Monumentalus, tipiškas stalinistinės architektūros muziejaus pastatas pradėtas statyti, kai pats J. Stalinas dar buvo gyvas. Anot muziejuje dirbančių gidų, tuomet politikas paprieštaravo, kad muziejus būtų skirtas būtent jam, todėl nuspręsta čia įrengti Revoliucijos muziejų. Tačiau netrukus politikas mirė, o po jo mirties buvo atidaryta didžiulė, kelias sales užimanti ekspozicija.
Pakeliui į Gorį Tbilisio kelionių agentūros „Caucasus travel“ gidas įspėjo, kad šiame miestelyje politikas vis dar mylimas, todėl neturėtume nustebti dėl pasakojimo, kurį išgirsime. Nepaisant įspėjimo, pagyvenusios gidės pasakojimas pribloškė.
Vos tik ji prabilo, pasijutome grįžę keliais dešimtmečiais atgal. Muziejuje nė nekvepia vadinamojo atšilimo atgarsiais, po kurios subyrėjo Sovietų Sąjunga, o ką jau kalbėti apie dabartį ir Gruzijos nepriklausomybę. Kita vertus, J. Stalinas – Gruzijos sūnus.
„J. Stalinas buvo priimtas iškart į antrą klasę, nes jau mokėjo skaityti ir rašyti... Jis mokėsi puikiai... Pašalintas iš Dvasinės seminarijos... Buvo ištremtas... Daugybę metų gyveno pogrindyje“, - šio pasakojimo nuotrupos primena ne ką kita, kaip senus, sovietinių laikų vadovėlius.
Gidė nepamiršo paminėti ir garsios istorijos, kai J. Stalinas už sūnų, patekusį į vokiečių nelaisvę, atsisakė atiduoti priešų generolą. „Visi kareiviai mano sūnūs. Ką man pasakys kiti, išgirdę, kad vieną kareivį keičiu į generolą“, - buvusio vado žodžius citavo gidė.
Gidės panegirikas nutraukėme prie J. Stalino žmonų portretų. Tačiau paprašyta pakomentuoti antrosios politiko žmonos savižudybę, moteris ne juokais sutriko. Teko ją raminti, kad mus šis klausimas domina tik kaip gyvenimo būdo istorija, šiukštu ne todėl, kad norėtume ją užsipulti.
„Versijų girdėjau daug. Buvo kalbama, kad Stalinas žmoną viešai labai įžeidė prie stalo. Tačiau nemanau, kad kuri nors moteris pultų dėl to žudytis. Taip pat girdėjau versiją, kad jai nepatiko tai, kas vyko šalyje. Vis dėlto palaikyčiau jos įsūnio versiją, kurią jis išdėstė knygoje apie gyvenimą šioje šeimoje. Moteris sirgo reta nervų liga, dėl kurios kęsdavo didelius galvos skausmus. Ji ir galėjo paskatinti šiam žingsniui“, - teigė gruzinė.
Muziejuje pristatoma ir didžiulė suvenyrų su J. Stalino atvaizdais ekspozicija. Dauguma jų – įvairių šalių atstovų dovanos jo 70-mečio proga. Praėjus 4 metams po šio jubiliejaus, 1953-aisiais, politikas mirė.
Šalia muziejaus taip pat išsaugotas namukas, kuriame J. Stalinas gyveno pirmuosius ketverius gyvenimo metus, bei traukinio vagonas, kuriuo šis iki mirties naudojosi nuo 1945 m. Šarvuotame vagone – keli kambarėliai lydintiems žmonėms, didžiuliai Stalino apartamentai su tikra vonia bei pasitarimų kambarys.
Tarp meilės ir neapykantos
„Žinoma, represijos yra blogai, niekas nenorėtų sugrąžinti tų laikų. Tuomet nukentėjo ir daug gruzinų. Kita vertus, žmogui dėl visos šalies širdį skaudėjo. O šiandien politikai piniguose maudosi, o žmonėms tokias pensijas numeta, iš kurių nepragyvensi“, - tarp pagarbos politikui ir objektyvumo laviravo gidė, kai pabandėme išsiaiškinti, ką J. Stalino asmenybė reiškia jai asmeniškai.
Vis dėlto paklausta, ar norėtų susigrąžinti į valdžią J. Staliną, gidė pakrato galvą. Esą tai neįmanoma – ne tos epochos žmogus jis buvo.
Beje, likusi Gruzijos dalis, anot mus iš Tbilisio lydėjusio gido, nenori nieko girdėti nei apie J. Staliną, nei apie Sovietų Sąjungą. Politinė situacija Gruzijoje stabilizavosi vos prieš penkerius metus. Dar neseniai būdavo pavojinga vykti į kalnus, nes čia knibždėdavo ginkluotų grupuočių.
Šiandien gruzinai, kaip įmanydami, stengiasi tapti panašūs į europiečius. Rusų kalba čia nepageidaujama, kaip buvo Lietuvoje prie 10 metų. Tiesa, principus rodyti gali sau leisti tik jaunimas. Tuo tarpu vyresnioji karta rusiškai kalba puikiai.
Beje, vietinių gyventojų teigimu, šiuo metu minimalus atlyginimas Gruzijoje mūsų pinigais nesiekia nė 300 litų, vidutinis atlyginimas – apie 750 litų, o pensijos dažnai neviršija 100 litų. Tiesa, maisto ir paslaugų kainos šioje šalyje bent kelis kartus mažesnės nei Lietuvoje.
Bedarbystės mastai Gruzijoje po ilgus metus trukusios suirutės – per 30 proc., todėl miestuose čia dienos metu galima matyti daugybę niekur neskubančių, parkuose besišnekučiuojančių žmonių. Dauguma jų – vyrai. Esą moterims darbą susirasti lengviau. Nemažai moterų susimoka 4 tūkst. eurų už galimybę dirbti užsienyje (dažniausiai – Italijoje) ir išlaiko savo šeimas bei nedirbančius vyrus iš ten.
Žinoma, yra ir pelningų profesijų. Pavyzdžiui, statybos sektoriuje, kur mėnesinis uždarbis – per 2000 litų ir daugiau. Todėl apskritai gruzinai neatrodo skurdžiai – gatvėse pilna prabangių automobilių, žmonės dažnai dėvi net stilingesnius rūbus nei Lietuvoje, o tam tikruose miestų rajonuose kaip grybai auga prabangūs namai.