Pasak Švedijos mokslininkų, nuo Antrojo pasaulio karo pabaigos iš viso kilo 232 konfliktai 148 pasaulio vietose, pasibaigus Šaltajam karui – 122 konfliktai 80 pasaulio vietų.
Nors kruvinų karinių konfliktų per daugiau nei dešimtmetį, nuo 1992 m. iki 2004 m., sumažėjo dvidešimčia (nuo 52 iki 32) , optimistinėms istorijos pabaigos viltims ir demokratijos sklaidos prognozėms nebuvo lemta išsipildyti. Galvas keliant ekonominę galią pajutusiems ir piliečių laisves ribojantiems autoritariniams režimams, tarptautinė bendruomenė priversta pripažinti, jog yra nepajėgi užtikrinti stabilumo visuose pasaulio regionuose.
Konfliktų židiniai
Beveik pusė (15) visų karinių konfliktų užregistruota Azijoje, 9 – Afrikoje, 5 – Artimuosiuose Rytuose.
Šiuo metu pasaulyje vykstantys 5 ginkluoti konfliktai (Afganistane, Čade, Irake, Sudane ir Šri Lankoje) patenka į karo kategoriją, t.y. nusineša daugiau nei 1 tūkst. gyvybių per metus. Įvertinus praėjusių metų pabaigos įvykius ir patikslinus duomenis, į suintensyvėjusių konfliktų kategoriją pretenduoja patekti Mianmaras (Birma) ir Kenija.
Penki konfliktai apibūdinami kaip vidiniai konfliktai, kai vieną iš kovojančių pusių remia trečioji šalis. Šiems konfliktams priskiriami JAV vadovaujamų koalicijų veiksmai Afganistane ir Irake, sienas peržengianti globali kova su terorizmu.
Status quo?
Dauguma registruojamų karinių susidūrimų – jau ne vieną dešimtmetį trunkantys arba nuolat atsinaujinantys konfliktai, sudarantys kompleksinę priežasčių-pasekmių grandinę, kurią bėgant metams tampa vis sunkiau suardyti. Pastarąjį penkmetį konfliktų sprendimas atsidūrė savotiškoje pato situacijoje – karinių konfliktų nedaugėja, tačiau iš esmės nerandama jokių efektyvių priemonių įsisenėjusioms problemoms spręsti ar prie derybų stalo susodinti nesutaikomus priešininkus.
Nesikeičia ir pats karinių konfliktų pobūdis – nuo 2004 m. neužfiksuotas nė vienas susidūrimas, kilęs tarp šalių (šiuo atveju Izraelio-Palestinos konfliktas traktuojamas kaip tęstinis teritorinis ginčas). Pagrindinėmis konfliktų priežastimis išlieka vidiniai teritoriniai-etniniai nesutarimai ir ekonominės arba politinės-institucinės krizės, virstančios ginkluotais susirėmimais.
„Naujieji karai“
Ar įmanoma atrasti bendrų tendencijų, kurios vienytų iš pažiūros skirtingus ir per tūkstančius kilometrų vienas nuo kito nutolusius ginkluotus susirėmimus?
Paralelių ir tapačių bruožų paprastai ieškoma pasitelkiant vadinamųjų „naujųjų karų“ koncepciją. Šiuo atveju apeliuojama ne tiek į tobulinamas technologines ar komunikacines karo technikos ir pramonės naujoves, kiek akcentuojamas besikeičiantis socialinių karo ryšių pobūdis.
Pripažįstama, jog tampa itin sunku atskirti karą konvencine šio žodžio prasme (tai yra ginkluota kova tarp valstybių ar organizuotų politinių grupių dėl valstybinių/politinių interesų) nuo organizuoto nusikalstamumo, struktūrinės prievartos ar plataus masto žmogaus teisių pažeidimų. Kitaip tariant, tampa sunku nubrėžti ribą tarp išorinės agresijos ir vidinių valstybės aparato ar vietinių grupių vykdomų represijų savo piliečių atžvilgiu.
Dauguma teberusenančių konfliktinių židinių apibūdinami kaip „žemo intensyvumo“ konfliktai, t.y. riboto aktyvumo, pareikalaujantys santykinai nedaug aukų, skatinantys lėtinę visuomenių socialinio audinio eroziją, ilgainiui – valstybės dezintegraciją ar žlugimą (failed state).
Naudojama taktika – pavieniai sukilėlių išpuoliai, kurių laiko ir vietos neįmanoma numatyti, dažnai masinių susibūrimų vietose, siekiant išvengti tiesioginių mūšių su nacionaliniais kariniais daliniais ar tarptautinėmis taikos palaikymo pajėgomis. Žaibiška ataka – nepastebimas atsitraukimas.
Esminis akcentas – „naujųjų karų“ taikikliuose atsiduria civiliai. XX a. pradžios karuose civiliai sudarydavo 10–15 proc. visų žuvusiųjų. Į karus stodavo armijos.
