„Sovietmečiu šiame pastate buvo Pedagoginio instituto bendrabutis, - pasakoja gidas ir pasididžiuodamas priduria, kad tai bene mažiausias Europos Sąjungoje vyriausybės pastatas ir mažiausia vyriausybė. Mes turbūt neįsivaizduojame, kad kurie nors mūsų valdininkai sutiktų įsikurti buvusiame bendrabutyje.
Nedidelis jų ir parlamentas (Riigikogu) - tik 101 parlamentaras (pas mus - 141 rinkėjų išlaikytinis). „Mums nereikia daugiau, juk mes - maža tauta, tik 1,3 milijono", - sako gidas.
Estai dėl savo mažumo nekompleksuoja, priešingai, moka tuo džiaugtis ir didžiuotis. „Kai vienų žiemos olimpinių žaidynių metu estų slidininkai laimėjo tris aukso medalius, estai tuoj apskaičiavo, kad kiekvienam 400 000 gyventojų parvežta po medalį. Tuo negalėjo pasigirti nė viena kita šalis", - prisimena gidas.
Iš estų daug ko galėtume pasimokyti, ypač minimalizmo. Gal tada, išgirdus, kad jų ekonominiai šalies rodikliai geresni už mūsų, nereikėtų slapčia mintyse pavydėti, o viešai burbuliuoti - gerai jiems, kai šalia turi tokius kaimynus - suomius, iš kurių daug ko mokosi. Yra iš ko ir mums mokytis, tačiau ne visada norime.
Estai kone pirmieji pasaulyje įsivedė proporcinius mokesčius (nes jų tuometinis premjeras Martas Laaras tiesiog nežinojo, kad niekur kitur jų nėra, o paskui estais pasekė apie 20 valstybių ir jie pateko į ekonomikos vadovėlius).
Jie pirmieji po ilgo laiko Europoje dar 1998 metais turėjo biudžeto perteklių (valstybės pajamos viršijo išlaidas), todėl ir jų valstybės skola dabar yra pati mažiausia Europoje. Jie pirmieji pasaulyje realiai įdiegė elektroninį balsavimą ir sėkmingai kuria e. valstybę, kurioje beveik neliktų popierių, pildomų valstybės įstaigose. Estija viena pirmųjų įsteigė savo virtualią ambasadą virtualioje erdvėje „Second Life", o dabar jų pėdomis planuoja žengti ir Lietuva. Praėjusiais metais Estijos penkiolikmečiai pagal gamtos mokslo gebėjimus buvo 5-ojoje vietoje iš beveik 60 valstybių (lietuviai - tik 32-ojoje).
Liuteroniškas minimalizmas
Galbūt estų gebėjimui jaustis mažiems ir laimingiems turi įtakos ir liuteroniškas minimalizmas. Liuteroniškose bažnyčiose, kitaip nei mūsų katalikiškose, nėra polinkio į puošybą, nėra noro vaidinti prabangos (basi, bet su auksiniais altoriais). Nors apskritai, apklausų duomenimis, tik 32 proc. Estijos gyventojų save priskiria kokiai nors religinei konfesijai.
Šalis nėra labai religinga, tačiau liuteroniška įtaka šalies kultūrai akivaizdi. Beje, dabar iš šitų 32 proc. maždaug pusė - evangelikų liuteronų, pusė - stačiatikių. Dauguma evangelikų liuteronų bažnyčių šiuo metu paversta koncertų salėmis.
Namai ne aukštesni už bažnyčią
Daug kur estų gyvenime galima pastebėti jų sugebėjimą be reikalo nesipūsti ir dangoraižiais nevaidinti civilizacijos. Pavyzdžiui, visame Taline laikomasi draudimo statyti už aukščiausią Olevistės bažnyčią aukštesnius pastatus. Nė vienas iš naujųjų pastatų neturi viršyti jos bokšto. Po kadaise niokojusių gaisrų jo aukštis dabar 123 metrai, XVI a. buvo aukštesnis - 159 metrai, tada tai buvo aukščiausias pastatas pasaulyje.
Toks nuo seno galiojęs draudimas ir dabar apsaugo unikalų, viduramžių dvasią išlaikantį senamiestį. Jis nuo 1997 metų įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Pasižvalgius iš dviejų likusių viešų miesto apžvalgos aikštelių (kitos dvi, atgavus nuosavybę, tapo privačios), niekur nematyti, kad senamiesčio stogai būtų sudarkyti šiuolaikiškų stoglangių.
Senasis Tomas dirbo blogai
Ant senosios miesto rotušės vėtrungės - miesto simbolis Senasis Tomas. „Jis - miesto sargas ir globėjas, nuo pastato stogo turėjęs stebėti, ar priešai nesiartina, tačiau savo pareigas nelabai gerai atliko - Estija buvo nukariauta jau per pirmuosius kryžiaus žygius į baltų ir finų žemes XIII amžiuje", - sako gidas. Pietų Estija atiteko Livonijos ordinui, šiaurės - Danijai. Vėliau Danija šią teritoriją atidavė Teutonų (Kryžiuočių) ordinui, o galop ir ši šalies dalis atiteko Livonijos ordinui. Estijos vardas išnyko iš žemėlapių, visur vartotas Livonijos pavadinimas.
Nesigėdydami šios praeities (istorijos neperrašysi) estai turistams teikia lankstukus, kuriuose siūlo keliauti po istorines Livonijos žemes. Net Talino miesto herbe esantys trys liūtai yra paveldėti iš danų viešpatavimo laikų.
Nors ilgus metus čia viešpatavo kitataučiai, estai išliko.
„Tokios mažos tautos kaip mūsų ir jūsų pietuose, Azijoje, seniai būtų išnykusios. Mes, šiauriečiai, mokame atsilaikyti. Manau, negresia mums išnykimas ir šiais laikais, kosmopolitėjant Europai. Mūsų genai ir kultūra kitokie", - optimistiškai į geopolitinę ateitį žvelgia vienas pažįstamas estas.
Ir nenuostabu, kad tokia savitumą išlaikiusi tauta įdomi ir pasauliui. Vien praėjusią vasarą Taliną aplankė 300 kruizinių laivų. Vasarą Rotušės aikštėje, kaip vietiniai sako, nuo turistų gausos kojos nebūna kur pastatyti. Viduramžių virtuvę atkūrusios Talino užeigos "Olde Hansa" padavėjai ir padavėjos baigę specialius istorijos kursus - jie gerai išmano viduramžius ir lankytojams pasiteiravus daug ko apie šį laikotarpį gali papasakoti. Įdomu, ar mūsų lietuviškais patiekalais besididžiuojančių užeigų padavėjai - tokie patys etnografijos ir istorijos žinovai?
Prekybos centrai - specialiai suomiams
Prie pat laivų prieplaukos pastatyti dideli prekybos centrai, skirti specialiai suomiams, kurie į Taliną atvyksta vien tik apsipirkti. "Estai į juos neina, bet mūsų ekonomikai tai labai gerai", - apie estų prekybininkų mokėjimą prisitaikyti pasakojo gidas. Estai net gamina specialią, suomiams patinkančią degtinę, pavadintą Suomijoje garsaus maršalo, kitados besimėgavusio Saremos salos kurorto purvo voniomis, vardu. Degtinės „Marsal snaps" būtinai nusiperka kiekvienas suomis.