Savo progos nepraleido Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas, pasišaipęs iš G. W. Busho sprendimo skirti valstybės biudžeto paramą privačioms finansų kompanijoms ir pareiškęs, esą draugas Amerikos prezidentas artėja socializmo link. G. W. Bushas ir pats prisipažįsta priėmęs sprendimą, kuris prieštarauja jo filosofijai, tačiau šiuo atveju reikėjo imtis palaikymo priemonių, kad finansų sistemos krizė nepaveiktų visų amerikiečių.
O juk didžiąją 20 a. dalį Amerikos finansų sistema laikyta pasaulio stabilumo garantu. Dabar prekės ženklas „Amerika“ dramatiškai susvyravo. Faktinė reikalų padėtis smukdo prestižą tiek, kad nežinia, kiek laiko prireiks jam atkurti. Ir apskritai neaišku, ar kada pavyks tą padaryti.
Šiandien – apie Amerikos prekės ženklo krizę.
Pirmoji pusė – straipsnis „Amerikos amžiaus pabaiga“ iš „Les Echos“
„Savo laiku Amerikos aukso rezervas užtikrino dolerio stabilumą. Tie laikai baigėsi, kai prezidentas Richardas Nixonas 1971 m. rugpjūčio 15 d. nutraukė ryšius tarp geltonojo metalo ir žaliojo banknoto. Buvo laikai, kai Niujorkas buvo pasaulio finansų sostinė, doleris – universali valiuta, kai Amerikos Vyriausybės parašas laikytas patikimiausiu pasaulyje. Šie laikai irgi baigiasi.
Siaubinga finansų krizė, kurios sąlygomis gyvename daugiau nei metus, sufabrikuota Volstrite. Visi prestižiškiausi Manhatano bankai per paskutinį pusmetį buvo priversti prašyti vienokios ar kitokios pagalbos. Šioje audroje doleris jau nebekelia pasitikėjimo. Aišku, Amerikos valiuta gana stipriai paaugo euro atžvilgiu po to, kai krizės škvalas persikėlė per Atlantą. Bet tai tik trumpas atokvėpis. Doleris pinga Japonijos jenos atžvilgiu. Jo gebėjimą atsilaikyti prieš kitas Azijos valiutas pirmiausia lemia politiškai motyvuotas Kinijos siekis palaikyti žaliojo banknoto vertę.
Abejonės galų gale ima apimti pačią Ameriką. Nuo šiol rinkų žaidėjai svarsto, kad Vašingtonas gali nesugebėti grąžinti skolos. Tai būtų dar vienas sukrėtimas, turėsiantis labai sunkių pasekmių. Taip formuojasi nauja pasaulio tvarka. Valstybes krečia finansų audros, sostinėse trūksta pinigų. Islandija buvo priversta bandyti skolintis iš Rusijos, kad išgelbėtų savo bankus. Belgijai teko iškęsti pažeminimą, kai, net ir nacionalizavus banką „Fortis“, finansininkai žvelgė į jį atsainiai. Kitaip tariant, nepasitikėjo ir Belgijos Karalyste. Tik kai „Fortis“ perėjo Prancūzijos banko „BNP Paribas“ nuosavybėn, reikalai pasikeitė, nes „BNP Paribas“ yra didesnis ir turtingesnis.
Tiesa, JAV reikalai nėra blogiausi. Amerikos valstybės skola kitais metais turėtų siekti daugiau nei 70 proc. Palyginimui – Italijos dabartinė skola siekia 100 proc., Japonijos – 180 proc. Viso pasaulio investuotojai vis dar graibsto JAV iždo obligacijas. Reitingų agentūros reguliariai primena, kad jos tebevertinamos aukščiausiu patikimumo reitingu AAA. Bet abejonės stiprėja. Finansinių įsipareigojimų nevykdymo tikimybė Amerikoje tebevertinama kaip itin maža, tačiau per pusmetį ji padvigubėjo. Kitų didžiųjų šalių ši tendencija nepaveikė. O juk šios obligacijos labai svarbios pasaulio finansų sistemai, nes sudaro jos pagrindą. Paveikusi šią sritį, finansų audra išklibintų prieš šimtmetį susiformavusią sistemą.
Amerika per daug dešimtmečių įtvirtino savo finansinę viršenybę. Ši finansų sistema buvo kuriama nuo krizės iki krizės. Taip 1907 m. žlugimas paskatino sukurti federalinę rezervų sistemą. Ir štai ši istorija baigiasi, vienam po kito žlungant Manhatano bankams. Vyriausybė pirmą kartą buvo priversta susilpninti federalinę rezervų sistemą „nešvariais“ aktyvais, kuriuos turėjo išpirkti iš dūstančių bankininkų.
Dabartiniame rūke sunku įžiūrėti, kas galėtų pakeisti Ameriką pasaulinio finansų lyderio poste. Kinijai tai ne pagal jėgas: ji šiuo metu yra maždaug ten, kur JAV buvo 1900 m. Europa paskendusi savo prieštaravimuose. Net ir euro egzistavimui gali kilti grėsmė, jei Senojo žemyno lyderiai pasiduotų pagundai būti „kiekvienas už save“. Jokia kita valstybė nėra tokia patikima, kad galėtų tapti nauju finansų centru. Nebent kelios pasaulinės ekonomikos susijungtų vienoje iš finansų metropolijų, tokių kaip Niujorkas, Londonas, Frankfurtas, Dubajus, Šanchajus, San Paulas ar Johanesburgas... Dabartinė finansų krizė yra iš esmės nauja, todėl taip sunku ją suvokti. Pasaulis po jos irgi bus iš esmės naujas“.