Antrajame pasauliniame kare civilių aukos sudarė 50 proc. visų žuvusiųjų.
Tuo metu XXI a. pradžioje vos 1 i š 5 žuvusiųjų yra kareivis. Didysis kaimyninių valstybių ar viso regiono rūpestis – pabėgėlių srautai, nelegali migracija, socialinė našta, kintančios demografinės charakteristikos. „Naujųjų karų“ logika ragina smogti ten, kur skaudžiausia: naikinant kultūros ar architektūros paminklus, išniekinant nacionalinius simbolius, priverstinai iškeldinant, prievartaujant moteris ir taip pažeidžiant visuomenės psichologinę ir socialinę darną.
Padėtis be išeities?
„Naujieji karai“ nepažabojami dėl dvejopo priežasties. Dalis tarptautinių santykių analitikų atkreipia dėmesį į savotišką galios vakuumą, susiformavusį pasibaigus Šaltajam karui ir išnykus aiškiai ideologinei poliarizacijai, prieštarai. „Naujieji karai“ nepretenduoja nei į ideologinius konfliktus, nei į civilizacijų susidūrimus.
Nesant bent kiek vientisesnės tarptautinės sistemos tvarką organizuojančios vizijos, prievartos galia koncentruojama arba neįgaliose tarptautinėse institucijose, kurių sprendimus, esant reikalui, galima ignoruoti, arba kurių sprendimai, atvirkščiai, varžo bet kokią veikimo laisvę (iliustratyvus pavyzdys šiuo atveju būtų JT Saugumo Taryba Irako karo arba Kosovo statuso klausimais); arba yra privatizuojama lokalių smurtinių grupių, samdomų karinių dalinių, decentralizuotai veikiančių teroristinių grupuočių, siekiančių visų pirma įbauginti, demoralizuoti ir ne paskutinėje vietoje – pasipelnyti. Kitaip tariant, vyksta prievartos monopolio „išvalstybinimas“ – virsmas, kardinaliai priešingas procesui, paklojusiam dabartinės valstybių sistemos pamatus.
Riboto poveikio esti ir tarptautinės bendruomenės taikomos priemonės, pradedant ekonominėmis ar diplomatinėmis sankcijomis ir įvertinus tai, jog vienašališka karinė intervencija bet kuriai valstybei būtų itin komplikuota patirtis ir našta.
Atkreiptinas dėmesys, jog nesutarimų draskomos valstybės iš principo yra grįstos vadinamąja karo ekonomika – suniokota infrastruktūra ir nefunkcionali darbo rinka žymi didelį nedarbą, o tai reiškia, jog vienintelės dalies visuomenės pajamos yra gaunamos iš ribotų humanitarinės pagalbos šaltinių, kaimyninių valstybių, išsisklaidžiusios diasporos arba veiklos, vienaip ar kitaip susijos su karo būkle, – turto grobstymu ir prievartavimu, įkaitų grobimu, humanitarinės pagalbos „apmokestinimu“, nelegalia prekyba ginklais, narkotikais, deimantais, kitais žemės ištekliais ar prekyba žmonėmis.
Šios pajamos yra gaunamos tik dėl tvyrančio chaoso, kurį besipelnantieji yra suinteresuoti palaikyti. Taigi šalis yra izoliuota nuo tarptautinės prekybos srautų dar prieš tarptautinei bendruomenei imantis sankcionuojančių veiksmų. Visuomenės tampa savo vidinių nekontroliuojamų prievartos ir bauginimo mechanizmų įkaitėmis.
„Naujieji karai“ neišvengiamai savyje slepia tam tikrą globalią dimensiją. Pasaulis pasidalija į globaliąją klasę, turinčią prieigą prie tarptautinio žiniatinklio, laisvai keliaujančią, stimuliuojančią valiutų, prekių ir paslaugų srautus ir taip (re)produkuojančią tai, kas apibūdinama kaip globali tarpusavio priklausomybė.
„Naujieji karai“ šiame pasaulyje egzistuoja tik per medijuotą (virtualią) sąmonę. Tuo tarpu tikrasis konflikto epicentras – lokalizuota pavienė tapatybė (klanas, gentis, kalbinė, etninė ar religinė grupė) yra ribojama sienų, kelio užkardų, minų, beviltiško skurdo ir vietinių karo vadukų (warlords) kontrolės. Dauguma smurto ir ginkluotos agresijos šaltiniais tampančių šalių lieka juodosiomis tarptautinės sistemos skylėmis, izoliuotomis nuo tarptautinių sprendimų priėmimo ir priklausomomis nuo išsivysčiusių šalių paramos.
Trumpai apibendrinant – po saule ne kažin kas naujo. Įsisukusi kruvinoji spiralė įgyja naujų pavidalų ir pagreitį mažina itin nenoriai, tad istorija anaiptol dar nesibaigė.