Entuziastingiausiai apie viršūnių susitikimą atsiliepia spauda Portugalijoje. Ši šalis sugebėjo savo pirmininkavimo ES pabaigoje organizuoti pasaulinio masto renginį, į kurį pritraukė neregėtą skaičių aukšto rango tarptautinių svečių. Nenuostabu, kad net ir nesant konkrečių rezultatų, portugalai liko išdidūs ir patenkinti savo pirmininkavimu. Jie sugebėjo išnaudoti jiems skirtą pusės metų laiką, kad pritrauktų visos Europos ir pasaulio dėmesį prie jiems labai rūpimos afroeuropinio bendradarbiavimo temos.
Pirmoji pusė – lygybės besiekiant
„Dar niekad tiek daug Afrikos šalių lyderių nebuvo susirinkę jokioje Europos sostinėje, ir svarbu, kad tai nutiko būtent Lisabonoje, – rašo Portugalijos dienraštis „Diario de Noticias“. – Jei kas nors pradės keistis Zimbabvėje vos milimetru, Portugalijos ministras pirmininkas Jose Socratesas galės švęsti pergalę prieš britų ministrą Gordoną Browną“.
Šioje ištraukoje iš portugalų žurnalisto rašinio – nuorodos iškart į kelias vykusio viršūnių susitikimo takoskyras. Akivaizdu, kad portugalus įskaudino vieno iš žymiausių Europos politinių lyderių – britų ministro pirmininko – neatvykimas į Lisaboną. Tai jie priėmė kaip iššūkį, į kurį tikėjosi rimtai atsakyti renginio sėkme net ir nedalyvaujant G. Brownui.
Jungtinės Karalystės Vyriausybės vadovas savo ruožtu turėjo rimtų priežasčių neatvykti į Portugaliją – jis nenorėjo akis į akį susitikti su nemėgstamu Zimbabvės diktatoriumi Robertu Mugabe. Už šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus kritikuojamas prezidentas nesigėdydamas atvyko į Portugalijos sostinę, sukėlė susitikime nemažą įtampą ir gerokai sumažino šansus pasiekti sutarimą principiniais klausimais. Vis dėlto, jo teigimu, praėjo laikai, kai Europa diktuodavo Afrikai, kaip gyventi, tad kodėl jis neturėtų pasirodyti? Vokietija, Švedija, Nyderlandai ir Danija nepraleido progos paskelbti pareiškimą, kuriame pasmerkė diktatūrą Zimbabvėje. Šias šalis R. Mugabe tuojau pat išvadino į renginį neatvykusio G. Browno ruporais.
„Nepaisant G. Browno ir R. Mugabe priešpriešos, daugelis Europos šalių šiame susitikime pasirinko teisingai [neboikotavo renginio – V. V.], – rašo Demokratinės Kongo Respublikos laikraštis „Le Potentiel“. – Savo ruožtu afrikiečiai pademonstravo esantys solidarūs ir atsispyrė pagundai varžytis, kas padarys geresnį įspūdį. Žinoma, labai svarbu atverti naują santykių puslapį – juk visos susirūpinimo dėl žmogaus teisių padėties apraiškos viso labo slepia paternalistinį ir neokolonijinį elgesį. Gal R. Mugabe ir diktatorius, bet ar jis vis dar labiau diktatorius, nei kai kurie kiti valstybių vadovai, atvykę į Lisaboną?“.
Kaip matome, tarpusavio pasitikėjimo ir nesusipratimų tarp Afrikos ir Europos tikrai netrūksta, tačiau koncentruotis tik į šiuos nesusipratimus neprotinga. Užuot eskalavus įtampą dėl tariamai neokolonijinio Europos elgesio ar afrikiečių negebėjimo tvarkytis savo šalyse demokratiškai, derėtų prisiminti gyvybiškai svarbius spręstinus klausimus. Juk Afrikoje vis daugiau yra žmonių, kuriems elementariai tebetrūksta maisto, švaraus vandens, pastogės. Afrikiečių lyderių pasiryžimas rūpintis šiomis problemomis – tai ir europiečių interesas, jeigu jie nori harmoningos partnerystės su Afrika. Jau cituotas portugalų dienraštis „Diario de Noticias“ pabrėžia, kad „jokia kita institucija, be ES, iki šiol nėra pasiekusi su Afrika tokio bendradarbiavimo lygio tarp profesinių sąjungų, vietos savivaldos institucijų, jaunimo ir visuomeninių organizacijų, verslo asociacijų. Afrikos lyderiai vis labiau pripažįsta, kad skurdą ir prastą išsivystymą lemia prastas valdymas – Lisabonoje tai nuskambėjo iš paties Afrikos Sąjungos lyderio lūpų“.
Pasak Ruandos laikraščio „New Times“ apžvalgininkų, „vienas teigiamiausių šio susitikimo elementų – tai, kad apie visus aktualius klausimus jau kalbamasi tiesiai šviesiai. Nebėra polinkio dominuoti, nustelbti partnerį. Buvusioms kolonijoms ir jų šeimininkėms pavyko organizuoti lygiųjų susitikimą“.
