi, kad gyvename laisvoje šalyje, - sakė 30 metų mokytoja Edyta Wojewnik. - Tačiau taip pat prisimenu ilgą ir sunkų kelią į laisvę".
Ši diena Lenkijai turi didelę prasmę, nes daugelį dešimtmečių šalies nepriklausomybę buvo draudžiama minėti.
Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos remiama marionetinė Varšuvos vyriausybė minėdavo 1944 metų liepos 22 metines, kai Raudonajai armijai išvijus okupacines nacistinės Vokietijos pajėgas Lenkijoje buvo paskelbtas komunistinis režimas.
Prieškarinės nepriklausomybės dienos minėjimas buvo laikomas antivalstybine veikla. Lapkričio 11 dieną šventusiu Lenkijos piliečius persekiojo saugumo tarnybos.
Leisti oficialiai minėti šią datą reikalavo Lenkijos profesinių sąjungų judėjimas "Solidarumas", kurio pastangomis 1989 metais taikiai žlugo komunistinis režimas.
Nuo to laiko lapkričio 11 diena Lenkijoje paskelbta nacionaline švente, kurios metu rengiami kariniai paradai ir neramių 1918 metų dienų inscenizacijos.
Kadaise Lenkijai priklausė didelės Rytų Europos teritorijos, tačiau dėl karų ir intrigų nusilpusią sąjunginę Lenkijos ir Lietuvos valstybę 18-ame amžiuje pasidalijo kaimyninės šalys -Rusija, Prūsija ir Austrija.
Daugelis lenkų 1914 metais prasidėjus karui buvo pašaukti į skirtingų šalių kariuomenes.
Iki 1916 metų į trijų imperijų kariuomenes buvo paimta daugiau kaip 2 mln. Lenkijos gyventojų. Iš jų apie 450 tūkst. žuvo mūšiuose savo šalyje arba kituose frontuose.
J.Pilsudskis susivienijo prieš Rusiją su Austrija, tačiau prisiekė nesikauti su Rusijos sąjungininkėmis Britanija ir Prancūzija ir įtariai žvelgė į Vokietiją, kuri buvo Austrijos sąjungininkė.
Rusija mėgino palenkti Lenkiją į savo pusę, žadėdama suteikti šaliai autonomiją.
Vokietija ir Austrija 1916 metais paskelbė užkariautą Lenkiją nepriklausoma valstybe. Marionetinė šalies vyriausybė, kuri iš pradžių buvo vien patogus įrankis šauktiniams rinkti, pamažu įgijo tikras, nors ir ribotas galias.
Visiškos nepriklausomybės siekiantis judėjimas įsisiūbavo 1917 metais, kai Rusijos imperija žlugo po bolševikų perversmo.
Vokietija nurodė J.Pilsudskiui prisiekti jai ištikimybę, o Lenkijos legionų vadui atsisakius tai padaryti pasiuntė į kalėjimą. Tačiau toks žingsnis tik sustiprino jo prestižą.
Prancūzija, Britanija ir neseniai į karą įsitraukusios Jungtinės Valstijos pripažino Paryžiuje veikiančią Lenkijos laikinąją vyriausybę, kurią suformavo dešiniosios pakraipos J.Pilsudskio priešininkai.
1918 metais pradėjus byrėti Vokietijos ir Austrijos imperijoms, jų sukurta laikinoji Varšuvos vyriausybė spalio 7 dieną paskelbė nepriklausomybę.
Po kelių savaičių Vokietija paleido J.Pilsudskį, kuris lapkričio 10 dieną atvyko į Varšuvą.
Kitą dieną laikinoji vyriausybė jį paskyrė armijos vadu, o lapkričio 22 dieną - valstybės vadovu. Priešininkai Paryžiuje nenoromis parėmė J.Pilsudskį, kurio vyriausybė vėliau pelnė tarptautinį pripažinimą.