Padaugėjo prieglobsčio prašytojų ir kitose Austrijos žemėse. Šalis nėra pasiruošusi tokiam netikėtam antplūdžiui ir mėgins aiškintis, kaip ir iš kur atkeliauja šie žmonės. Jie galėtų rastis iš Lenkijos, kurioje prieš atsiveriant sienoms pastebėtas didžiulis imigrantų pliūpsnis.
Prie Vokietijos sulaikyta kuopa pabėgėlių
Per pirmuosius vienuolika praėjusių metų mėnesių Lenkijoje sulaukta beveik 5 tūkst. prieglobsčio prašymų. Dauguma jų pateikti antroje metų pusėje.
Liepą sulaukta 335 prašymų, o lapkritį – net 1,1 tūkst. Vidutinis prašymų skaičius per mėnesį iki tol būdavo 250. Daugiausia prašančių prieglobsčio Lenkijoje yra rusai – iš Čečėnijos ir Ingušijos.
Antai pirmąją Kalėdų dieną 59 čečėnai, tarp kurių buvo 28 vaikai, buvo išlaipinti iš traukinio Varšuva-Berlynas. 34 – paskutinėje stotelėje prieš sieną su Vokietija, likusieji – Frankfurte prie Oderio. Visi jie gyveno nesaugomuose pabėgėlių centruose, tačiau po sulaikymo ir grąžinimo Lenkijos pareigūnams gali būti nusiųsti į uždarus centrus.
Teigiama, kad padidėjimas susijęs su pabėgėlių įsivaizdavimu, jog po Šengeno plėtros rytinės ES sienos taps neįveikiamos. Manoma, kad tokią nuomonę padeda formuoti ir žmonių gabenimu užsiimančių kontrabandininkų tikslingai skleidžiami gandai.
Tačiau Lietuvoje prieglobsčio prašytojų ir nelegalių migrantų srauto padidėjimo nepastebima.
Nuo lapkričio 21 iki gruodžio 21 dienos – per mėnesį iki šalies įsiliejimo Šengeno zoną – į Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje buvo nusiųsti 43 imigrantai. 2006-aisiais tuo pačiu laikotarpiu – 50.
Šiuo metu centre Pabradėje gyvena 71 užsieniečiai. Iš jų 44 asmenys prašo Lietuvos prieglobsčio. Situacija nesiskiria nuo įprastos – vidutiniškai ten vienu metu būna apie 80 užsieniečių.
Tiesa, centro atstovė Renata Kuleš teigia, kad pastaruoju metu mažėja nelegalių migrantų, tai yra asmenų, kurie neprašo prieglobsčio. Pastarieji centre be teisės išeiti gyvena kol priimamas sprendimas dėl jų deportacijos.
Prieglobsčio prašytojai gali palikti Užsieniečių registracijos centro teritoriją vienai parai. Jei žmogus per šį terminą negrįžta, gali būti sustabdytas jo prašymo svarstymas ir galiausiai jis taptų vadinamuoju „nelegalu“.
Ar nekantraujantys užsieniečiai ryšis rizikuoti – palikti Pabradę ir keliauti tolyn į vakarus – neaišku, tačiau Lenkijoje tokių atsirado jau pirmomis pasienio kontrolės panaikinimo dienomis.
Šengenas – ne rojus
Pabėgėliai, skubantys į auksu žibančius Vakarus, iš išsiplėtusios Šengeno zonos kartais tikisi per daug.
Dvejus metus Slovakijoje gyvenantis pabėgėlis iš Pakistano sako negalįs užsidirbti pakankamai pinigų, kad išlaikytų motiną, žmoną ir keturis vaikus, rašoma Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) pranešime. Pakistanietis ketina vykti į Nyderlandus, kuriuose, jo teigimu, gyvena stipri jo tautiečių bendruomenė, padėsianti jam susirasti gerą darbą.
