„Abchazai į pasaulį žiūri rusų akimis“, – sakė iš regiono Kaukaze grįžęs ir atvirai papasakoti tai, ką savo miglos neaptrauktomis akimis pamatė, sutikęs papasakoti S. Juknevičius.
- Kokios priežastys lėmė jūsų sprendimą vykti į Abchaziją? Spėju, kad jos turėjo būti gana svarios, nes regionas Kaukaze, kuriame praleidote dvi savaites, nėra pati ramiausia ir saugiausia vieta žemėje.
- Vykau ten dėl šiek tiek asmeninių, šiek tiek mokslinių interesų.
- Ar tie „šiek tiek asmeniniai, šiek tiek moksliniai interesai“ buvo tokie svarbūs, kad dėl jų vertėjo rizikuoti savo gyvybe?
- Kad gyvas grįšiu, buvau įsitikinęs, o jeigu koks nuotykis būtų įvykęs, tai ką gi, gyvenimas dėl to tik įdomesnis būtų buvęs. Ne, aš nebijojau vykti į Abchaziją.
- Į nepriklausomybę paskelbusį, tačiau pripažintą tik Rusijos bei dar keleto suinteresuotų šalių kraštą išsiruošėte vienas ar vykote su grupe bendraminčių?
- Taip, aš vykau vienas. Skridau lėktuvu į Sočį. Iš karto už Sočio prasideda Abchazijos siena. Pėsčias ją perėjau ir po to autobusu pasiekiau Suchumį.
- Koks tas Abchazijos pasienio „veidas“?
- Mes jau atpratome nuo tokių sienų, kokios jos buvo 1990–1991 m. Atpratome nuo didelių automobilių ir pėsčiųjų eilių, atpratome ir nuo tokio abejingumo žmonėms, su kuriuo susidūriau Abchazijos pasienyje. Priėjęs sieną pamačiau minią žmonių. Paaiškėjo, kad jau kokią valandą nėra elektros srovės, o jeigu nėra elektros, nedirba ir kompiuteriai. Vadinasi, siena uždaryta. Susidarė kelių šimtų žmonių minia: maži vaikai, senukai. Temperatūra apie 30 laipsnių, visi po atviru dangumi. Kažkas išskleidė skėčius, kažkas slėpėsi po laikraščiais, dar kažkam ėmė darytis bloga. Iš administracijos pusės – jokios reakcijos. Manau, susidarius tokiai situacijai, pirmiausia turėjo būti galvojama apie žmones, kaip jiems padėti, deja...
- O kai pagaliau elektros srovė atsirado?
- Turiu pasakyti, kai už poros valandų atsirado elektros srovė, pareigūnai stengėsi dirbti operatyviai. Ir muitinės, ir pasienio darbuotojai stengėsi kuo greičiau visus praleisti, nors su manim užtruko. Europos Sąjungos piliečiai labai nedažnai tą sieną kerta.
Koks tenykščių pareigūnų požiūris į atvykėlius iš Europos Sąjungos šalių?
- Įtarus požiūris. Jie ilgai galvojo, ar praleisti mane, ar ne, bet galų gale praleido. Ko Europos Sąjungos piliečiui prireikė Abchazijoje? Visiems gerai žinoma Europos Sąjungos pozicija Gruzijos ir Rusijos konflikto atžvilgiu, todėl suprantama, jie galėjo pagalvoti, kad aš turiu kažkokių neaiškių tikslų, gal net šnipas esu. Vis dėlto po ilgų patikrinimų mane praleido.
- Ar tokie pat nepatiklūs buvo ir tie abchazai, su kuriais kasdien prasilenkdavote eidamas gatve?