Antroji pusė – europiečiai praranda pozicijas
Jei pirmoje pusėje skaitėme, kad pagrindinis susitikimo laimėjimas – tai atviras kalbėjimas apie problemas, antroje pusėje galime padaryti išvadą, kad išspręsti tų problemų kol kas nepavyksta. Afrikiečiai ir europiečiai iki šiol nesutaria, ar pasirašyti vadinamuosius ekonominės partnerystės susitarimus. Europiečiai spaudžia sudaryti šiuos susitarimus, kurie įpareigotų šalis atverti savo rinkas didesniam prekių ir paslaugų skaičiui. Afrikos Sąjunga savo ruožtu paragino 53 savo nares šiam spaudimu pasipriešinti. Tie prekybos susitarimai ekonomiškai nenaudingi Afrikai, teigia Sąjungos vadovybė. Ir, nors nemažai prekybos susitarimų tarp ES ir Afrikos šalių baigs galioti jau šių metų pabaigoje, ji siūlo neskubėti pasirašinėti naujųjų.
Spėjama, kad iš tų susitarimų daugiau išloštų europiečiai, turintys stiprią ir konkurencingą ekonomiką. Be to, jiems to reikia dar ir tam, kad neprarastų iniciatyvos Afrikos rinkoje, į kurią vis aktyviau veržiasi kitos pasaulio galybės. Kaip rašo Burkina Faso leidinys „L‘Observateur Paalga“, „europiečiai susiduria su faktu – Afrikoje iš lėto, bet užtikrintai pradeda bazuotis kitos jėgos. Vadinamosios BRIC šalys – Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija, o ypač pastaroji, – ateina ir užima įvairias ekonomines platformas. Kinai šiame žemyne jau jaučiasi gana tvirtai“.
Išlaikyti Afriką savo ekonominės įtakos zonoje – neslepiamas europiečių noras, tačiau jiems nebepavyks išsaugoti monopolininkų padėties. Teks konkuruoti su ta pačia Kinija, kuri Afrikoje investuoja gausiai ir nekelia jokių politinių ar moralinių sąlygų. Europiečiai, norėdami išsaugoti konkurencinį pranašumą, imasi siūlyti Juodojo žemyno lyderiams tokią patrauklią markę, kaip „lygių partnerių santykiai“. Vis dėlto išliekanti skaudi atmintis apie kolonializmą trukdo patikėti europiečių norų nuoširdumu. Kinai tokios negatyvios patirties bendraujant su Afrika neturi, tad gali sau leisti pasišaipyti iš Europos pastangų: „Europos šalys vis dar negali atsisakyti praktikos elgtis kaip šeimininkės, – rašo Kinijos „Ximmin Evening News“. – Pagalba ir parama plėtrai, kurią ES ir jos šalys narės teikia Afrikai, dažniausiai siejama su kokiomis nors politinėmis sąlygomis. Bet tos paramos poveikis nėra labai matomas. Šiuo metu ypač aštrus klausimas, kaip Afrikos šalims, norinčioms atsikratyti skurdo ir bado, suteikti apčiuopiamą pagalbą. Tik tada Afrikos valstybės turės jėgų rimtai spręsti kitas problemas“.
***
Požiūrių į ekonominių santykių liberalizavimą tarp Europos ir Afrikos esama įvairių. Europoje vyraujančias nuomones galima suskirstyti į dešiniąsias ir kairiąsias. Pagal pirmą požiūrį, jeigu jau kalbama apie lygių partnerių santykius, tikra lygybė reiškia ir sąžiningą konkurenciją, tad kuo daugiau liberalizmo prekyboje yra gėris. Tačiau kairieji teigia, kad skubotai įstumti Juodąjį žemyną į lygią konkurenciją su Senuoju žemynu – vadinasi, sužlugdyti nesustiprėjusią Afrikos pramonę ir apskritai ūkį.
Kita vertus, protekcionistinė Europos praktika toli gražu ne visada yra Afrikos naudai – afrikiečių kaimas tikriausiai negeruoju mini europiečių Bendrąją žemės ūkio politiką. Europiečiai patys nuostolingai augina daugybę nesveikos ir brangios žemės ūkio produkcijos, bet neatsisako minties dosniai subsidijuoti savo ūkininkų ir dirbtinėmis priemonėmis skatina eksportą į trečiąsias šalis bei neleidžia atsigauti jų žemės ūkiui. Tad ginčas, kurie teisesni ir geresni Afrikos draugai (sąlyginiai „kairieji“ ar „dešinieji“), nėra iki galo išspręstas.
Ko Europa labiausiai nori iš santykių su Afrika – ar pastarosios demokratizacijos, ar liberalizacijos, ar nuoširdžiai padėti įveikti badaujančių vaikų bėdas, ar tiesiog užsitikrinti patogią ir nereiklią rinką – iki galo nėra aišku pačiai ES. Taigi nenuostabu, kad viršūnių susitikimai, kurie patys savaime yra teigiamas reiškinys, „baigiasi skambiais pasisakymais, bet mažais pasiekimais“, rašo Ispanijos dienraštis „El Pais“.
„Santykius tarp Europos ir Afrikos tebetemdo nerami praeitis ir dabartis, kurioje akivaizdi didžiulė turto nelygybė. Temdo ir nekontroliuojama imigracija, ir ginkluoti konfliktai bei humanitarinės krizės. Pabandyti įvesti čia tvarką, o tuo pat metu atsikratyti kolonializmą primenančių reikalavimų – štai kur uždavinys, kurį norint išspręsti reikia daug daugiau, nei geranoriškų deklaracijų. Tai neišvengiamai užtruks dar ilgus metus“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).