Geltonoji spauda, be abejo, nepraleido progos savaip pareklamuoti Prancūzijos pirmosios damos. Pirmuosius puslapius užkariavo prezidento žmonos nuotraukos. Be abejo, neapsieita be pikantiškų ar net skandalo požymių turinčių publikacijų, kaip kad prieš 15 m. fotografo Michelio Comte’o fotografuotas C. Bruni-Sarkozy aktas. Pasak spaudos, nespalvota nuotrauka balandį bus parduodama Niujorko Christie’s aukcione, pradinė jos kaina – 2500 eurų.
39 m. italė C. Bruni Prancūzijoje gyvena nuo 5 m. Baigusi mokyklą Carla, paklusdama tėvų valiai, įstojo į universitetą, Architektūros ir meno fakultetą, bet, sulaukusi devyniolikos, metė mokslus ir pradėjo modelio karjerą. Ji greitai pavergė mados pasaulį ir per kelis mėnesius tapo vienu prestižiškiausių planetos modelių. 1997 m. italė dingo iš žiniasklaidos akiračio, o po kelerių metų debiutavo kaip poetė ir dainų autorė. C. Bruni išleido porą savo dainų albumų prancūzų ir anglų kalbomis.
Tokia tad sėkmės istorija. Bet ilgaamžiuose, visko regėjusiuose Prancūzijos ir Anglijos santykiuose būta ir to, ko dabartinis pasaulis jau nebeturi arba beveik neturi – kilnios ir literatūriškos 20 a. romantikos, kur moterys, pirmosios damos, vaidino ypatingą vaidmenį. Pragmatiški mūsų laikai renkasi konstruktyvią frazeologiją, mechaniškai, kaip protokolo dalį, taikydamas ar tiesiog ignoruodamas tai, ką Europa skrupulingai puoselėjo ištisus amžius ir kas vadinama papročiais. Aukštuomenė atiduota pikantiškų žiniasklaidos naujienų skiltims.
Tiesa, šįkart taip pat ir spauda galbūt pajuto aukštojo stiliaus nostalgiją – stebėti Prancūzijos prezidento ir pirmosios šalies damos vizitą anapus Lamanšo sąsiaurio suskubo ne tik britų ir prancūzų, bet ir nemažos dalies kitų Europos šalių spauda. Pamėginkime prie jos prisidėti.
Pirmoji pusė – straipsnis „Gracingoji Carla atkeršijo už Vaterlo“ iš „La Stampa“
„Kai rytą žengė lėktuvo trapu, ji buvo panaši į Jackie Kennedy. Vakare kviestiniame priėmime Vindzoro rūmuose ji tapo Audrey Hepburn iš „Pusryčių pas Tiffany“. Ji išsiskyrė griežta elegancija, kuri aukštuomenės priėmimuose būdinga tiems, kas ne tik gali sau leisti pirkti brangius drabužius, bet ir moka juos dėvėti. C. Bruni per keletą valandų užkariavo Angliją ir baigė vizitą aidint susižavėjusiems šūksniams.
Autoritetingajam „The Independent“ niekada nėra pavykę taip puikiai apibendrinti britų nuomonės savo pirmame puslapyje: didelė nuotrauka Carlos kojų, kurios atrodo dar ilgesnės, jai elegantiškai sėdint priėmime Vestminsterio rūmuose. Antraštė skelbė: „Prancūzija-Anglija, 1-0 (ne tik futbole)“. Kad Anglija pralošė, buvo akivaizdu visiems. Pasak kai kurių geltonosios spaudos leidinių, Carlos skrybėlaitė atrodė nuostabiai, o princo Charleso žmonos Camilos skrybėlė priminė į jos galvą atsitrenkusį fazaną. Vieniems Carla atrodė panaši į Jackie, kiti joje matė Hepburn, bet daugeliui C. Bruni priminė princesę Dianą jaunystėje.
Per vakarienę Vindzoro rūmuose Carla sėdėjo tarp Edinburgo hercogo ir princo Charleso, su kuriais šnekučiavosi puikia anglų kalba. Prieš juos po prašmatniais papuošimais ir gėlėmis sėdėjo karalienė Elizabeth ir N. Sarcozy, kuriam, kaip pastebėjo visi komentatoriai, nepavyko išsivaduoti iš įvaizdžio keliaujančio studento, vis šūkčiojančio: „Jūs suprantate? Aš – pilyje!“ Renginio dalyviams keliaujant į salę, N. Sarcozy perspėjo karalienę būti atsargią prieš koridoriaus posūkį. Vindzoro koridorių vingius už Prancūzijos prezidentą geriau žinanti Elizabeth praėjo pirma, neatsakiusi nieko. Prie stalo N. Sarcozy gyrė sidabrą ir rodydamas į sietynus šūkčiojo: „Nuostabu!“. Karalienė atsakė, kad tokius priėmimus kaip šis galima rengti tik pilyje, o ne Bekingemo rūmuose, kur sudėtinga prie vieno stalo susodinti 160 žmonių. Kol situacija netapo visiškai nemaloni, Elizabeth perspėjo N. Sarcozy, kad prieškambaryje esantys žurnalistai girdi viską, apie ką kalbama. „Mikrofonai gėlėse“, – pasakė karalienė, be abejo, nerodydama į jas pirštu, ir stojo ilga tyla.