- Nepažįstami žmonės – taip. Negalėčiau teigti, kad atvykėliai vertinami neigiamai, bet į juos žiūrima įtariai. Nes Europos Sąjungos požiūris į gruzinų ir rusų konfliktą... Abchazai, kaip žinoma, palaiko rusų pusę. Žmonės, pas kuriuos vykau, buvo mano pažįstami, be abejo, jie tiek į mane, tiek į Europos Sąjungą žiūrėjo teigiamai, bet tokių žmonių Abchazijoje mažai.
- Kieno rankose valdžia Abchazijoje iš tikrųjų – rusų ar pačių abchazų?
- Nemanau, kad rusai užėmę abchazų postus. Be abejonės, valdžia yra abchazų rankose, jie visur tvarkosi. Rusų kariuomenės ten taip pat nemažai. Rusų laivai nuolat patruliuoja jūroje, gatvėse jų automobiliai. Aišku, jie nemarširuoja centrinėmis miesto gatvėmis, specialiai savęs nereklamuoja, bet rusų kareivių yra visur. Jų vaidmuo panašus į sovietinės armijos vaidmenį Lietuvoje. Rusų kariai į nieką nesikiša, užtenka jiems būti.
Skirtingai nei Lietuvoje, kurioje dauguma gyventojų priešiškai žiūrėjo į okupantų armiją, Abchazijoje dauguma į rusų karius žiuri teigiamai, nes rusai, kaip patys abchazai sako, padėjo jiems laimėti karą prieš Gruziją. Ir, be abejo, jie jaučiasi už tai labai dėkingi.
- Kaip klostosi Abchazijoje gyventi likusių gruzinų likimas?
- Kaukazas – daugianacionalinis rajonas. Ir tai, ką mes vadinam Gruzija, yra daugelio tautybių mišinys. Abchazai – vieni iš jų. Santykiai tarp abchazų ir gruzinų visą laiką buvo įtempti. Juos būtų buvę galima palyginti su santykiais tarp lietuvių ir lenkų. Bet dabar... Dabar santykiai tarp Gruzijos ir Abchazijos arba priešiški, arba jokie. Nors, tiesa, buvo prekybininkų, kurie vežė gruziniškas prekes iš Tbilisio. Prekyba visame pasaulyje yra prekyba.
Po 1992–1993 m. karo gruzinai išsikėlė iš Abchazijos, gyventi čia liko labai maža dalis abchazams lojalių gruzinų, didžioji jų dalis savo pavardes pasikeitė į abchaziškas arba rusiškas. Galbūt kai kurie jų širdyje liko ištikimi Gruzijai, bet viešai to nedemonstruoja, nes iš karto būtų pasmerkti, galbūt net grėstų fizinis susidorojimas. Reikia turėti galvoje, kad 1992–1993 m. tarp abchazų ir gruzinų vyko rimtas karas. Jei tikėti abchazų teigimu, žuvo per 3 tūkst. jų žmonių. Tokiai nedidelei tautai kaip abchazų tai iš ties nemažai, todėl nemeilė, jeigu ne neapykanta, Gruzijai yra gana stipri.
Prisimenu tokį epizodą iš savo viešnagės Abchazijoje. Vieną vakarą sėdėjau su draugais, gėrėme arbatą, ir prisijungė prie mūsų kaimynė. Žiūrėjome kartu televizorių, kalbėjomės politinėmis temomis. Kai ta moteris išėjo, vienas iš mūsų draugų tarė: „Štai čia buvo užsukusi gruzinė, pavardę į rusišką pasikeitusi. Jos vyras rusas miręs, tai ji dabar gyvena tarp mūsų ir vaidina, kad galvoja taip kaip mes. Pritaria viskam, bet aš jaučiu, kad širdyje tai ji liko gruzinė. Nemėgstu jos“. Toks gruzinų, likusių Abchazijoje, likimas.
- Kam iš tikrųjų ir kaip dirba Abchazijos žiniasklaida?
