Didžiausia kiekvieno šiaurės korėjiečio svajonė – išvykti dirbti į užsienį, ar tai būtų atšiaurus Sibiras, ar Kataro dykuma, ar Čekija. Tačiau šią privilegiją režimas suteikia ne kiekvienam.
Dirbti Čekijoje už 20 dolerių per mėnesį, valgyti pigius makaronus ir gyventi plastiko namelyje be teisės išeiti, paskambinti ar pažiūrėti filmą. Tai – ne bausmė, kaip dažnai klaidingai mano europiečiai, bet Šiaurės Korėjos dovana lojaliems piliečiams. Šiaurės korėjiečiai tarsi pigios kiniškos prekės plačiai išsibarstę po visą pasaulį.
Beteisių darbininkių galima sutikti Bulgarijoje, Saudo Arabijoje, Libijoje, Mongolijoje, Lenkijoje ir Rusijos Rytuose. Čekijoje triūsia beveik vien moterys – siuva batus, drabužius arba štampuoja detales didžiausiems Europos automobilių gamintojams. Lenkijos laivų statyklose prašaliečių nematomi nugaras lenkia vyrai, kaip ir Kataro gamyklose, Rusijos miškuose ar geležinkeliuose.
Menka dalis
ES, kovojanti su žmonių išnaudojimu, nežino arba sąmoningai nepastebi po pat nosimi tyliai triūsiančių korėjiečių. Dažnai šie beteisiai žmonės –vienintelis išsigelbėjimas gamykloms, ieškančioms pigios darbo jėgos.
Čekijai įstojus į ES, ieškoti geresnio gyvenimo iš šalies išvyko daug žmonių – čekų darbo vietas gamyklose prie staklių ar siuvamųjų mašinų užėmė šiaurės korėjietės. Čekijoje joms mokama ne daugiau kaip 260 dolerių per mėnesį( minimalus šalies atlyginimas, apie 658 litai – red.) už ilgą sunkų darbą be išeiginių savaitgaliais. Tačiau darbininkės atlyginimų nemato – pinigai pervedami į vieną sąskaitą, kurią tvarko Šiaurės Korėjos ambasados atstovas, kitaip vadinimas vertėju. Manoma, šie asmenys – Šiaurės Korėjos saugumo darbuotojai, saugantys darbininkus nuo nepageidaujamų kontaktų su išoriniu pasauliu.
Samdinių uždirbti pinigai iš sąskaitos keliauja į valstybinį Šiaurės Korėjos banką. Darbininkas, lenkęs nugarą užsienyje, tegauna nuo 10 iki 30 procentų uždirbtų pinigų. Tarkime, Čekijoje triūsiančios moterys kas mėnesį į kišenę įsideda vos 20 dolerių (apie 50 litų), kiti pinigai nukeliauja į bedugnes Šiaurės Korėjos valstybines sąskaitas, išskaičiuojami iš darbininkų algų už kuklų būstą ir net propagandinius filmus, kuriuos jie yra verčiami žiūrėti.
Vis dėlto Čekijoje triūsiančios moterys jaučiasi laimingos – nebent ilgisi giminaičių ir gimtosios kalbos. Kiekvieną mėnesį jos sutaupo apie 10 dolerių (apie 25 litus), o jei pavyksta padirbėti papildomai – ir dar daugiau. Savo gimtinėje per mėnesį jos uždirbtų vos dolerį (apie 2,5 lito).
Uždirba diktatoriui
Neseniai praūžė skandalas Lenkijoje, kur Gdansko laisvų statykloje buvo atrastas būrelis korėjiečių. Vietoje, kurioje kadasie kilo pasipriešinimas komunizmui, tyliai triūsia komunizmo aukos. Korėjiečiai dirba laivų statytojais – juos įdarbino fiktyvios įmonės, kurių adresai ir telefonai tiesiog neegzistuoja.
Režimo darbininkai gyvena neturtingame Gdansko rajone, name, kurio užuolaidos visuomet užtrauktos. Kaimynai tikino niekada jų nematantys kieme ar gatvėje. Pastebėti tuos žmones galima tik tada, kai jie susilenkę smunka į mažą autobusiuką, vežantį į laivų statyklas.
