Maisto švaistymas itin opi problema
VšĮ „Tikra Mityba“ direktorė Danguolė Gasparavičienė pasakoja, kad nors kas devintam gyventojui pasaulyje trūksta maisto, kasmet vien ES išmetama apie 90 mln. tonų arba 20 proc. pagamintų produktų. Dėl tokio švaistymo kenčia labiausiai pažeidžiamos šalys. O, pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, mūsų sveikata ir gyvenimo kokybė itin priklauso nuo kokybiškos mitybos.
Pasiteiravus, kodėl gyventojai yra linkę įsigyti daugiau maisto produktų nei suvartoja, pašnekovė teigia, kad gerėjantis pragyvenimo lygis, didelė maisto pasiūla, spalvingos etiketės vilioja ir skatina pirkti bei išbandyti vis kažką naujo, nebūtinai renkantis kokybiškus gaminius. Tačiau tokiu būdu didėja besaikis vartojimas ir perkame ne tik tai, ko mums iš tikrųjų reikia.
„Maisto produktų gamyba ir vartojimas daro didelį poveikį aplinkai. Dėl jų išsiskiria didelis kiekis šiltnamio efektą sukeliančių dujų, mažėja biologinė įvairovė, daromas neigiamas poveikis dirvožemiui, vandeniui. Išmesdami nesuvalgytą ar pasenusį maistą, dar labiau skatiname šiuos procesus ir ploniname savo piniginę.
Be to, maitinimosi įpročių pokyčiai, padidėjęs didelės energetinės, bet mažos maistinės vertės produktų ir gėrimų, sočiųjų riebalų rūgščių, cukraus, druskos vartojimas ir nepakankamas suvalgomų vaisių bei daržovių kiekis nulėmė tai, kad ne tik suaugusieji, bet ir vaikai turi įvairių sveikatos problemų, susijusių su netinkama mityba“, – pažymi ekspertė.
Siekiant spręsti šias problemas ir užtikrinti, kad visi gyventojai galėtų apsirūpinti sveikais produktais, o maisto gamybos sektorius būtų konkurencingas ir draugiškas aplinkai, maisto švaistymo klausimas yra įtrauktas ir į Žaliojo kurso strategijos prioritetus. Įgyvendindama šios strategijos tikslus, Žemės ūkio ministerija taip pat imasi maisto praradimus mažinančių veiksmų.
Ji vykdo aktyvią situacijos stebėseną, remia mokslo tyrimus, daug dėmesio skiria maisto švaistymo ir atliekų susidarymo prevencijai, visuomenės švietimui, pavyzdžiui, rengia leidinius ir maistą tausoti skatinančius konkursus moksleiviams. Be to, supaprastino mažmeninę prekybą ūkių derliumi, kuris neatitinka standartų, sudaro palankias sąlygas dovanoti neparduotą maistą labdaros organizacijoms, perdirbti ar panaudoti energijos gamybai, informuoja ūkininkus ir maisto gamintojus apie produktų aukojimo sąlygas. Ministerija inicijavo Maisto įstatymo pakeitimą, pagal kurį maistas labdarai gali būti perduodamas paprasčiau.
Pataria, kaip labiau tausoti maistą
Kalbėdama apie tai, kaip kiekvienas galime sumažinti maisto švaistymą, sveiko maisto technologė, lektorė, VšĮ „Sveikatai palankus“ direktorė Raminta Bogušienė sako, kad turėtume žengti du svarbiausius žingsnius. Pirmiausia ji pataria į parduotuvę niekada neiti alkaniems, kad susižavėję akcijomis neįsigytume nereikalingų produktų. Taip pat svarbu apgalvoti šeimos mitybos planą ir ką gaminsime artimiausią savaitę. Derėtų pirkti tiek maisto, kiek galime suvalgyti, o į prekybos centrą užsukti ne kasdien, bet verčiau kartą ar du per savaitę. Pasak pašnekovės, jei bent 80 proc. mitybos planuotume, ji būtų ir palankesnė sveikatai ir padėtų mažiau maisto išmesti.
Be to, maisto švaistymo problema neaplenkia ir viešųjų įstaigų. Mitybos ekspertė pasakoja, kad prieš kelerius metus atliktos ugdymo įstaigų apklausos rezultatai parodė, jog 30 proc. maisto jose išmetama. Tai lemia ne visiems patrauklių produktų į valgiaraštį įtraukimas ir per didelės porcijos. Todėl VšĮ „Sveikatai palankus“ planuoja pateikti praktinį pasiūlymų paketą, kaip gaminant patiekalus atrasti pusiausvyrą tarp maistingumo, estetinio vaizdo, skonio ir reikiamo kaloringumo.