- Abchazų kalbos aš nemoku, todėl tai, ką jų televizija transliavo, buvo sunku suprasti. Galiu tik paminėti vieną įdomią detalę. Kiekvieną vakarą per žinias skelbiami tą dieną Abchazijoje mirusių sąrašai: vardai ir pavardės, kur ir kada įvyks laidotuvės. Kadangi abchaziškų laikraščių gana mažai ir jie išeina nereguliariai, televizija – vienintelis būdas sužinoti apie tai, kas įvyko reikšminga. Transliuojami beveik visi rusų kanalai. Jie dirba prorusiškai – visi įvykiai nušviečiami taip, kaip palanku rusams. O kiek rusų televizija objektyvi, galima pačiam pažiūrėti ir susidaryti nuomonę.
- Kokioje stadijoje Abchazijos ekonomika?
- Ekonomikos būsena apgailėtina. Po 1992–1993 m. karo, kai Abchazija pateko į Rusijos įtakos sferą... Žemdirbystė, gyvulininkystė, avių ganymas kalnuose ir abrikosų, vynuogių skynimas liko. Ryšiai su beveik visomis užsienio šalimis nutrūko. Vieninteliai ryšiai, kurie buvo pastoviai palaikomi, tai ryšiai su Rusija. Rusija, nenorėdama per daug erzinti nei Gruzijos, nei ypač Vakarų, ypatingų ekonomikos šaknų Abchazijoje neleido. Darė viską šiek tiek paslapčiomis ir siekdama naudos sau.
Pirmaisiais Abchazijos nepriklausomybės metais žemė užsieniečiams nebuvo pardavinėjama. Taip pat ir rusams. O dabar leidžiama pirkti ir žemę, ir pastatus. Be abejo, perka daugiausiai rusai. Abchazus tai šiek tiek liūdina. Pavyzdžiui, yra kalbama, kad toks žinomas kurortas kaip Gagrai – jau rusų rankose. Žmonės kalba, kad tiek rusų mafija, tiek oficialios struktūros ten ruošiasi investuoti nemažai pinigų. Turizmo verslas pamažu atsigauna.
Savo ekonomikos abchazai beveik neturi, santykius palaiko su Rusija ir iš dalies su Turkija. Kadangi Abchazijoje nemažai turkų gyvena, o Turkijoje yra įsikūrusių abchazų, jie šiek tiek investuoja. Abchazijoje daug kurortinių zonų, tik tiek, kad anksčiau jose poilsiaudavo žmonės iš visos Sovietų Sąjungos, dabar tik iš Rusijos. Einant gatve draugas man rodydavo, kur viešbutis, kurį išsipirko ir restauravo turkas, kur poilsio namai, su kuriais tą patį padarė rusas.
Kelių infrastruktūra plėtojama vienur prasčiau, kitur geriau. Štai nuo Sočio iki Gagrų nutiestas puikus kelias. Rusai sau nusitiesė. Šiais metais rudenį žadama atidaryti oro uostą ir jūrų uostą, mat esamas uostas labai menkas, reikalinga jo rekonstrukcija. Šiuo metu uostas priima tik kai kuriuos laivus iš Turkijos ir iš Rusijos.
- Kaip dabar atrodo Suchumis – nepriklausoma respublika pasiskelbusios, tačiau tokia tarptautinės bendruomenės nepripažintos Abchazijos sostinė?
- Kai kurios sovietmečiu pradėtos statybos nebaigtos. Styro nemažai tuomet pradėtų statyti, bet nebaigtų namų karkasų. Yra daugybė namų, nukentėjusių nuo karo, kurie dar neatstatyti: apdegę, pusiau apgriauti, be durų, be langų. Dalyje iš jų gyvena žmonės, nes neturi kur kitur gyventi. Elektra daugelyje namų yra, taip pat ir telefono ryšys, kai kur ir internetas.
