Žemės ūkis – svarbi ekonomikos dalis

Ekonomistas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytojas, prof. dr. Mindaugas Butkus sako, kad nors žemės ūkis turi santykinai nedidelę reikšmę Lietuvos ekonomikai, tačiau ūkių padėties negalima vertinti žvelgiant tik į plikus skaičius ir ekonominius rodiklius. Pasak jo, žemės ūkis valstybei yra strategiškai svarbus.

„COVID-19 pandemija parodė, kad ilgos maisto tiekimo grandinės, kai produktus gauname iš kitų šalių, krizių metu tampa labai jautriu klausimu, nes esame nebe tokie saugūs. Kartais sakoma, kad viską tiesiog galima nusipirkti iš kitų šalių. Tačiau Ukrainos pavyzdys, kai sutrūkinėja susisiekimo ir tiekimo grandinės, taip pat primena, jog bazinėmis paslaugomis apsirūpinti turime sugebėti patys. Tai ir rodo šalies atsparumą krizėms“, – teigia pašnekovas.

Kalbėdamas apie ūkius kaip verslus, ekonomistas sako, kad reikėtų skirti šeimų ir stambius ūkius. Pirmiesiems ūkininkavimas yra gyvenimo būdas, produktus jie gamina sau, o parduoda tik tuos, kurių patys nesunaudoja. Tuo tarpu antriesiems ši veikla yra verslas. Stambūs ūkiai yra svarbi ekonomikos dalis ir dirba tokiomis pat konkurencinėmis sąlygomis kaip ir bet kokios kitos įmonės.

„Žinoma, stambūs ūkiai susiduria su didesniais iššūkiais nei kiti verslai, nes ne viskas priklauso tik nuo jų valios. Įtaką daro ir klimato kaita, ir sausra, ir lietus. Tačiau tai yra verslas, nes šiame sektoriuje dirbama ne tik todėl, kad jame dirbo tėvai ir seneliai. Tiesa, smulkūs šeimų ūkiai dažnai iškyla mintyse pagalvojus apie žemės ūkį. Juk daugelis yra augęs su kaimu, Lietuvos kultūroje tai svarbi dalis“, – dėsto pašnekovas.

Tuo tarpu nepriklausomas konsultantas, UAB „Agrokonsultacija Tau“ vadovas Tautvydas Beinoras priduria, kad žemės ūkio verslai turėtų vadovautis ne tik pajamų ir pelno rodikliais, bet ir nepamiršti aplinkai daromo poveikio. Jo teigimu, svarbu suprasti, kad riba, kurios nevalia peržengti, jau prieita. Pašnekovas taip pat neabejoja, kad ekologinis ūkininkavimas gali būti netgi pelningesnis ir efektyvesnis už įprastus augalininkystės ar gyvulininkystės ūkių taikomus metodus.

Ūkių raida ir atsinaujinimas

Pasiteiravus, kaip metams bėgant keičiasi Lietuvos žemės ūkio sektorius, prof. dr. M. Butkus pasakoja, kad svarbių pokyčių buvo ne vienas. Sovietmečiu Lietuvoje veikė kolektyviniai ūkiai, kurie buvo paremti neapmokamu darbu, kai kiekvienas kaimo gyventojas turėdavo tam tikrą laiką nudirbti pavestas užduotis. O atkūrus šalies nepriklausomybę ši sistema buvo panaikinta, kolūkių žemė išdalyta jiems priklausiusiems žemdirbiams. Taip prasidėjo masinis smulkaus ūkininkavimo etapas.

Pasak profesoriaus, vėliau ūkiai ėmė jungtis į kooperatyvus ir pirkdami prisijungdavo neūkininkaujančių gyventojų žemes. Taip kūrėsi ir stambūs ūkiai, kurie yra pagrindiniai maisto pramonės žaliavų tiekėjai perdirbimo sektoriui, turinčiam didelę vertę ekonomikai ir sukuriančiam daug darbo vietų.

Šiandien žemės ūkis neatsiejamas nuo bendradarbiavimo su mokslininkais ir milžiniškais žingsniais į priekį žengiančių technologijų, kurios padeda susitvarkyti su klimato kaitos iššūkiais. Vis daugiau vartotojų pageidauja ir kokybiško bei ekologiško maisto, nes jiems rūpi produktų kilmė, maistinės savybės, tvarumas ir gyvūnų gerovė. Todėl ūkininkai ieško būdų, kaip žemę dirbti ir gyvulius auginti pasitelkiant kuo natūralesnes priemones.

Pasak T. Beinoro, techninės naujovės mūsų ūkius pasiekia taip pat greitai, kaip ir visame pasaulyje. Vieni ūkiai jomis dar tik domisi, kiti – jau pritaiko praktiškai. Tačiau su įvairias nuomones turinčiais ūkininkais ir verslininkais bendraujantis pašnekovas sako, kad dar ne visi supranta ir priima besikeičiantį požiūrį į modernų ūkininkavimą, kuriame ypač svarbios tampa tvarumo idėjos. Pasak jo, tam, kad situacija keistųsi, reikia drąsos, o taip pat mokslu pagrįstos ir patikimos informacijos bei patirties.

