Mūsų laikų ginkluotosioms pajėgoms ir kariavimo stiliui bei taktikai didžiulę reikšmę turi modernios technologijos. Žemės palydovas konkrečioje vietoje gali „skaityti“ automobilių registracijos numerius, kalbama apie kuriamus vabzdžio dydžio žvalgybos aparatus ir apskritai prognozuojama, kad ir apžvelgiamoje ateityje kariaus ne žmonės, o robotai. Žodžiu, šiuolaikinis ir ateities karas reflektuojamas, taip pat ir žiniasklaidoje.
Pirmoji pusė – straipsnis „Draugiška“ ugnis kyla dėl varžymosi ginkluotosiose pajėgose“ iš „NewScientist.com“
„Šiuolaikiniame kare vienas iš rimčiausių pavojų kariams kyla tada, kai neaišku, kas prieš tave – savi ar priešai. Pirmosiomis įsiveržimo į Iraką dienomis amerikiečių raketa „Patriot“ numušė britų naikintuvą bombonešį „Tornado“, o netoli Basros vienas britų tankas „Challenger“ sunaikino kitą tanką „Challenger“. Po to amerikiečių lėktuvas „A10“ sunaikino britų šarvuotį.
Iš pirmo žvilgsnio visi šie incidentai atrodė panašūs į nelaimingus atsitikimus, neišvengiamus naudojant 21 a. technologijas. Bet tiesa gerokai tragiškesnė. Saugumo ekspertai tvirtina, kad dėl tokių nelaimių kalta varžymosi dvasia, užvaldžiusi ginkluotąsias pajėgas. Tai, kad aiškinantis tokius incidentus ieškoma konkrečių kaltųjų, o ne organizacinių trūkumų, reiškia, jog karo planuotojai nesupranta tikrųjų šių tragedijų priežasčių.
Be abejo, aiškiausiai regimos techninės klaidos. Siekdami kuo greičiau aptikti priešą esant prastam matomumui, amerikiečių ir britų kariškiai naudojo šilumą fiksuojančius daviklius ir radarus. Pasak Niujorko West Pointo karo akademijos „Center for Leadership and Organisations“ buvusio prezidento Scotto Snucko, dažniausiai kariškiai klysta tada, kai nemato taikinio. Amerikos armijos duomenimis, būtent programavimo klaida lėmė, kad „Patriot“ sistema identifikavo naikintuvą „Tornado“ kaip artėjančią raketą.
NATO diegia skaitmeninę visų savo narių ginkluotės identifikavimo sistemą, nes, pasak Didžiosios Britanijos gynybos ministerijos, dėl šios priežasties žūva 10–15 proc. britų kariškių. Tokių incidentų gali būti gerokai mažiau ir to galima pasiekti ne vien tobulinant technologijas. Pono S. Snucko teigimu, didelė problema yra ginkluotąsias pajėgas užvaldžiusi varžymosi dvasia. 1994 m. šiaurės Irake, zonoje, kur buvo draudžiami lėktuvų skrydžiai, amerikiečių naikintuvai „F15“ numušė porą savų sraigtasparnių „Black Hawk“. Tada žuvo 26 kariškiai. Tragedija įvyko dėl to, kad „F15“ pilotai nebuvo informuoti, jog šiame rajone pasirodys sraigtasparnių. Atsakydamas į klausimą, kodėl jie nebuvo įtraukti į tos dienos užduočių sąrašą, už tai atsakingas oro pajėgų pareigūnas atsakė esą sraigtasparnių jie nelaikantys aviacija. Masačusetso technologijos instituto oro erdvės saugumo ekspertės Nancy Leveson manymu, „draugiškos ugnies“ analizė turėtų būti labiau visaapimanti, neapsiriboti vien kaltųjų išaiškinimu. Mokslininkė sukūrė universalią tokių tyrimų vykdymo metodiką, leidžiančią analizuoti daugelį nelaimingų atsitikimų – nuo „draugiškos ugnies“ ar branduolinių katastrofų iki traukinių susidūrimo.
Šis metodas siūlo konkrečią situaciją analizuoti kaip sistemą, kurios visi elementai glaudžiai susiję. Tai leidžia geriau pamatyti saugumo spragas. Nemažai ekspertų linkę teigiamai vertinti šią sistemą. Vokiečių analitikas Piteris Ledkinas mano, kad šis metodas tinka analizuojant „draugiškos ugnies“ atvejus, nes dauguma jų atsiranda ir dėl žmogaus, ir dėl organizacijos kaltės“.