Ribojamas vandens kiekis. Vanduo teikiamas nuo 7 iki 9 ir nuo 19 iki 21 val., kitu laiku vandens nėra. Galbūt taip yra dėl to, kad vandens stotys ne visai atstatytos, nors ir patys abchazai gana neūkiški. Tuo laiku, kai tiekiamas vanduo, jis bėga visur ir ištisai visas tas dvi valandas. Abchazams nė į galvą neateina mintis, kad vandenį būtų galima šiek tiek pataupyti, nes moka už jį labai mažai, nepriklausomai nuo to, kiek suvartoja.
- Ar Suchumio centras toks pats apleistas?
- Suchumio centras daugiau mažiau restauruotas, griuvenų ten nėra. Gatvės taip pat palygintos, kai kurios paasfaltuotos. Miestas tokios būklės kaip Vilnius 1991 m., jeigu per jį dar būtų praūžęs stiprokas uraganas. Naujų statybų labai mažai. Suchumis – toks kuklus sovietmečio miestas, šiek tiek apleistas, apgriautas su atskirais atkūrimo židiniai.
- Ar sveikatos apsaugos ir priežiūros sistemos būklė ten tokia pat apverktina kaip ir paties miesto?
- Palaidi gyvūnai – atsilikusių regionų bruožas. Niekur kitur pasaulyje nesu matęs tiek daug valkataujančių šunų ir kačių ir niekur kitur jie nebuvo tokie liesi kaip Abchazijoje. Ne visi tenykščiai patys turi pakankamai ko valgyti, ką kalbėti apie naminius gyvūnus. Šunys kartais būna agresyvūs. Manęs nė karto nesukandžiojo, bet gatvėmis vaikščiojau įsitempęs. Važiuojant autobusu teko girdėti, kaip moteris mobiliu telefonu skambino į namus. Ją sukandžiojo vienas toks valkataujantis šuo, ji keikė gydymo sistemą: „Įsivaizduoji, pas juos nėra vaistų nuo pasiutligės! Kas čia per miestas, kas čia per ligoninė?“.
Iš šito epizodo aš galiu spręsti, kad ne viskas su šia sritimi Abchazijoje gerai. Manau, svečiuojantis Abchazijoje geriau nesirgti. Nors, negaliu teigti, kad Abchazijoje nėra savo darbui atsidavusių medikų. Dirba ten ir tarptautinės organizacijos „Gydytojai be sienų“ specialistai.
- Tokiomis aplinkybėmis tikriausiai galime kalbėti ir tik apie gana minimalų švietimo ugdymo įstaigų įnašą į jaunųjų abchazų išsilavinimą?
- Negalima teigti vienareikšmiškai. Pažįstami man parodė Puškino vardo mokyklą, kuri restauruota Rusijos lėšomis. Tai parodomoji, vienintelė tokia Abchazijoje mokykla su kompiuterizuotomis klasėmis. Likusios mokyklos... Dauguma jų primena mūsų pačių mokyklas sovietmečiu. Abchazijos universitetas yra sudaręs bendradarbiavimo sutartį su Maskvos valstybiniu universitetu, vadinasi, jam yra į ką lygiuotis. Ten dirba tikrai labai neblogų įvairių sričių mokslininkų.
Nors nemanau, kad verta kalbėti apie Europos švietimo sistemai keliamus standartus. Kadangi dauguma žmonių nusiteikę prorusiškai, tai nėra jokių abejonių, kad ir mokyklose viskas dėstoma prorusiška dvasia. Nors mokyklos abchaziškos, bet rusų kalba jose gyvuoja. Kad galėtų mokytis rusų aukštosiose mokyklose, abchazai turi mokėti rusų kalbą. Visi puikiai supranta, kad vien su abchazų kalba pasiekti ko nors pasaulyje perspektyvos menkos.
- Prieš pokalbį įspėjote, kad iš šios kelionės nuotraukų neparsivežėte. Kodėl?
