Jis vaidino teatro scenoje ir kine daugiau kaip šešis dešimtmečius ir atliko svarbiausius Williamo Shakespeare (Viljamo Šekspyro) kūrinių vaidmenis.
Kadaise jis draugams sakė, kad norėtų mirti ant scenos gero spektaklio viduryje. Prasta sveikata privertė jį nutraukti kūrybinį darbą, bet, pasak draugų, J. Gielgudas mirė nuo senatvės.
Britų teatro dramaturgas Nedas Sherrinas (Nedas Šerinas) J. Gielgudą pavadino "vienu didžiausių Anglijos klasikinės scenos aktorių".
Į britų teatro istoriją J. Gielgudas pateko kaip žymiausias W. Shakespeare eilių skaitovas. Tačiau pats save laikė viso labo "tinkamu charakteriniu aktoriumi".
Teatre J. Gielgudas debiutavo 1921 metais, suvaidinęs šauklį W. Shakespeare "Henrike V". Vėliau jis tapo pačiu garsiausiu savo laikų Hamleto vaidmens atlikėju.
Jis lengvai perėjo iš scenos į kino ekraną ir plačiai išgarsėjo daugeliu charakterinių vaidmenų. Be kitų apdovanojimų 1981 metais jis gavo Kino meno akademijos apdovanojimą už antro plano netašyto liokajaus vaidmenį komedijoje "Arthuras" (Artūras).
Jis vaidino tokiuose filmuose, kaip "Julijus Cezaris", "Ak, koks mielas karas" (Oh, What a Lovely War), "Drambliažmogis" (The Elephant Man), "Ugnies vežimai" (Chariots of Fire), "Gandhi (Gandis)" ir kituose.
Paskutinis J. Gielgudo darbas buvo vaidmuo "Merlino" pastatyme. 1998 metais jis vaidino filme "Tičburno ieškovas" (The Titchbourne Claimant).
J. Gielgudas buvo paskutinis aktorius, priklausęs klasikinei plejadai kartu su Laurence Olivier (Lorensu Olivjė), Ralphu Richardsonu (Ralfu Ričardsonu) ir Peggy Ashcroft (Pegi Eškroft), sakė jo biografas Sheridanas Morley (Šeridanas Morlis) BBC.
J. Gielgudas visad sakė, kas pirmiausia ateidavo į galvą, ir nesirūpindavo dėl savo klausytojų reakcijos. Kartą jis pareiškė, kad Ingrid Bergman yra graži moteris, kalbanti penkiomis kalbomis, tačiau nemokanti vaidinti nė viena iš jų.