Kaimo plėtros programos patirtis

Nemažos patirties moderniai ir tvariai ūkininkauti ūkiai jau įgijo įgyvendindami Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos (KPP) priemones, ypač skirtas aplinkosaugai ir klimatui, ekologiniams ūkininkavimui, NATURA 2000, paramai vietovėms, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių. Šių priemonių įgyvendinimo prioritetai yra atkurti, išsaugoti ir pagerinti su žemės ūkiu susijusias ekosistemas, skatinti efektyvų išteklių naudojimą ir remti perėjimą prie klimato kaitai atsparių, mažo anglies dioksido kiekio, modernių technologijų taikymą žemės ūkio, maisto sektoriuose, su žemės ūkiu susijusių ekosistemų atkūrimas, išsaugojimas ir pagerinimas, dirvožemio erozijos prevencija, dirvožemio kokybės išsaugojimas ir gerinimas ir kt.

Su agrarine aplinkosauga ir kitomis KPP priemonėmis susiję numatytieji įgyvendinimo rodikliai yra biologinės įvairovės nykimo mažėjimas, didelės gamtinės vertės žemės naudmenų ir miškų ūkio išsaugojimas, vandens kokybės gerinimas, indėlis kovojant su klimato kaita ir kt. Rodikliams pasiekti numatytos ženklios ES ir Lietuvos valstybės biudžeto paramos lėšos, kurių didžioji dalis jau išmokėta.

Nacionalinės mokėjimo agentūros 2022 m. gegužės 11 d. duomenimis, KPP “Agrarinės aplinkosaugos ir klimato” priemonės sričiai išmokėta 68,7 mln. Eur, o tai sudaro 52 proc. visam laikotarpiui skirtų lėšų, “Ekologinio ūkininkavimo” priemonei išmokėta 241,9 mln. Eur, tai sudaro 76 proc. visam laikotarpiui skirtų lėšų, “Natura 2000” priemonei išmokėta 20,4 mln. Eur, tai dudaro 81 proc. visų lėšų, “Išmokų už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių “ priemonei išmokėta 414,6 mln. Eur, tai sudaro 90 proc. visų skirtų lėšų.

Kokie pokyčiai dar laukia

Kalbėdamas apie pokyčius, kurie laukia žemės ūkio sektoriaus verslų, T. Beinoras teigia, kad ekologijos reikšmė tik augs, todėl siekiant vystyti tvarią ir pažangią maisto gamybos sistemą, svarbi bent keleto priemonių dermė. Pasak jo, turėtų būti priimami aiškūs politiniai prioritetai ir sprendimai, skatinantys rinktis ekologiją. Kartu derėtų didinti Lietuvos ūkiuose užaugintos produkcijos paklausą, ieškoti ir atverti naujas rinkas bei galimybę realizuoti produkciją Lietuvoje, pavyzdžiui, ugdymo ir kitose viešose įstaigose.

Ekspertas taip pat pažymi, kad sėkmingam žemės ūkio verslų veikimui reikalingas ir aktyvesnis ūkininkų tarpusavio bendradarbiavimas auginant, perdirbant ir parduodant produkciją. „Pavyzdys galėtų būti Lietuvoje veikianti privati ekologinių ūkių grupė, kuri realiai vykdytų politiką „nuo lauko iki stalo“. Suprantama, tai kainuotų, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ateitis priklauso produkcijai, užaugintai be cheminių priemonių“, – pastebi pašnekovas.

Jo teigimu, jau šiandien remti ir skatinti vertėtų išties tvarią produkciją auginančius, perdirbančius ir parduodančius ūkius. Pasak eksperto, ekologija nieko nereikš, jei ja negyvens ir jos nerealizuos patys ūkininkai.

„Kol žmogus jausis patogiai ir saugiai esamoje situacijoje, tol nebus poreikio kažką keisti nei dėl savęs, nei dėl kitų. Pokytis turi pribręsti to žmogaus, kuris jo nori, galvoje. Priverstiniai nurodymai „iš aukščiau“ norimo rezultato neduos, kol nebus visų žmonių supratimo. Svarbu suprasti, kad žemės ūkis yra neatsiejamas nuo aplinkos. Tik sveikoje žemėje gali augti sveiki augalai. O žmonės bus sveiki tik tada, kai valgys sveiką maistą“, – dėsto T. Beinoras.

Žaliasis kursas – neatidėliotinas

Pasiteiravus, kokį poveikį žemės ūkio sektoriaus verslams darys Europos žaliasis kursas, prof. dr. M. Butkus sako, kad kaip ir bet kurioje kitoje srityje, taip ir žemės ūkyje iš pirmo žvilgsnio pokyčiai gali gąsdinti. Pasak jo, ūkininkus paliečiančios naujovės daliai gali sukelti neišvengiamų problemų, tačiau Žaliojo kurso tikslas nėra ūkius sužlugdyti, o priešingai – sustiprinti strategiškai svarbų gebėjimą apsirūpinti maistu.