- Prieš vykdamas susimąsčiau, kad fotografuojantys žmonės Abchazijoje tikriausiai nėra itin mėgstami... Ir tai, kad nepasiėmiau su savim fotoaparato, tikrai pridėjo man pliusą, kada buvau tikrinamas Abchazijos pasienyje. Tikrai būtų atsiradę susidomėjusių, ką aš ten tokio prifotografavau. O jeigu dar būčiau įamžinę karinius rusų laivus ar kareivius... Tai būtų galėję tapti pretekstu konfliktams, gal būt net sulaikymui.
- Kai negali vaizdo įamžinti fotojuostoje, stengiesi jį kuo ilgesnį laiką išsaugoti savo mintyse. Galbūt apsilankėte teatre?
- Ne, Suchumyje aš buvau palyginti trumpai, man įdomaus spektaklio tuo metu nebuvo, o žiūrėti bet ko nenorėjau. Bet prisiminiau vieno tokio spektaklio epizodą. Jis atspindi abchazų požiūrį į gyvenimą. Kaip jau minėjau, kare su Gruzija žuvo apie 3 tūkst.abchazų. Karo veteranai gavo tam tikrų lengvatų, pradėjo gerai gyventi, daug kas įsigijo automobilius, tiesa, senus, važinėjo labai greitai. Dažnai patekdavo į avarijas. Neoficialiais duomenimis per laikotarpį, praėjusį nuo karo, žuvo virš 4 tūkst. jaunų abchazų. Ši statistika daug pasako apie jų gyvenimo būdą, pomėgį greičiui, savęs vertinimui.
Todėl viena iš abchazų teatre pristatomų pjesių kaip tik skirta pokario gyvenimui. Jos pagrindinis herojus yra karo veteranas. Jis jaunas, bet dalyvavęs kare, tad jaučiasi labai drąsiai. Parvyksta jis į namus, susirenka giminės, visi dalinasi įspūdžiais, prisiminimais, o tas herojus ir sako: „Važiuodamas pro tokią vietovę, aš mačiau labai didelį gražų ąžuolą. Jeigu aš čia gyvensiu, tai tą ąžuolą išsikasiu ir pasisodinsiu savo kieme“. Susirinkę žmonės, žinoma, nustemba, teiraujasi vyro, kaip šis medį išsikas ir į namus parsigabens, juk tai ąžuolas. Herojus atsako esąs karo veteranas, tad jam nieko nėra neįmanomo. Anekdotas, bet daug pasakantis.
- Kaip manote, ar realu, kad vieną dieną į Abchaziją su grupe atvykti ir parodyti vietos publikai savo pastatytą spektaklį bus pakviestas lietuvis režisierius?
- Į Abchaziją koncertuoti atvyksta Rusijos atlikėjai. Kitų šalių atlikėjų afišų matyti neteko. Neįsivaizduoju, koks teatras ten galėtų ryžtis vykti. Jeigu teatras pasiskelbtų atvažiuojantis pasveikinti Abchazijos tapus nepriklausoma, būtų mielai priimtas. Kitu atveju, manau, nėra ten ko važiuoti, nes abchazų draugu laikomas nebūsi.
- Bet juk toks viešas pareiškimas reikštų, kad esi ne tik Abchazijos žmonių bičiulis, bet ir palaikai Rusijos veiksmus konflikte su Gruzija?
- Be abejo. Todėl niekas ten ir nevažiuoja.
- Ar Suchumyje teko pastebėti JTO arba NATO stebėtojų? Kieno persvara didesnė – jų ar rusų karių?
- Mačiau automobilį su atrodo JTO vėliavėle. Mano draugai sakė, kad jie čia nuo to laiko, kai 1993 metais baigėsi konfliktas su Gruzija. Bet jų skaičius ir rusų karių skaičius nepalyginami dalykai. Kokia reali jų funkcija ir koks jų svoris, aš negaliu pasakyti. Rusų ten yra visa armija, o JTO stebėtojai yra pavieniai. Gal ir daugiau tų JTO stebėtojų yra, bet jų praktiškai nesimato, o rusai vaikšto ramiai, drąsiai, užtikrintai.
