Jau keliolika metų visa valdžia Armėnijoje iš tikrųjų dalijamasi tarp trijų asmenų. Seržas Sarkisianas iki šiol buvo vyriausybės vadovas, tačiau apžvalgininkai prognozuoja, kad dabar jis su prezidentu susikeis pareigomis. Bet ir pats L.Ter-Petrosianas kažkada ministru pirmininku buvo pasirinkęs R.Kočarianą.
Grįžęs į politikos sceną po 10 metų pertraukos, 63-jų sulaukęs L.Ter-Petrosianas staiga suprato, kad anie du daugiau kaip du dešimtmečius yra artimi draugai. Nors rinkimus stebėję užsienio ekspertai juose neįžvelgė didelių pažeidimų, opozicijos lyderis į protesto mitingus Jerevane sukvietė tūkstančius žmonių, daugiausiai jaunimo. Jis net paragino studentus boikotuoti paskaitas ir išeiti į gatves. Valdančiosios Respublikonų partijos vadovas Armenas Ašotianas opozicijos lyderių atžvilgiu buvo griežtas. „Karo ar revoliucijos jie nesukels, - kalbėjo jis laikraščiui „Kommersant“. – Norės susirėmimų – gaus grąžos“. Tačiau protestuotojų mitingai kol kas taikūs. Jerevano policija į juos žiūri atlaidžiai, o pagrindinėse gatvėse išstatytų palapinių neliečia. Atrodo, kad Kijevo Maidanas Armėnijai kol kas negresia.
Tačiau padėtis šalyje apverktina. Nors ši Kaukazo kalnų apsupta šalis, turinti apie tris milijonus gyventojų, kiek stabilizavo savo ekonomiką, pagal bendrąjį vidaus produktą ir ūkio plėtros tempus pasaulyje ji tebėra antrajame valstybių šimtuke. Armėnija nesiekia narystės nei ES, nei NATO, kaip kitos Kaukazo šalys, ir savo ekonomiką grindžia glaudžiais ryšiais su Rusija. Armėnija aktyviai dalyvauja Kolektyvinėje saugumo sutartyje su Rusija. Maskvos grasinimai Gruzijai ir Ukrainai, pretenduojančioms į Aljansą, žlugdo bet kokias Jerevano viltis įsijungti į eurostruktūras.
Kita vertus, nejuda iš mirties taško ir Jerevano santykiai su Azerbaidžanu bei Turkija. Derybas su Baku gadina neišspręstos Kalnų Karabacho problemos. Jos tęsiasi jau 20 metų, nuo tada kai įvyko pirmieji susirėmimai tarp azerbaidžaniečių ir etninių armėnų. 1992 m. kilęs karas tarp jau nepriklausomų Armėnijos ir Azerbaidžano nusinešė 35 tūkstančius gyvybių. Kažkada Stalinas šį armėnų apgyvendintą kraštą priskyrė Azerbaidžanui, tačiau, iširus Sovietų Sąjungai, ir Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę, kurios iki šiol niekas nepripažino, netgi Armėnija. Jerevanas siekia Kalnų Karabachą prisijungti konfederacijos pagrindu, tačiau Baku reikalauja, kad kraštas ir apsauginė zona atitektų Azerbaidžanui.
O jis – strategiškai svarbus rajonas. Už kelių kilometrų nuo konflikto zonos nutiestas pagrindinis naftotiekis, jungiantis Kaspijos jūros naftos telkinius, Turkiją ir Vakarų valstybes. Kalnų Karabachas trukdo susitarti su Baku ir Turkija, kad Armėnija ateityje taptų plačiu energijos resursų tranzito į Vakarus koridoriumi. Bet, atrodo, įšaldytas konfliktas kol kas yra geriausia išeitis kunkuliuojančiam Kaukazo regionui.
Užtai Jerevanas didžiuojasi santykiais su Iranu. Kaip ir Maskva jis teisina Irano branduolinius planus ir kaltina Vakarus taikant branduolinėms valstybėms dvigubus standartus. Pernai Armėniją aplankė Irano prezidentas, ir armėnų spauda džiaugėsi, kaip rašė spauda, tarsi būtų Ararato kalnas atiduotas...
Žinoma, įvykę rinkimai Armėnijoje nieko nepakeis. Rusija patenkinta jų baigtimi, nes Seržas Sarkisianas – buvęs premjeras ir gynybos ministras – jai ištikimas. Visą reikalą gadina taip pat buvęs jos bičiulis Levonas Ter-Petrosianas, baigiantis politinę karjerą, bet Maskvai skaudžiai primenantis „spalvotų revoliucijų“ grėsmę. „Užsienio įvykių komentaras“ – pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį 17.55 val., kart. kitos darbo dienos rytą 6.55 val.