Kai kurios istorijos iš tiesų gniaužia kvapą. Štai rusų interneto dienraštis „Polit.ru“ vasario 1 d. paskelbė žinutę, kurios pavadinimas toks: „Pasiektas infliacijos pasaulio rekordas – 50 tūkst. procentų“. „Rekordas“ pasiektas Zimbabvėje, kur ekonomika 2007 m. smuko devintus metus iš eilės, o infliacijos lygis net ir oficialiame Zimbabvės centrinio banko pranešime lapkritį įvertintas 26 471 proc. Šalies prezidento Roberto Mugabe nurodymas mažmeninės prekybos įmonėms mažinti kainas ne tik nieko nepakeitė, o netgi privedė prie to, kad ėmė trūkti visų prekių.
Valdžia mėgino gelbėti padėtį spartindama pinigų spausdinimą, bet tai infliaciją dar labiau padidino. Oficialus kursas dabar sudaro 30 tūkst. Zimbabvės dolerių už vieną Amerikos dolerį, tačiau juodojoje rinkoje Junginių Valstijų doleris kainuoja maždaug pusšešto milijono Zimbabvės dolerių. Šalies centrinis bankas jau išleido 10 mln. Zimbabvės dolerių kupiūrą. Pagal oficialų kursą ją teoriškai galima iškeisti į 33 JAV dolerius, tačiau de facto už ją duoda 33 centus. Tarptautinės krizių tyrimo grupės (angl. – ICG) ekspertų teigimu, dabartinė krizė gali atvesti šalį iki visiško chaoso.
Kadangi pokalbio apie margą ir labai prieštaringą dabartinį pasaulį įžangoje kalbama apie Afrikos šalį, siūlau porą publikaciją, pasakojančių apie civilizacijų nelygumus, paremtus pavyzdžiais iš Juodojo žemyno. Galbūt dėl to, kad jie čia vis dėlto labai ryškūs.
Pirmoji pusė – straipsnis „Paryžius: saldus Afrikos „karalių“ gyvenimas“ iš „Corriere della sera“
„Pilaitė Eliziejaus laukuose, kainuojanti 18 mln. eurų, apartamentai prestižiniuose Paryžiaus rajonuose, vilos ir butai prie Viduržemio jūros – iš viso 33 nekilnojamojo turto objektai priklauso dešimtmečius Gaboną valdančiam prezidentui Omarui Bongo ir jo giminaičiams. Kiti Afrikos valstybių vadovai ne tokie turtingi, bet ir jie neblogai jaučiasi „švelniojoje Prancūzijoje“. Kongo prezidento Deniso Sassou Nguesso žmona 2007 m. už du su puse milijono eurų įsigijo rezidenciją Paryžiuje. Jo dviem sūnums priklauso namai, kainuojantys daugiau nei 4 mln.
Visus šiuos faktus atskleidė finansų policija, atlikusi tyrimą apie įvairių Afrikos šalių vadovų valdomą prabangų turtą Prancūzijoje. Be išvardytųjų, prašmatnių apartamentų savininkų afrikiečių sąraše yra Burkina Faso prezidentas Blaisas Compaore, angolietis Jose Eduardas dos Santosas ir Teodoras Obiangas iš Pusiaujo Gvinėjos. Kartu su nekilnojamuoju turtu Afrikos šalių lyderiai perka prašmatnius „Ferrari“, „Aston Martin“, „Mercedes“ markių automobilius arba, tarkime, tris „Bugatti“, kurie buvo nupirkti Gvinėjos prezidento sūnui. Kiekvienas iš jų kainavo milijoną eurų. Šios mažos ir anksčiau skurdžios, o dabar dėl naftos labiau pasiturinčios šalies vadovo šeimos visa automobilių kolekcija vertinama 5,7 mln. eurų.
Gali būti, visi šie pirkimai atviri ir legalūs, tačiau anksčiau ar vėliau užduodi sau klausimą, o kaip gyvena visų šių prezidentų valdomieji. Tyrimas, pradėtas trijų Afrikos gyventojų teises ginančių Prancūzijos asociacijų prašymu, atkreipė dėmesį į neproporcingai dideles oficialių Afrikos šalių asmenų algas. Žmogaus teises ginančios organizacijos tikėjosi įrodyti valstybės lėšų švaistymo faktus. Kita vertus, tyrimas parodė, kad pirkimai, kokie abejotini bebūtų, pasirodė esą skaidrūs ir dokumentuoti: pavyzdžiui, yra 390 795 eurų čekis už prašmatnų „Maybach 57“ markės automobilį pirmajai Gabono ledi. Kitame čekyje nurodyta 75 tūkst. eurų suma – už ją pirktas „mersedesas“ prezidento dukrai.
