Sakoma, jei komplimentas būtų tiesa, tai jis teliktų viso labo informacija. Tad pažvelkime į Pietų Kaukazo regioną be komplimentų, o, kaip sakoma, tiesai į akis.

Šiandien Pietų Kaukazas nėra nei Europos Sąjungos, nei NATO dalis. Vadinasi dar nėra „mūsų“ Europa. Panašu, kad jis nėra (ar nebėra) Rusijos artimasis užsienis, panašu, kad jis nėra nei islamo, nei Vidurio Rytų, nei kokios nors Turkijos interesų laukas. Pietų Kaukazas – savotiška niekieno žemė, o tai reiškia, kad ir kovos arena. Ar turime strategiją kaip laimėti šioje kovoje? O gal ją turi ir seniai įgyvendina kiti?

Pietų Kaukazo (ne)seserys

Ne viena buvusios Sovietų imperijos respublika atvirai ar slaptai žavėjosi Baltijos valstybėmis. Trys Baltijos sesės tada, o taip pat ir šiandien, laikomos pereinamojo laikotarpio sėkmės pavyzdžiu – jos ne tik santykinai gretai demokratizavosi, įgyvendino reikiamas ūkio reformas ir tapo respektabiliomis euroatlantinės integracijos dalininkėmis.

Jei tikėsime demokratijos universalumu, tai klausimas labai aiškus – o kodėl tokios sėkmės pavyzdžiais netapo trys Pietų Kaukazo valstybės – Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija? Argi taip jau sunku perimti Baltijos „trynukių“ patirtį?

Pasirodė, kad beveik neįmanoma. Šiame trumpame tekste neįmanoma išdėstyti visų priežasčių, kodėl įvyko taip, o ne kitaip. Išvardinsiu pasekmes:

Visos trys valstybės šiandien de facto gyvena nepripažintose teritorijose. Gruzinai neturi Abchazijos ir Pietų Osetijos, azerbaidžaniečiai – Kalnų Karabacho bei kaimyninių rajonų, gi armėnai faktiškai aneksavo nepripažintą kalnų Karabacho respubliką.

Nacionalinės valstybės konsolidacijos prioritetas yra kur kas aukščiau už politinį pliuralizmą. Visos trys šalys pagal Europos Tarybos skelbiamus kriterijus nelaikomos visiškai demokratiškomis valstybėmis. Tai reiškia, jos negali nė svajoti apie integraciją į ES.

Šalys yra santykinai neturtingos. Pagal Jungtinių Tautų skelbiamą vadinamą žmogiškos raidos indeksą jos priskiriamos vidutinio išsivystymo lygio šalių kategorijai. Armėnijai skiriama 83 vieta iš 178, Gruzijai – 96, Azerbaidžanui – 98-ta. Visos trys šalys santykiai stipriai korumpuotos, jų ekonomikos laisvės indeksas taip pat žemas.

Šalys nenori būti viename „pakete“. Gruzija mato save dinamiškų Juodosios pakrantės šalių grupėje, kurios prioritetas yra euroatlantinė integracija. Rumunija su Bulgarija jau yra NATO ir ES, Turkija – NATO ir rimtais eurointegraciniais ketinimais. Armėnija dėl savo specifinių nesutarimų su kaimynais pateko į visišką priklausomybė nuo Rusijos bei Irano, gi Azerbaidžanas savo ateity mato naftos biznyje, o ne regioniniame bendradarbiavime.

Euroatlantinė (mūsų) strategija

Ar mums reikia Pietų Kaukazo?

Klausimas ne toks jau paprastas. Galima daug postringauti apie Azerbaidžano naftą, Gruzijos vyną ar dar ką kitą, tačiau ar esame pasiruošę aukotis dėl Pietų Kaukazo ir jį ginti. Kažkada Vakarų viešąją opiniją įtikinome, kad už Prahą ar Vilnių verta mirti tiek pat kaip už Paryžių ar Romą? Ar manome, kad verta mirti už Tbilisį?

Tikriausia pasiruošusių taip padaryti šiandien nebus dauguma. NATO ir ES, tiesa, jokiu būdu neuždaro durų Pietų Kaukazo valstybėms, bet viliasi, kad kariauti dėl jų nereikės, jos pačios, kaip kažkada Baltijos trejetas, imsis reikiamų reformų, susitaikys tarpusavyje ir pasiprašys į Vakarus. Juk pačios mato, kad Vakaruose geriau... Tokios strategijos bėda yra ir ta, kad Armėnija, Azerbaidžanas bei Gruzija turi kitų prioritetų, nustelbiančių greitos integracijos norą, turi labiau spręstinų dalykų, kurių realizavimui ES arba negali arba tiesiog nenori padėti.

ES turi kaimynystės politiką, tačiau neturi specifinės Kaukazo politikos, o jos neturėjimas grasina palikti visas tris šalis „ant ledo“. ES vis dar nesugeba Kaukazo klausimais kalbėti „vienu balsu“, nėra stiprios motyvacijos būti Kaukazo šalių, o ne Rusijos pusėje, taip pat nėra aiškaus strateginio tikslo – ar tikrai norime Pietų Kaukazo šalių Europos Sąjungoje?