- Kaip rusų kariai elgiasi su paprastais gyventojais?
- Jų garbei turiu pasakyti, kad elgiasi jie santūriai, mandagiai. Kareiviai sveikinasi su vietiniais gyventojais. Grubumo ar įžūlumo atvejų aš nepastebėjau. Okupuotoje Lietuvoje jie elgėsi kur kas laisviau.
Prorusiška švietimo sistema, antra gimtąja tapusi rusų kalba, mieste marširuojantys rusų kariai, dainas traukiantys rusų estrados atlikėjai... Susidaro įspūdis, kad Abchazija tapo dar vienu lopinėliu Rusijos žemės.
Man susidarė toks vaizdas, kad Rusija prasiplėtė savo įtakos zonas. Jokių abejonių dėl to nėra. Pirmais imperijos žlugimo metais Rusija prarado didelę dalį savo teritorijos. Prezidentas Borisas Jelcinas tada sakė: „Imkite nepriklausomybės kiek norite“. Ir ėmė visi ją, kas netingėjo. Gruzija paskelbė nepriklausomybę ir Abchazija padarė tą patį. Dabar antras etapas, kai Rusija susigrąžina tai, ką praradusi, be abejo, visko susigrąžinti negali.
Tarkim, apie Baltijos valstybių susigrąžinimą ji nesvajoja, bet užtat gali svajoti apie savo įtakos didinimą. Abchaziją ir Pietų Osetiją Rusija susigrąžino realiai. Tai bus autonominės valstybės Rusijos sudėtyje. Kaip kai kurie politologai Vakaruose ir pas mus Lietuvoje kalba, konfliktas su Gruzija Rusijai tebuvo repeticija prieš įkeliant koją į Ukrainą. Be abejonių, Rusija tikisi susigrąžinti dalį Ukrainos. Kaip jiems tai seksis, sunku pasakyti, bet sėkmė Abchazijos ir Pietų Osetijos atžvilgiu rusus įkvėpė naujiems žygiams Ukrainoje.
Reikia pripažinti, rusai žaidė be pralaimėjimo. Buvo galima numanyti, kad Abchazijai paskelbus nepriklausomybę, Vakarai atsisakys ją pripažinti. Kas abchazams beliks? Tik prisijungti prie Rusijos. Jei tik Abchazijai paskelbus nepriklausomybę Vakarai būtų ją pripažinę... Bet šito Vakarai nepadarė, nes tai būtų reiškę konfliktą su Gruzija. Gruzijos interesai šiuo atveju buvo svarbesni. Tokia padėtis pastūmėjo Abchaziją į Rusijos glėbį. Abchazams buvo svarbiausia atsiskirti nuo Gruzijos. Bet kokia kaina. Mano pažįstami iš Abchazijos sakė: „Nebuvo trečio kelio. Buvo du keliai – Gruzija arba Rusija. Mes pasirinkome Rusiją, nes gruzinai elgėsi negražiai“.
- Kalbate apie tai, ką abchazams teko išgyventi 1992 m., kai Gruzija metams laiko buvo užėmusi jų teritoriją?
- Mano draugai įteikė dovanų man knygą „Nuo melo iki tiesos apie Abchaziją“. Nežinau, kiek joje parašyta tiesos. Bet joje skirti skyriai gruzinų žiaurumui Abchazijoje aprašyti. Kiek žmonių buvo nužudyta, tiek sudeginta, nukankinta, kiek moterų išprievartauta... Jeigu ten yra nors pusė tiesos, tai primintų pokario metus Lietuvoje. Pilietinį karą Lietuvoje, kai siautėjo NKVD. Dabartinio Rusijos ir Gruzijos konflikto abchazai beveik nepajuto.
- Kokie abchazų santykiai su Pietų Osetijos gyventojais?
- Abchazai žiūri į juos kaip į likimo brolius.