UNHCR Budapešto skyriaus atstovas Lloydas Dakinas sako, kad žmonėms susidaręs įspūdis, neva jie galės ne tik be pasų kirsti valstybių sienas, bet taip pat apsigyventi bei dirbti kur tik nori.
Nors pabėgėlio statusą turintys asmenys galės laisvai kirsti valstybių sienas, tačiau, kaip ir turistai, jie neturės teisės pasilikti kitose Šengeno valstybėse ilgiau nei 90 dienų bei dirbti neturėdami gyvenamosios vietos ir darbo leidimų.
Jiems taip pat reikės vizų į Jungtinę Karalystę bei Airiją, kurios nepriklauso laisvo judėjimo zonai.
Dar sudėtingiau yra tiems, kurių pabėgėlio statusas yra svarstomas. Proceso metu jie apskritai negali dirbti ir palikti valstybės, kurioje yra. Pagauti kitoje valstybėje (tai padėtų nustatyti pirštų antspaudų bazė) jie būtų sugrąžinti į pirmąją prieglobsčio šalį.
Šešis mėnesius Vengrijoje gyvenęs Afrikietis prieglobsčio svarstymo laikotarpiu buvo nuvykęs į Italiją.
„Niekas manęs neįdarbino dvi savaites ir man baigėsi pinigai. Gyvenau gatvėje elgetaudamas ir slėpdamasis“, – sako jis. Dabar jis grįžo į Vengriją ir laukia sprendimo dėl pabėgėlio statuso. Jam pasisekė, kad dingimo nepastebėjo migracijos pareigūnai.
Naujosios Šengeno zonos narės prieš įsijungdamos turėjo pasirengti stipresnei išorinių sienų apsaugai, kad pro jas į Vakarus nepasipiltų nelegalūs migrantai.
Tačiau UNHCR teigia, kad prieglobsčio ieškantiems žmonėms turi būti užtikrinta galimybė kirsti sieną – tai yra nevalia pažeisti žmogaus teisių.
Rytiniams kaimynams – problemos
Lengvesnis gyvenimas keturiems šimtams milijonų gyventojų iš dvidešimt keturių Europos valstybių tuo pačiu metu reiškia naujus sunkumus už rytinių ES sienų gyvenantiems žmonėms.
Prekyba su užsieniu yra sena tradicija Grodne, Baltarusijos mieste, esančiame už 15 km nuo Lenkijos ir 30 km nuo Lietuvos. Prieš šioms valstybėms įsijungiant į Šengeno zoną miestiečiai skubėjo paskutinius kartus įsigyti pigesnių prekių bei parduoti savas – daigiausiai degtinę ir cigaretes, rašoma Laisvos Europos radijo tinklalapyje.
„Traukiniai prikišti ne žmonių, o prekių, – radijui kalbėjo iš Lenkijos grįžtantis žmogus, – Aš buvau nustebintas, kad daugelis vežėsi automobilių padangas. To anksčiau nesu matęs“.
Baltarusiai prieš Šengeno plėtrą taip pat skubėjo pasinaudoti galimybe įsigyti pigesnių Lietuvos vizų, kainavusių 5 eurus. Po gruodžio 21 dienos trumpalaikė Lietuvos – ir kartu visos Europos Sąjungos – viza kainuoja 35 eurus, ilgalaikė – 60 eurų.
Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos vyriausybės baiminasi ne tik dėl padidėjusių vizų kainų, bet ir dėl to, kad šios gali tapti dar platesniais migracijos iš Rytų į ES vartais.
Beje, Rytų kaimynės pasigenda ES iniciatyvų sprendžiant problemas, kurias sukelia į Europą plūstantys žmonės. Dar prieš du metus žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ pranešė apie pažeidimus Ukrainos pasienyje esančiose migrantų stovyklose, kuriose žmonės kenčia nuo perpildymo ir kartais nuo fizinio smurto.