Kalbėdama apie tai, kaip derėtų rinktis sveiką maistą, pašnekovė pažymi, kad pirkinių krepšelio pagrindą turėtų sudaryti grynieji maisto produktai, tokie kaip vaisiai ir daržovės, kiaušiniai, kruopos, šviežia mėsa, žuvis ir pan. O jei gaminys turi daugiau sudėtinių dalių, jų sąrašas turėtų būti kuo trumpesnis, be konservantų, saldiklių, dažiklių, skonio ir kvapo stipriklių. Vertėtų rinktis aukštesnės maistinės vertės produktus, kurių 100 g sudėtyje yra ne daugiau kaip 1 g druskos, 5 g cukraus, mažiau sočiųjų riebalų, daugiau skaidulinių medžiagų ir baltymų.
„Didžiausi pokyčiai plika akimi jau matomi parduotuvių lentynose. Prieš septynerius metus, kai pradėjau šviečiamąją veiklą, ekologiškų produktų prekybos centruose buvo tik vienetai. O šiandien matome net atskirus sveikatai palankesnių produktų skyrius. Ir mažesnėse parduotuvėse rasime ekologiškos ar pilno grūdo duonos pasirinkimą. Gamintojams turėti tokių gaminių liniją taip pat tampa prestižo reikalas. Pokyčiai jau prasidėjo, nes žmonės gali rinktis ir supranta, kaip maistas veikia mūsų sveikatą“, – kalba R. Bogušienė.
Kas lemia maisto kainą?
Dėl nepalankių gamtinių sąlygų ir derlių apsaugoti padedančių technologijų bei informacijos stokos dalis maisto prarandama dar ūkiuose, o tai gali lemti intensyvesnę žemės ūkio veiklą. Todėl ekologinių ūkių atstovai tikina, jog verčiau nekenkiant aplinkai auginti mažiau, bet kokybiškesnių ir sveikesnių produktų. Pasak jų, ūkininkaujant reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp poveikio aplinkai ir gaunamos naudos. Svarbu, kad sveikų ir maistingų produktų kaina būtų teisinga visiems – nesukelianti nuostolių ūkininkams ir prieinama vartotojams.
Įprastiniuose ir ekologiniuose ūkiuose auginamų produktų kainas sudaro panašios dedamosios, tokios kaip atlygis darbuotojams ir infrastruktūros išlaikymas. Visgi tvarumas reikalauja žengti žingsniu toliau. 38 ekologinius augalininkystės ir gyvulininkės ūkius buriančio kooperatyvo „BIO LEUA“ vadovas Nikolajus Dubnikovas sako, kad aukštesnę tvarių produktų savikainą lemia ekologiniuose ūkiuose pasitelkiamos tik natūralios priemonės ir daugiau rankų darbo.
Pašnekovas pasinaudojo ir tvarumą bei ekologinį ūkininkavimą remiančios Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos (KPP) priemonės „Ekologinis ūkininkavimas“ parama. Ji skirta užtikrinti kokybiškų maisto produktų gamybą ir vartotojų aprūpinimą sveikais maisto produktais, mažinti aplinkos taršą, saugoti biologinę įvairovę, prisidėti prie aplinkos apsaugos žemės ūkyje bei tausios ūkinės veiklos įvairinimo.
N. Dubnikovas pasakoja, kad laukai ekologiniuose ūkiuose nėra tręšiami cheminėmis trąšomis ir kitomis augimą skatinančiomis priemonėmis. Dalis žemės plotų čia paliekami tarpinių augalų auginimui, o gyvuliai maitinami tvariais vietiniais pašarais. Tad šiuose ūkiuose iš to paties ploto gaunamas kiek mažesnis derlius, o gyvulius užauginti gali prireikti daugiau laiko.
Jis taip pat teigia, kad nors gamtinės sąlygos visiems žemdirbiams vienodos, tačiau ekologiniai ūkiai yra jautresni netikėtų stichijų poveikiui ar kenkėjų sukeltoms ligoms, nes patirti nuostoliai nėra kompensuojami cheminiais preparatais. Ūkininkai patys gaminasi ar įsigyja natūralias trąšas, o ilgiau užtrunka ir derliaus valymas nuo piktžolių bei derliaus džiovinimas.
Be to, ekologiški produktai turi įgyti sertifikatą, o tam prireikia laiko ir atidžios produkcijos patikros. Pavyzdžiui, tam, kad augalininkystės ūkyje būtų užaugintos ekologiškos daržovės, laukų cheminėmis trąšomis reikia netręšti dvejus metus.
Ekologiški produktai – nauda ir sveikatai, ir piniginei
Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) pirmininkas Saulius Daniulis teigia, jog labai svarbu suprasti, kas yra tvarumas ir kokius gaminius galime vadinti ekologiškais, nes neretai šiomis sąvokomis manipuliuojama bandant suklaidinti vartotojus. Pasak jo, produktai gali būti užauginti naudojant chemines priemones, pasitelkiant nedidelį jų kiekį arba visai atsisakant.
