Specialistai vis garsiau kalba apie prastėjančią dirvožemio būklę visame pasaulyje ir Lietuva bendrame kontekste – ne išimtis. Įtakos prastėjančiai dirvai turi ariamos pievos ir ganyklos, naudojama sunkiasvorė žemės dirbimo technika, intensyvi ūkinė veikla. Skaičiuojama, kad maždaug penktadalis dirbamos žemės jau yra paveikta erozijos.

Kaip pastebi Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto Agroekologijos centro vadovas doc. dr. Juozas Pekarskas, dirvožemis patiria degradaciją ir bene didžiausią žalą jam daro pernelyg gausus mineralinių trąšų bei pesticidų naudojimas.

Už pasekmes susimokėti turime visi

VšĮ „Žiedinė ekonomika“ steigėjas ir vadovas Domantas Tracevičius pastebi, kad kalbant apie trąšų naudojimą ūkininkavime, svarbus ir kiekis, bet ir laikas.

Dirvą patrešus pernelyg gausiai, mažėja augalų atsparumas ir nyksta biologinė įvairovė. Laukus patręšus pernelyg anksti, kai sniegas dar nespėjo visiškai nutirpti, naudos dirvožemiui nebus – vanduo trąšas tiesiog išplaus, o pasekmes pajusime visi, mat cheminės medžiagos pateks ne tik į ežerus ir upes, bet ir į gyventojų šulinius. Tai – viena iš priežasčių, kodėl daugelyje vietovių šulinio vandens gerti nerekomenduojama.

Domantas Tracevičius

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų katedros Agronomijos fakulteto dr. Editos Mažuolytės-Miškinės, dirvožemio kokybė neatsiejama nuo maisto saugos. Dėl per intensyvaus tręšimo menksta žemės ūkio produktų maistingumas, o sumažėjęs derlingumas augina maisto kainas, taigi už saiko stoką vėliau susimokėti tenka visiems.

„Pati mineralinių trąšų gamyba taip pat palieka didelį pėdsaką. Pavyzdžiui, azoto trąšos gaminamos iš dujų, todėl jau gamybos metu į aplinką išskiriamas didelis klimato kaitą skatinančio CO2 kiekis. 1 tona mineralinių trąšų sukuria 1,4 tonos CO2, – priduria D. Tracevičius. – Tyrimai rodo, kad Lietuva gali atsidurti kaip tik toje zonoje, kurioje dėl klimato kaitos orai keisis labiausiai. Padažnėjus temperatūros svyravimams, padidėjus kritulių kiekiui labiausiai nukentėtų būtent žemės ūkis“.

Išeičių yra, tačiau veiksmų imtis būtina nedelsiant

Doc. dr. J. Pekarskas neslepia – jei problemos nespręsime dabar, po kelerių ar keliolikos metų kai kuriose vietovėse apskritai nebegalėsime nieko užauginti, be to, smarkiai pabrangus trąšoms reikės išmokti jas naudoti efektyviau.

„Ūkininkai jau dabar skundžiasi, kad derlius nėra didelis, yra netolygus, o jo kokybė nuolatos prastėja. Visa tai – dirvoje sumažėjusių organinių medžiagų pasekmė. Vien mineralinėmis trąšomis jų kompensuoti nepavyks, o perteklinis jų naudojimas yra bereikalingos išlaidos ūkininkams. Dirvos atkūrimas yra ilgalaikis procesas, todėl reikia galvoti apie organines trąšas, pavyzdžiui, kompostą“, – teigia doc. dr. J. Pekarskas.

Juozas Pekarskas

Dirvą tręšiant organinėmis trąšomis, į ją patenka visos augalams reikalingos maistinės medžiagos, augalai tampa atsparesni ligoms bei kenkėjams, o tuo pačiu yra atkuriama biologinė įvairovė, daromas mažesnis poveikis klimatui. Savalaikis ir ne per daug intensyvus tręšimas užtikrina, kad derlius bus kokybiškas.

Ne gamta turi prisiderinti prie mūsų, o mes prie gamtos

Nors didžioji dalis ūkininkų derliui didinti renkasi greitesnį, tačiau anaiptol ne saugesnį kelią, gerų pavyzdžių Lietuvoje turime. Ukmergės rajone įsikūręs ir tris dešimtmečius ūkininkaujantis profesionalus agronomas Valentinas Genys cheminių preparatų derliaus gausinimui nenaudoja ir tikina kitaip savo darbo nė neįsivaizduojantis.