Sėkmės elementų, realizuojant tegu ir netobulą strategiją, esama: Gruzijoje pavyko, vadinamuoju amerikietiškuoju projektu - Saakašviliu - nušalinti rusiškąjį projektą - Ševardnadzę, o Azerbaidžaną sugundyti eiti į naftos sandėrius su Vakarais. Gruzija labai stengiasi būti Vakarų šalininke, Azerbaidžanas nori, nors ne visada svetingai priimamas, Armėnija bijo, bet irgi nori.

Tačiau šiądien labai trūksta praktinių įrodymų, kad Gruzijai yra žymiai geriau nei Armėnijai ar azerbaidžaniečiams, todėl ne visiems iki galo aišku, kodėl reikia eiti euroatlantinės integracijos kryptimi, kai pati Europa dar neapsisprendusi.

Rusijos strategija

Rusijai reikia Kaukazo dėl trijų priežasčių. (nežinau, kuri iš trijų čia svarbiausia): dėl to, kad tai prarasta teritorija (artimasis užsienis) , dėl to, kad būtų ką pilti į vamzdžius, mat sava nafta greit baigsis, dėl to, kad į Pietų Kaukazą gali ateiti Rusijos politiniai, ideologiniai ir geopolitiniai oponentai.

Jei Saakašvilis yra amerikietiškas projektas, tai Sarkisianas, o prieš tai Ševardnadzė buvo tikri rusiški projektai. Juo buvo ir Alijevas, tačiau projektas nusisekęs tik iš dalies.

Rusijai reikalingas silpnas Kaukazas, dedantis viltis į Rusiją, o toks jis bus, jei Gruzija gyvens be Abchazijos, Azerbaidžanas su Armėnija konfliktuos ir atsiduos Rusijos valiai, o naftos tranzitas bus „savose“ rankose.

Sėkmės elementų ir čia yra. Fiziškai laimėtas karas su Gruzija, Azerbaidžanas ir Armėnija kontroliuojami. Rusijai reikia įrodymų, rodančių pasauliui, kad Gruzijos valstybė degraduoja, gi Armėnija vystosi stabiliai. Rusijai būtų naudingas koks nors Karabacho sureguliavimas, leidžiantis teigti, kad Rusijai tarpininkaujant galimas regiono stabilumas. Jei Rusija tarpininkauja konflikto sprendime, jos rankose svarbūs politiniai svertai. Šiandien yra kaip tik taip. Ilgametė Rusijos patirtis taip pat daro savo. Su musulmonais elgtis žiauriai, gi krikščioniškus kunigaikštukus kiršinti tarpusavyje ir valdyti... Gal ta strategija ir nekinta?

Tiesa, rusiškoji politika visas tris Pietų Kaukazo šalis pastatė į ganėtinai rizikingą padėtį. Kiekviena iš trijų šalių teturi po vieną scenarijų. Gruzija, buvusi natūrali Rusijos sąjungininkė islamo akivaizdoje, šiandien gali tikėtis tik Vakarų paramos, kuri nėra garantuota.

Armėnija suvokia, kad Karabachą ir savo suprantamą garbę gali išsaugoti tik tuomet, jei Rusija neparduos Karabacho Azerbaidžanui ir neturi jokių garantijų, kad taip neatsitiks. Azerbaidžanas gali tikėtis tik vieno scenarijaus – Vakarai bei Rusija nupirks jį už naftą, už naftą atiduos ir Karabachą. Tačiau laikas bėga ne azerbaidžaniečių naudai...

Islamo strategija

Islamo ideologija silpnina Rusijos galias Šiaurės Kaukaze, tačiau į Pietus nuo Didžiojo kalnagūbrio pasiekimai kur kas kuklesni.

Pažvelgus į islamo paplitimo žemėlapį matosi, kad ši teritorija yra labai problematiška. Gruzinai ir armėnai labai skrupulingai gina savąsias krikščionybės atmainas, Azerbaidžanas nori tapti turkiško stiliaus pasaulietine valstybe, ir jos prezidentas tramdo islamistus gal net aršiau nei Mustafa Kemalis Atatiurkas. Islamo radikalai supranta, kad pastangos eksportuoti savąsias idėjas Gruzijos ir Armėnijos greitai nepakeis, gi Azerbaidžanui gali tik pakenkti. Vienintelė islamiška šalis bus susilpninta. O tai ne islamo naudai...

Istoriniai regiono valdovai buvo, beje, Turkija bei Iranas.

Turkijos santykiai su Gruzija dalykiški, su Armėnija juda sunkiai, žinia, su Azerbaidžanu – artimiausiai giminaičiais - gana sudėtingi. ES ragina Turkiją susikurti bendresnę Kaukazo strategiją, tačiau jos iš esmės nėra – Pietų Kaukazas šiandien nėra Turkijai toks svarbus prioritetas, koks, rodėsi turėtų būti. Jį užgožia kitos problemos.

Iranas kol kas elgiasi kukliai, toli siekiančių strategijų garsiai neskelbdamas, tačiau žinant, kad didžioji istorinio Azerbaidžano galis yra Irane, nesunku „suprojektuoti“ ilgalaikius Islamo Respublikos norus.

Taigi, karas Kaukaze vyksta, ir jokių garantijų, kad pergalę švęsime mes. Ar mūsų strategija ne per silpna? Ar esame pasiryžę politinėms ir kitokioms aukoms, kadangi be aukos ir pergalių nebūna.