Mindaugas Butkus
Foto: Autorių nuotr.

Šių pasiūlymų naudą turėtų pajusti ir miesto, ir kaimo gyventojai. Žaliasis kursas paskatins tvarios ir netikėtiems iššūkiams atsparesnės ekonomikos kūrimą. Taip pat aktyviai skatins žemės ūkio konkurencingumą bei ekologinį ūkininkavimą. Tai turėtų padėti sumažinti į aplinką patenkančių šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir sustiprinti trumpesnes maisto tiekimo grandines. Numatomos investicijos prisidės ir prie ūkių modernizacijos, inovacijų bei bendradarbiavimo su mokslininkais plėtros.

Profesoriaus teigimu, stambūs ūkiai turi didesnes galimybes atnaujinti technologijas ir prisitaikyti prie aplinkos, tačiau ilguoju laikotarpiu smulkiems ūkiams Žaliasis kursas bus ne ką mažiau naudingas. „Jei ir toliau intensyviai ūkininkausime, galimybė taip dirbti žemę vis mažės, nes ji nualinama ir yra teršiama įvairiais pesticidais. O jei pasitvirtintų pačios niūriausios prognozės, jog po 20 m. nebeturėsime bičių, tada nebus ir augalus galinčių apdulkinti vabzdžių. Tad kad ir kokios palankios sąlygos ūkininkams būtų sudarytos, ūkininkauti galimybių jie neturėtų, nes aplinka būtų toksiška ir nebepalanki.“

Ekonomistas pažymi, kad Žaliasis kursas galėjo būtų priimtas netgi anksčiau, o jo skatinami pokyčiai yra neišvengiami. Pašnekovo teigimu, kalbėdami apie aplinkai daromą neigiamą poveikį, dažniausiai minime oro taršą, šiltnamio efektą, klimato šiltėjimą, tačiau nereikėtų pamiršti ir dirvos erozijos bei alinimo. „Žaliasis kursas suteiks vienodas galimybes geriau gyventi ir mums, ir būsimoms kartoms“, – pabrėžia prof. dr. M. Butkus.

Su šia nuomone sutinka ir UAB „Agrokonsultacija Tau“ konsultantas T. Beinoras. Jis tiki, kad Žaliasis kursas ir jo lydimos investicijos paskatins ūkininkus dar aktyviau keisti ūkininkavimo technologijas į tvarias ir atsinaujinančias. „Esu įsitikinęs, kad to reikia ne tik vartotojams, kurie nori sveiko maisto, bet ir patiems augintojams, jei jie toliau nori užsiimti šia veikla.“

Galimas poveikis kainoms

T. Beinoras tiki, kad ateities žemės ūkis priklauso sąmoningiems, save, kitus ir aplinką gerbiantiems ūkininkams, kuriems jų darbas bus ne tik verslas ir pragyvenimo šaltinis, bet ir sveiko bei laimingo gyvenimo būdas. Pasak jo, vis daugiau jaunų žmonių, kuriančių ūkius ar perimančių juos iš savo tėvų, aktyviai integruoja naujas ir modernias technologijas bei domisi išlaidų taupymu ir aplinkai draugiškais sprendimais.

„Tiesa, esu įsitikinęs, kad nors modernios technologijos padeda žmonėms lengviau atlikti kai kuriuos fizinius darbus ar juos netgi pakeičia, tačiau kūryba ir galutiniai sprendimai ateityje vis tiek priklausys žmonėms“, – neabejoja nepriklausomas konsultantas.
Visgi ekonomistas prof. dr. M. Butkus pažymi, kad tvarumo tendencijos lems ir tam tikrą kainų kilimą, nes dėl aplinkai draugiškesnio žemės dirbimo sumažės produktyvumas. Tačiau, pasak pašnekovo, šią kainą turime sumokėti, nes ilgą laiką maistą įsigydavome gana pigiai. Tokią sąlyginai žemą kainą lemia tai, kad į ją nėra įskaičiuojama aplinkai daroma žala.

Profesoriaus teigimu, pirmosios klimato kaitos konferencijos įvyko jau daugiau nei prieš 30 m. Tačiau tuo metu numatytos investicijos, reikalingos pereiti prie žaliosios energijos, siekė 500 mlrd. eurų ir atrodė per didelės. Sprendimų priėmėjai to nelaikė prioritetu, o šiandien tokią sumą visos pasaulio ekonomikos per metus tikriausiai praranda dėl klimato kaitos.

„Ateityje mūsų laukiančios bėdos nors išties yra milžiniškos, bet dar tolimos, todėl atrodo mažos ir nevertos imtis darbo jau dabar. Tačiau tokiu būdu ateities problemas sprendžiame būsimų kartų sąskaita“, – tikina prof. dr. M. Butkus.