Antroji pusė – straipsnis „Korporacijos „Amerika“ žlugimas“ iš „Newsweek“
„Kai praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje prezidento postą laimėjo Ronaldas Reaganas, idėjos tapo vienais iš pagrindinių Amerikos eksporto elementų. Pasaulyje dominavo pora amerikietiškų idėjų. Pirmoji – tai tam tikra kapitalizmo koncepcija, skelbusi, kad ekonomikos varomoji jėga yra nedideli mokesčiai, vadinamasis „minkštas“ reguliavimas ir palyginti ribotas valstybės vaidmuo. Reguliavimo atsisakymas tapo dabartinių laikų šūkiu ne vien Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Kita didelė idėja buvo ta, kad JAV ėmėsi visame pasaulyje skatinti liberalią demokratiją, kuri atrodė esąs geriausias kelias į sėkmingą ir atvirą tarptautinę tvarką. Amerikos galia ir įtaka rėmėsi ne vien pinigais ar tankais, bet ir tuo, kad daugeliui pasaulyje patiko amerikietiška tvarka.
Dabar jau ir galvoje netelpa, kaip stipriai sukompromituotas šis amerikietiškasis prekės ženklas. 2002–2007 m. augant pasauliniam ūkiui galima buvo ignoruoti Europos socialistus ir Lotynų Amerikos populistus, vadinusius Amerikos ekonominį modelį kaubojišku kapitalizmu, tačiau dabar toji ekonomika nuriedėjo nuo bėgių ir grasina kartu nusitraukti visą likusį pasaulį.
Šiandieninis pasirinkimas – tai ne tik krizės įveikimo planas ar prezidento rinkimų kampanija. Amerikos prekės ženklo tvirtumas kietai tikrinamas tuo metu, kai kiti modeliai – rusiškas ar kiniškas – atrodo vis patrauklesni. Grąžinti valstybei gerą vardą ir patrauklumą – nė kiek ne menkesnis uždavinys nei finansų krizės įveikimas. Nesvarbu, prezidento rinkimus laimės Barackas Obama ar Johnas McCainas, kiekvieno laukia ilgas ir sunkus darbas, judėjimas į kalną. Bet net ir jo reikia imtis tik po to, kai pavyks išsiaiškinti, kur padaryta klaida.
Pasak daugelio komentatorių, Volstrito žlugimas užbaigė reiganizmo erą. Įgyvendinus R. Reagano reformas, tapo lengviau priimti ir atleisti darbuotojus, ir tai suteikė daug kančių žmonėms, nes sumažino gamybą ar net sunaikino kai kurias tradicines pramonės šakas. Bet tuo pat metu reformos paruošė dirvą beveik trisdešimtmetį trukusiam ekonominiam augimui ir naujiems, su moderniomis technologijomis susijusiems ūkio sektoriams atsirasti. Tarptautiniuose santykiuose R. Reaganas inicijavo vadinamąjį Vašingtono konsensusą, skatinusį besivystančias šalis atverti savo ekonomikas. Šis būdas sėkmingai suveikė praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje Lotynų Amerikoje, sušvelnindamas hiperinfliacijos pasekmes tokiose šalyse kaip Argentina ir Brazilija. Jis taip pat prisidėjo prie dabartinio Indijos ir Kinijos augimo.
Kaip ir daugelis permainas skatinančių judėjimų, reiganizmas nusuko nuo kelio, mat daugeliui šalininkų tapo ideologija, kurios pagrindiniai, nepajudinami punktai buvo „mokesčių lengvatos atsiperka“ ir „finansų rinkos pajėgios save reguliuoti“. Vienu pirmųjų pavojaus ženklų tapo Azijos finansų krizė 1997–1998 m. Tokios šalys kaip Tailandas ir Šiaurės Korėja, paklusdamos Amerikos spaudimui, liberalizavo savo kapitalo rinkas. Į jų ekonomikas plūstelėjo vadinamieji karšti pinigai, išprovokavę spekuliacinį burbulą. O kai pakvipo problemomis, tie pinigai lygiai taip pat greitai iš ten pasitraukė. O štai tokios šalys kaip Kinija ir Malaizija aklai nesekė amerikiečių rekomendacijomis, aklai neatvėrė arba griežtai reguliavo savo finansų rinkas, todėl netapo tokios pažeidžiamos.
Kas belaimėtų prezidento rinkimus, Amerikos ir pasaulio politika pradės savo naują raidos ciklą. Žlugus Volstritui, populiaresnė tampa nuomonė, kad daugelį ūkio sektorių vėl reikia reguliuoti. Pasaulinėje arenoje Amerika jau nebebus hegemonė, kaip kad buvo iki pastarojo meto. Daugelyje pasaulio regionų Amerikos idėjos, patarimai ir net pagalba nebus taip mielai priimami, kaip dabar. Pačiai Amerikai didžiausiu sunkumu taps klausimas, ar ji pajėgia dar kartą pati save perkurti. JAV demokratijos laukia įtemptas darbas“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).