Kiek pamenu, mokykloje, žiūrėdamas TV, klausydamas taksi vairuotojų, buvau mokomas, kad Turkija turi „raudonąsias linijas“, kurios negali būti peržengtos. Tai – šventos ir neliečiamos taisyklės, diktuojančios valstybės užsienio politiką ir perduodamos iš kartos į kartą. Jos – dar 1920 m. palikimas, kuomet Osmanų imperijos žlugimo laikotarpiu europiečiai stengėsi pasidalinti Turkiją.

Vis dėl to tuomet skarmaluoti, blogai apsiginklavę turkų savanoriai, suvienyti Mustafa Kemalio Atatiurko, pradėjo Nepriklausomybės karą. Nepaisant didžiulės persvaros turkų nenaudai, šis karas buvo laimėtas ir būtent jo dėka gimė moderni Turkija. Tačiau išliko baimė, beveik paranoja, būti užkariautiems kitų. Tai puikiai iliustruoja posakis „ Turkai neturi draugų, tik turkus“.

Dažnas turkas pasakys, kad beveik visas pasaulis nusiteikęs prieš juos, todėl likti budriems priešų (tikrų ar įsivaizduojamų) akivaizdoje didžiulis iššūkis. Taigi, „raudonosios linijos“ egzistuoja nuo griežtai armijos saugomo sekuliarizmo ligi kurdų autonomijos klausimo.

Nuo 2003 m. stebėjome vienos iš „linijų“ grėsmingą artėjimą. Tais metais „gimė“ pusiau autonominis kurdų regionas Irake, mūsų pašonėje. Irako kurdai turi savo vėliavą, kalbą ir parlamentą. Kurdų diasporos atstovai atvyko dėstyti į universitetus, pradėjo plėtoti nacionalinę kalbą, literatūrą bei muziką. Politiniai lyderiai stengiasi sustiprinti šiuos pasiekimus. Dėl to reiškiamos pretenzijos į naftos turtingą šiaurinio Irako miestą Kirkuką. Tautos „statyba“ vyksta. Iš išorės Kurdistanas atrodo lyg valstybė.

Taigi – didžiulė „raudona linija“ Turkijai, vardu Kurdistanas. Net šis žodis yra tabu. Baimė, kuri paremta ko ne visuotinai priimta nuomone, jog nepriklausomas Irako Kurdistanas galėtų padrąsinti Turkijos kurdus atsiskirti. Tuomet nuo šalies atskiltų ir didžiuliai teritorijos plotai, taip skausmingai ir įnirtingai ginti Atatiurko nuo Europos įsibrovėlių. Nacionalizmas ir paskui jį sekanti paranoja labai stipri. Mes dažnai teigiame, kad Turkijos vėliava ryškiai raudona todėl, kad nuolatos primintų kraują, pralietą už šią šalį.

Bet baime paremta politika sukelia tik dar daugiau baimės. Daugybę dešimtmečių Turkijos valdžia net neigė patį kurdų egzistavimo faktą. Jie buvo vadinami „kalnų turkais“, o etnonimas „kurdai“ neva kilęs nuo po sniegą brendančių batų, skleidžiančių garsus „kart, kurt“. Kurdai galėjo tapti žymiais verslininkais, netgi premjerais, tačiau jų tautybė nebūdavo minima. Keletas kurdų sukilimų buvo žiauriai numalšinti ir pietryčių Turkija – regionas, kur kurdai sudaro daugumą, buvo paliktas stagnacijai.

7-jame dešimtmetyje įkurta Kurdistano darbininkų partija (PKK) šią sritį pavertė neįžengiama karo zona. Šiandien dauguma jos gyventojų yra žymiai skurdesni, mažiau išsilavinę ir kamuojami didesnio nedarbo nei kitų Turkijos dalių piliečiai. Kelionė iš kosmopolitiško Stambulo į Dijarbakyrą (regioninė pietryčių Turkijos sostinė), tai judėjimas nuo pramoninių šalies vakarų į Trečiąjį pasaulį. Vos 2h. skrydžio ir spindinčius dangoraižius pakeičia purvini lūšnynai.

Daugiau nei 20 metų Turkija į kurdų klausimą žvelgė kaip į kovą su teroristine PKK. Kadangi šią partiją retkarčiais paremdavo kitos šalys, daugeliui turkų tai buvo įrodymas, kad niekas nenori Turkijos, kaip regioninės supervalstybės, iškilimo. Tačiau net jei tai ir būtų teisybė, faktas, kad Turkija yra namai 17 mln. kurdų, išlieka. O daugybė jų neremia PKK vykdomų operacijų ir jų metodų, tačiau nepaisant to, turi masę nusiskundimų dėl valdžios elgesio.

Ankara dabar turi du pasirinkimus. Pirmas – tai ginklai, su kuriais niekada nebuvo pašalinti kurdų sukilėliai. Antras pasirinkimas būtų naujos, drąsios politikos kūrimas, kurios viena sudedamųjų dalių būtų ekonomikos plėtra kurdų regione ir kitos visapusiškos reformos. Nepakanka leisti transliuoti laidas kurdų kalba 1 valandą per dieną televizijoje ir radijuje.

Remiamas didelės dalies rinkėjų (47 proc. „už“) ir kurdų parlamentarų, premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas galėtų praskinti naujus kelius politikoje, susijusioje su kurdais. Jis jau yra kalbėjęs apie stiprių veiksmų prieš PKK būtinybę ir kurdų problemos sprendimą. Tačiau bet kokios reformos iššauktų Turkijos armijos pasipriešinimą. Juk pastaroji save laiko Atatiurko pasiekimų saugotoja. Generolų pyktis, žinoma, būtų didžiulis. Tačiau kitiems žmonėms sprendimas reikštų, kad jų vaikams bus perduota viena pavojinga „raudona linija“ mažiau. O tai atvertų didžiules, neįsivaizduojamas erdves.