Žmogaus teisių gynėjai visa tai pavadino katastrofišku signalu Afrikos gyventojams. Bet Afrikos nacionalinio elito reakcija buvo labai griežta, ji pademonstruota per Prancūzijos prezidento Nicola Sarcozy oficialius vizitus. „Visi pasaulio lyderiai turi pilis arba dvarus, nesvarbu, tai arabai, europiečiai ar afrikiečiai“, – pareiškė Kongo prezidentas D. Sassou Nguessas. Kitaip tariant, juoda odos spalva negali užkirsti kelio gyventi taip pat, kaip gyvena rusų magnatai ar arabų šeichai. Dėl naftos, žaliavų ir Kinijos investicijų auga ir Afrikos ekonomika.
Kai kas sako, kad ir skurdas mažėja, bet iš tiesų taip nėra. Afrikos šalių skola nemažėja. Tragiškai atrodo nuolat kylančių epidemijų padariniai, vaikų mirtingumas, emigracija ir karinių konfliktų pasekmės. Kinų mana ir pajamos už parduodamas žaliavas tik minimaliai nusėda eilinių afrikiečių kišenėse ar investuojamos į šalių vystymąsi.
Potraukis į prancūzišką „saldų gyvenimą“ nenaujas. Zairo prezidentas valdė puošnų dvarą Marteno iškyšulyje ir vykdavo ten atostogų bei vizito pas stomatologą. Prieš porą metų paslaptingomis aplinkybėms užmuštas vyresnysis Čado prezidento sūnus Brahimas Debi, garsėjęs beprotišku išlaidavimu Prancūzijos sostinėje.
Prancūzija sutrikusi. Užimtumo ministro pavaduotojas Jeanas Marie Bockelis neseniai griežtai pasisakė prieš valstybinių fondų išgrobstymą įvairiose Afrikos valstybėse. Kita vertus, juk kalbama apie draugus. Draugus, kurie Prancūzijoje iššvaisto tai, ką prisigrobė“.
Antroji pusė – straipsnis „Kas ketvirtam Žemės gyventojui baigėsi vanduo“ iš „La Stampa“
„Jei škotų keliautojas ir misionierius Afrikoje Davidas Livingstonas dabar iš rojaus pažvelgtų į Žemę, jis nepažintų Zambezės upės ir būtų nustebintas Viktorijos ežero vaizdo. Upė susiaurėjo, ežeras senka, kaip ir visi kiti dideli Afrikos ežerai ir upės. Upės ir ežerai netenka savo išteklių. Prieš pusantrų metų Stokholme vykusioje „Pasaulinėje vandens savaitėje“ pristatyta 60 palydovinių nuotraukų, patvirtinančių baisų faktą: Žemė džiūsta, ir lieka vis mažiau pagrindo vadinti ją Žydrąja planeta.
Vanduo – toks pat auksas, kokiu įprasta 21 a. metaforiškai vadinti naftą. Kas ketvirtam mūsų planetos žmogui jis tapo didžiulė vertybė. Ir, kaip visada, Afrika su savo begalinėmis nešvarius bidonus ant galvos ir nugaros nešančių vyrų bei moterų voromis tapo pasaulinio masto nepaprastosios padėties įsikūnijimu. Pasak Tarptautinio vandens išteklių valdymo instituto direktoriaus Franko Rijsbermano, esama dviejų rūšių vandens deficito: trūkumas, sukeltas pernelyg intensyvaus jo išteklių naudojimo, ir trūkumas, kai šalis neturi priemonių jo išgauti. Bet kuriuo atveju 98 proc. kaltės tenka dabartiniam žmogui, o gamtos atsakomybė vertinama likusiais 2 proc.
Bet esama daugiau ar mažiau sėkmingų mėginimų taisyti padėtį. Į Gašo upės deltos teritoriją Sudane po daugelį metų trukusių karų ir sausros periodų suplūdo daugybė pabėgėlių, ir Jungtinių Tautų žemės ūkio vystymo fondas ėmėsi padėti 67 tūkst. šeimų, kad vanduo būtų racionaliai naudojamas žemdirbystėje ir gyvulininkystėje, tikintis išvengti dar vienos ekologinės katastrofos. Fondas disponuoja 25 mln. dolerių, bet tik 2012 m. baigus projektą bus galima pasakyti, kas pavyko, o kas – ne.
Specialistų dėmesys krypsta į žemės ūkį, nes būtent maisto produktų gamyba, dažnai neefektyvi ir neapgalvota, sausina žemynus. 78 proc. viso vandens sunaudojama grūdinėms kultūroms ir pašarui gyvuliams išauginti, o pramonė, buitiniai ir geriamojo vandens poreikiai visoje jo naudojimo struktūroje sudaro labai nedidelį procentą. Po 50 m., kai prie dabartinių 6 mlrd. žmonių prisidės dar pora milijardų, krizės padariniai gali tapti nepataisomi. Štai kodėl prasidėjo intensyvus darbas, siekiant taisyti padėtį – pavyzdžiui, milžiniški Brazilijos savanos plotai buvo išgelbėti nuo virtimo dykumomis, sodinant savanoje iš Afrikos atvežtus augalus. Mokslininkams tenka galvoti, kaip šį modelį panaudoti ir pačioje nuo sausros kenčiančioje Afrikoje“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).