Šnekama, kad korėjiečiai darbu patenkinti, juos samdantys darbdaviai – irgi. Šiaurės korėjiečiai dirba po 16 valandų, niekada nesiskundžia, be to, džiaugsmingai triūsia savaitgaliais. Darbdaviai tvirtina, kad vienas korėjietis vertas 5 lenkų, ir trokšta dar daugiau pigios darbo jėgos iš tolimojo pusiasalio.
Europoje šiaurės korėjiečiai dažnai įdarbinamai legaliai arba pusiau legaliai, tačiau jų pareigos, darbo apimtis ir užmokestis dažnai neatitinka to, ką jie išties daro. Tokie susitarimai – patogi priedanga tiek Šiaurės Korėjos režimui, tiek pigios darbo jėgos importuotojams iš Europos ar Azijos.
Beteisiai darbininkai uždirba pinigų Kim Ir Seno gimtadieniui, prabangioms jo vaikų pramogoms, branduolinei šalies programai vykdyti, tačiau išlaiko ir savo šeimas. Pabėgti tokie žmonės negali: jų šeimos, net maži vaikai – įkaitai gimtojoje šalyje. Bet koks bandymas pabėgti baigtųsi namiškių įkalinimu darbo stovykloje, o tai tolygu mirties bausmei.
Darbas – už džinsus
Rusijos platybėse irgi triūsia tūkstančiai šiaurės korėjiečių. Net 90 procentų šios komunistinės citadelės eksporto į kaimyninę Rusiją sudaro pigi darbo jėga. Šiaurės korėjiečiai kerta mišką, tiesią geležinkelius ar dirba statybose taigoje.
Regione, kur žmonių itin reta, kur trūksta darbo jėgos, o triūsti tenka sunkiai, šiaurės korėjiečiai – tikras išsigelbėjimas. Teigiama, kad daugelis statybų ar miško kirtimo darbų Tolimuosiuose Rytuose šiuo metu vyksta tik korėjiečių dėka. Dirba jie daug, gauna kapeikas ir dažnai sutinka papildomai padirbėti tik už maistą, senas vaizdajuostes ar džinsus. Rusai, kuriems teko susidurti su korėjiečiais, tvirtina, kad tai įbauginta, bet išdidi tauta. Dažnas šiaurės korėjietis susidūręs su svetimšaliais ilgą laiką visiškai su jais nekalba, vėliau įsidrąsina, bet valgydamas visada tvirtina, kad tėvynėje maisto – apsčiai.
Korėjiečiai, viešėdami užsienyje, labai stengiasi gauti vaizdajuosčių, muzikos įrašų ir viso to, kas kadaise mums, gyvenusiems už geležinės uždangos, atrodė stebuklas.
Rusijoje šiaurės korėjiečiai gyveno jau gūdžiu sovietmečiu. Po Antrojo pasaulinio karo, kai itin trūko darbininkų, Sovietų Sąjungos žvejybiniuose laivuose bei Tolimųjų Rytų uostuose darbavosi apie 25 tūkst. šiaurės korėjiečių. Ir vėliau šis skaičius nemažėjo. Tik sovietmečiu Rusijoje dirbę korėjiečiai dažniausiai būdavo nusikaltėliai, kuriuos valstybė siųsdavo už dyka vergauti užsienyje.
Pastaroji šiaurės korėjiečių „eksporto“ bangą į Rusiją plūstelėjo valdant dabartiniam prezidentui Vladimirui Putinui. Manoma, tik Rusijos rytuose yra daugiau nei 10 tūkst. šiaurės korėjiečių. Tik dabar, kitaip nei sovietmečiu, į Rusiją daugiausia vyksta savanoriai. Šie darbininkai dėvi vienodo stiliaus drabužius, avi varganais batais, vaikšto visuomet po du arba tris ir vengia svetimų žvilgsnių. Prabilti išdrįsę darbininkai tvirtina, kad Rusijos Tolimuosiuose Rytuose jie dirba po 16–17 valandų, laisvos dienos būna tik tada, kai švenčiamas Kim Il Sungo arba Kim Jong-ilo gimtadienis bei partijos įkūrimo metinės – vieną savaitę per metus. Korėjiečiai tvirtina, kad sunkiausia ištverti ne sunkų darbą ir alinamas gamtos sąlygas – labiausiai stigo maisto. Mat Rusijoje dirbančio korėjiečio dienos maisto norma – 150 gramų ryžių ir dubenėlis sriubos.