Antroji pusė – straipsnis „Ateities armijos“ iš „The Economist“
„Amerikoje prasidėję debatai dėl Irako ir Afganistano gali turėti rimtų pasekmių visiems Vakarams. Turėdama daug sąjungininkų ir įsipareigojimų, supervalstybė visai teisėtai nori disponuoti visa įmanoma karine technika, kad pajėgtų spręsti visus įmanomus uždavinius. Bet klausimas dėl tokios ginkluotųjų pajėgų struktūros kelia vis daugiau ginčų. Be to, tokia armija gali per daug kainuoti. Jei didžiausia grėsmė kyla iš stiprėjančių valstybių, tokių kaip karinga Rusija ar be ceremonijų besielgianti Kinija, Amerikai ir jos sąjungininkėms reikia daugiau ir kuo tobulesnės karinės technikos. Jei didžiausią galvos skausmą Jungtinėms Valstijoms kelia teroristinių grupių gausa įvairiuose pasaulio kampeliuose, būtina turėti kuo daugiau įvairios paskirties kariškių. Amerika atsako į šį klausimą taip: šiuolaikinė supergalybė turi būti pasirengusi rasti išeitį ir vienu, ir kitu atveju. Bet šiandien pastebima aiški tendencija nuo technologijų pereiti prie kariškių gretų gausinimo.
Pradinė sėkmė Afganistane ir vėliau Irake parodė, kad amerikiečių armija gerai moka naikinti taikinius. Bet vėliau stojęs kruvinas chaosas Irake ir prievartos augimas pietų Afganistane pademonstravo, kad Amerika atstatyti valstybių nesugeba. Kai priešininkas slepiasi tarp civilių gyventojų, karinė galia menkai tegelbėja. Todėl šiuo metu, neatsisakydamas technologinių naujovių, Pentagonas didžiąją dalį karinio biudžeto skiria sausumos pajėgoms, kad šios galėtų verbuoti daugiau kariškių. Dabartinio Amerikos gynybos ministro Roberto Gateso manymu, dėl didžiulės JAV galios jos priešininkai sieks įvelti Ameriką į ilgalaikius, varginančius konfliktus, kuriuose nebus aiškių pergalių, bet nemažai galimybių būti pažemintai ir įžeistai. Vienas naujos koncepcijos bendraautorių, JAV pajėgų Irake vadas generolas Davidas Petraeusas atmeta prielaidą, kad Amerika neprivalo atstatyti valstybės. Koncepcijoje sakoma, kad kova su Irako maištininkais – tai socialinis darbas su šautuvu rankose. Jos sąlygomis reikia daugiau smegenų nei fizinės jėgos ir daugiau kantrybės nei agresijos. Dabartinis išsilavinęs karys privalo būti panašus ne į terminatorių iš fantastinio filmo, bet į karo mokyklą baigusį intelektualą, mokantį kalbų, išmanantį istoriją ir antropologiją.
Ši perspektyva kelia keletą skirtingų abejonių. Pirmiausia, didelėms armijoms dažnai labai sunku kariauti su partizanais tolimuose kraštuose. Paklauskite prancūzų apie Alžyrą, rusų – apie Afganistaną ar pačių amerikiečių – apie Vietnamą. Be to, pokolonijinė politika, susirūpinimas dėl žmogaus teisių, greitėjanti informacijos sklaida – visi šie apskritai geri dalykai labai apsunkina okupacinės armijos padėtį. Taigi visai tikėtina, kad geriau yra atsitraukti ir veikti per vietinius sąjungininkus. Didžiąją dalį svarbių „Al Qaedos“ veikėjų sugavo ir Amerikai perdavė jos sąjungininkai. Pentagonas daug kalba apie partnerystės potencialo skatinimą, bet gali būti, kad prireiks rimtesnių realių žingsnių. Tarkime, kurti naujus specialiuosius dalinius, kurių kariškiai mokytų sąjungininkus.
Kita rimta problema susijusi su išlaidų įprastai ginkluotei mažinimu. Be abejo, geriau skirti daugiau pinigų kariškiams rengti nei kai kuriems labai futuristiniams projektams įgyvendinti. Karas su Rusija ar Kinija šiandien menkai tikėtinas, o nerimas dėl Irako ar Afganistano visai realus. Bet daugelio karinių programų pristabdymas negali trukti amžinai. Jei vertinsime istoriškai, Amerikos kariniam biudžetui yra skiriama visai nedidelė bendrojo vidaus produkto dalis – tik 4 proc. Vietnamo karo laikais ji siekė 9, o per konfliktą su Korėja – 14 proc. Europoje ši problema dar aštresnė: daugelis Amerikos sąjungininkų gynybai išleidžia dar mažiau nei NATO minimumas, sudarantis 2 proc. Jei Vakarai nori sukurti efektyvią ir protingą armiją, jiems teks už tai mokėti“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).