Bet kuriuo atveju visi laikraščiai pastebėjo, kad Carla atrodė nepriekaištingai, bet ir N. Sarcozy gerokai pažengė į priekį. Per vakarienę jis neklausė karalienės, kaip vyksta futbolo varžybos tarp Prancūzijos ir Anglijos, ir net nesiskundė, kad Edinburgo princas Filipas rodė Carlai tėvišką dėmesį. Tą išskyrė tik dienraštis „The Sun“. Dienraštis išspausdino karikatūrą, kurioje N. Sarcozy kreipiasi į karalienę: „Jūsų didenybe, aš turiu pareikšti savo protestą dėl to, kaip jūsų vyras elgiasi su mano žmona“. „Be abejo, – atsako karalienė. – Tik stokite į eilę“.
Antroji pusė – straipsnis „Padedamas Carlos, N. Sarkozy sužavėjo Londoną“ iš „Carriere della siera“
„Svarbiausias buvo praėjusio amžiaus 7-tojo dešimtmečio stiliaus C. Bruni apsiaustas ir jos skrybėlaitė? Ar vis dėlto jos vyras prezidentas, pasiūlęs „širdies sąjungą“, Antantę keisti į „draugystės sąjungą“ ir paskelbęs apie „naują prancūzų ir britų brolystę“, pareiškęs, kad negalima prarasti Afganistano, ir pažadėjęs tūkstančiu prancūzų kariškių papildyti koalicines pajėgas, taip pat pasiūlęs dirbti kartu su Londonu branduolinės energetikos srityje ir kovojant su visuotiniu atšilimu? Apibendrindama trumpo 36 valandas trukusio Prancūzijos prezidento vizito rezultatus, spauda abipus Lamanšo nebuvo labai vieninga. Televizijos stotis „Europe 1“ buvo taip sukrėsta iškilmingo priėmimo, kad Paryžiaus korespondentas jį pakomentavo taip: „Monarchija atėjo į pagalbą respublikai“.
Vestminsteryje kartu posėdžiavusius britų parlamentarus ir lordus sužavėjo 45 minučių N. Sarcozy kalba, kuri tapo pagiriamuoju žodžiu Jungtinei Karalystei. Prancūzijos prezidentas išgyrė britų parlamentinę demokratiją ir Londoną, kuris, pasak N. Sarcozy, yra septintas prancūziškas miestas (čia laimingai gyvena 200 tūkst. prancūzų, teikiančių pirmenybę liberalizmui, o ne jų tėvynėje proteguojamam etatizmui). Jis taip pat padėkojo karalienės kareiviams, kurie padėjo išvaduoti Prancūziją per abu pasaulinius karus. Po to išdėstė politinę ir ekonominę programą, ir britų ministras pirmininkas G. Brownas klausydamas visą laiką linksėjo pritardamas: Valiutos fondo ir Pasaulio banko reforma, „Didžiojo aštuoneto“ išplėtimas, „taip“ laisvajai rinkai, „ne“ spekuliantams. Prancūzijos prezidentas pareiškė, kad Europai reikia Anglijos, jog Senasis žemynas taptų dar efektyvesnis, demokratiškas ir klestintis.
N. Sarcozy dešinėje sėdėjo žmona Carla ir uošvė, ponia Mariza Bruni-Tedeschi. Prezidento žmona puikiai susidorojo su protokoliniu nusilenkimu karalienei. Po to, gvardijai atliekant himną, visi pastebėjo, kaip N. Sarcozy švelniai prisilietė prie žmonos rankos. Sėdant į karietą, karalienei Elizabeth teko beveik stumtelėti Prancūzijos prezidentą lipti pirmą, kaip to reikalauja protokolas. Kitaip tariant, viskas vyko sklandžiai, ceremonijos dalyviai bendravo tarpusavyje.
Kas tai? Draugiškų ir broliškų santykių viršūnė? Bet tie santykiai prasidėjo prieš 10 m. daugkartiniais Tony Blairo ir Jacques’o Chiraco pažadais plėtoti „širdžių sąjungą“. Bet po kurio laiko santykiuose vėl ėmė dominuoti tradicinė varžymosi dvasia. J. Chiracas viename ES susitikime net yra pasakęs, kad negali pasitikėti žmonėmis, kurių šalies virtuvė tokia prasta. Londono spauda už tai jį išvadino kirminu“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).