V. Genys pasakoja, kad dirvožemiu rūpinas,i naudodamas devynių laukų sėjomainos metodą, kuomet ta pati kultūra į buvusį lauką grįžta tik po devynerių metų. Stengdamasis kuo mažiau judinti dirvą, žemę ūkininkas dirba bearimiu būdu, o piktžoles ukmergiškis vadina tiesiog nekultūriniais augalais, todėl labiau nei chemikalais pasitiki tinkamu laiku ir kultūrinių augalų pajėgumu.

Kmynus, daugiametes žoles, motiejukus, rugius, avižas, grikius ir kitas kultūras auginantis pašnekovas įsitikinęs, kad dirvožemis ištisus metus turi būtų aktyvus, kitaip tariant, padengtas augalais ar jų liekanomis. Tad pradedantiesiems ūkininkams jis pataria pirmiausia ištirti dirvožemį ir išsiaiškinti, kokie augalai ir kokiomis sąlygomis labiausiai tinka jame auginti.

„Turime ne dirvožemį prie augalų pritaikyti, o jį pažinti ir parinkti būtent jam tinkančius augalus, juk kiekviena ekosistema yra skirtinga. Reikia įsiklausyti į gamtą, tausoti aplinką ir vienintelius mūsų namus – Žemę. Kito pasirinkimo neturime“, – pabrėžia V. Genys.

Valentinas Genys

Tvaria žemdirbyste užsiimantis V. Genys pasinaudojo ir tvarų bei modernų ūkininkavimą skatinančios Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos (KPP) priemonių „Ekologinis ūkininkavimas“ ir „Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių“ parama, leidusia didinti ūkio efektyvumą ir konkurencingumą.

Programos tikslas – nuolat siekti Europos išsikeltų Žaliojo kurso tikslų: iki 2030 m. pesticidų naudojimą sumažinti per pusę, o trąšų kiekį – penktadaliu. Per mažiau nei dešimtmetį tikimasi padvigubinti ir ekologiniam ūkininkavimui skirtus dirbamus šalies žemės plotus, kurie šiuo metu sudaro 8 proc.

V. Genys neslepia – tvarus ūkininkavimas reikalauja daugiau laiko ir pastangų, tačiau ilgainiui ekologiniai ūkiai derlingumu nenusileidžia įprastinei žemdirbystei, o naudos duoda daugiau.

Ateities žemdirbystėje – daugiau tvarumo

VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovas D. Tracevičius pastebi, kad šiuo metu trąšų ir pesticidų naudojimo kiekiai nėra stebimi, o tai apsunkina poveikio gamtai kontrolę. Šią problemą spręsti padėtų vieninga kvotų sistema, didesnis dėmesys mokymams, konsultacijoms bei žemdirbių ir mokslininkų žinių mainams.

Nors šiuo metu nauji ekologiniai ūkiai mūsų šalyje kuriasi ne itin sparčiai, prognozuojama, kad dėl tvarumą skatinančių politinių iniciatyvų ateityje žemės ūkis vis labiau remsis žiedinės ekonomikos principais. O kylančios energetinių išteklių, mineralinių trąšų ir pesticidų kainos dar labiau keis žemės ūkio veidą.

„Maisto paklausa didėja visame pasaulyje, dėl to ūkininkai ieško būdų, kaip užauginti kuo daugiau produkcijos. Tačiau galima pastebėti ir tai, kad daugėja ūkių, kurie užsiima bearime žemdirbyste ar taiko aktyvią sėjomainą. Taigi šios idėjos plinta, o jomis besivadovaujančių ūkininkų atsiranda vis daugiau“, – apie ateities žemdirbystę svarsto ekspertas.

Pozityviai į ateities žemdirbystę žvelgia ir tvaraus ūkininkavimo principus taikantis V. Genys: „Kaip ir visur, taip ir žemdirbystėje pokyčių reikia siekti palaipsniui. Didelėms permainoms visuomenė turi pribręsti, o tam reikia laiko. Lietuvoje apie ekologiją kalbama dar palyginti neilgai, tačiau džiugu, kad pažinimas ir gilinimasis į šią temą auga. Svarbiausia – turėti tikslą ir kryptį“.