„Jei saulės nematęs ir genetiškai modifikuota soja iš Argentinos maitintas viščiukas supakuojamas į iš antrinių žaliavų pagamintą pakuotę – tai nėra ekologiška prekė. Ekologiška turi būti visa maisto auginimo grandinė – viščiukas turėtų matyti saulę, būti lesinamas vietiniu pašaru, o vėliau įpakuojamas į tvarią pakuotę“, – aiškina pašnekovas.
Jis teigia, kad ekologiniai šalies ūkiai jau ilgą laiką gyvena vadovaudamiesi Žaliojo kurso vertybėmis – neteršia aplinkos ir nenaudoja cheminių trąšų. S. Daniulis tiki, kad Žaliojo kurso įgyvendinimas turi tapti realybe, todėl svarbus visų suinteresuotų pusių – ūkininkų, valdžios institucijų ir vartotojų įsiklausymas bei bendradarbiavimas. Aplinkai ir klimatui apsaugoti daug dėmesio skyrė ir Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programa, kurios priemonėmis „Ekologinis ūkininkavimas“ bei „Su „NATURA 2000“ ir vandens pagrindų direktyva susijusios išmokos“ pasinaudojo ir pašnekovas.
Pasak jo, atsigręžus į planetą, skatinant ekologinį ūkininkavimą ir tausojant maistą, Žaliasis kursas bus įgyvendinamas paprasčiau, o Europa galės tapti pirmu klimatui neutraliu žemynu pasaulyje. Taip bus galima pasiekti ir kitų plano tikslų, tarp kurių konkurencingos ir tvarios ekonomikos kūrimas, taupyti padedančios atsinaujinančios energetikos plėtra, pažangių darbo vietų steigimas, kaimiškų vietovių stiprinimas, aktyvus atliekų rūšiavimas ir perdirbimas.
LEŪA pirmininkas priduria, kad sveikas maistas pasižymi išskirtiniu skoniu, kokybe, maistingumu ir nauda sveikatai. Ir nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog ekologiški produktai yra brangesni, taip yra ne visada. Pasak pašnekovo, Danijoje atliktas tyrimas parodė, kad ekologiškus, bet kiek brangesnius produktus pirkusi šeima per kelerius metus ne tik sutaupė daugiau nei dideles pakuotes mažiau vertingo maisto įsigiję pirkėjai, bet ir mažiau jo iššvaistė. Atsakingai maistą perkantys žmonės neleidžia jam sugesti ir labiau brangina.
Tiki tvaria ateitimi
Specialistai neabejoja, kad apgalvotas produktų pasirinkimas gali padėti kovoti su maisto švaistymo bėda. Jie pastebi, kad žmonės vis labiau kreipia dėmesį į maisto kilmę, renkasi sezoninius, vietinius maisto produktus, populiarėja trumposios maisto tiekimo grandinės, kai pagaminti maisto produktai greičiau pasiekia vartotojų stalus. Gyventojai ne tik ieško kuo natūralesnės ir ekologiškesnės produkcijos, bet prireikus yra linkę už ją sumokėti daugiau.
„Atsigręžėme ir supratome, kad mes patys turime būti atsakingi už savo sveikatą ir sąmoningai į save nedėti viso to, kas mums kenkia. O kuo daugiau kursis ekologinių ūkių ar kitų tvarių maisto gamintojų, tuo rinkoje atsiras daugiau sveikatai palankesnių, naudingesnių maisto produktų“, – dėsto D. Gasparavičienė.
R. Bogušienė sako, kad situacija keisis greičiau, jei vis daugiau ekologiškų produktų rinksis ir viešosios įstaigos. „Jau dabar veikia pirmieji darželiai, įgiję sertifikatus, kurie patvirtina, jog vaikai yra maitinami ekologiškais produktais. Jei pokytis bus didesnis ne tik ugdymo, bet ir gydymo, globos įstaigose, o vėliau ir kavinėse, tada ir gamintojai tieks daugiau produktų tiesiai iš ūkių. Tikimės, kad tvaraus maisto pasiūla ir paklausa bus lygiavertė ir ūkininkai galės pasiūlyti tiek įvairovės, kiek reikia.“
Jai pritaria ir vertingo maisto parduotuvę „Rupūs miltai“ atidarę bei tvarius produktus į ugdymo įstaigas tiekiantys „BIO LEUA“. Pasak N. Dubnikovo, valstybės parama kompensuojant didesnę ekologiškų produktų kainą yra ženkli, o ir gyventojai, nors dar tik mokosi apie sveiką gyvenseną ir turi mažesnę perkamąją galią nei Vakaruose, labiau ima investuoti į save.
O Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas papildo, kad ūkininkus tvariai dirbti žemę motyvuoja noras išsaugoti planetą ateities kartoms. „Jei turime dubenėlį sriubos ir nuolat iš jo semiame, bet nieko neįdedame, anksčiau ar vėliau jis išseks. Taip pat turime tausoti ir beatodairiškai neeikvoti dirvožemio. Kito kelio nėra“, – teigia S. Daniulis.