- Kokias išvadas padarėte po viešnagės Suchumyje?
- Pasaulis didelis ir įvairus. Ir ne visiems taip pasiseka kaip Lietuvai, todėl nepaisant kai kurių mūsų negandų ir nesklandumų, turime visi labai įvertinti tai, kad mes esame nepriklausomi ir Europos Sąjungos bei NATO sudėtyje. Taip pasisekė toli gražu ne visiems. Abchazija – vienas iš ryškesnių to pavyzdžių.
- Kai tokia padėtis, svarstyti apie realias Abchazijos galimybes kada nors tapti NATO arba ES dalimi tikriausiai neverta?
- Didžioji dalis gyventojų turi dvigubą pilietybę, du pasus. Abchazišką pasą rodo savo giminaičiams, nuvažiavę į kaimą, o visur važinėja su rusiškais pasais. Visur kitur... Daugiausia į Rusiją, ryšiai su kitomis šalim palyginti siauri. Kad dvigubą pilietybę turinti tauta pakeistų savo orientaciją į provakarietišką, šansų labai mažai. Jų politika yra ir bus rusų politikos dalimi. Kokie bus Rusijos santykiai su NATO, tokie bus ir Abchazijos santykiai su NATO. Ta pati taisyklė galioja kalbant apie narystę ES. Kol kas į pasaulį abchazai žiūri rusų akimis.
Nuolatinė įtampa, neslūgstantis skausmas dėl žuvusių artimųjų, skurdžios buities našta, galų gale nežinia dėl to, kokia ir kur bus, nuo kieno malonės priklausys tavo ateitis... Silpnesnis žmogus tokio krūvio gali ir nepakelti.
Abchazai patyrė daug skriaudų, žiaurumo, neteisybės. Kaip atsvara tam, kai kuriems žmonėms išsivystė perdėtas jautrumas, geraširdiškumo jausmas. Su vienu tokiu žmogumi mane supažindino. Ta moteris gyvena vieno kambario bute, turi dar sandėliuką. Ji užsiima labdara. Nuo ryto iki vakaro, kiek leidžia jos silpnos jėgos, ji rūpinasi beglobiais gyvūnais ir žmonėmis. Bet mane sukrėtė ne tai. Jos giminės iš Tbilisio į Niujorką emigravo 1992 metais. Ji manęs paprašė padėti juos surasti. Kai paklausiau, ar ji norinti persikelti gyventi į Niujorką, mane pribloškė jos atsakymas: „Jie ten, svetimoje šalyje, gal būt jiems reikia pagalbos“. Pati gyvenanti visiškame skurde, nuolatiniame nepritekliuje, galvoja kaip padėti kitam. Pagalvojau, kad nepalyginamai geriau už ją Niujorke gyvenantys giminaičiai galėtų jai padėti.
Abchazijoje žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, gerokai daugiau nei Lietuvoje. Po 1992-1993 m. konflikto su Gruzija nemaža dalis jų nebeatsigavo. Įsivaizduokite, jei Lietuvoje panašiu metu būtų kilęs karas, kurio metu būtų žuvę apie 30 tūkst. lietuvių… Jei po to visą laiką būtų tekę gyventi neaiškume… Nei Vakarai priima, nei Rusija paleidžia. Per tuometį karą Abchazai neteko daugiau nei 3 tūkst. saviškių. Praktiškai, kiekvienoje šeimoje yra žuvęs jei ne brolis, tai pusbrolis.
Kita vertus, dalis abchazų dabar jaučia šiokį tokį palengvėjimą. Abchazijos likimas aiškesnis. Su Gruzija jie niekada jokių reikalų nebeturės. Liaudis baiminosi, kad Rusijos ir Gruzijos konfliktas neįsipliekstų į Trečią pasaulinį karą. Dabar abchazai tikisi ekonomikos pakilimo, atgimimo, palengvėjimo.