Kodėl svarbu kalbėti apie vyrų psichinę sveikatą?
Manau, kad svarbu kalbėti apie kiekvieno žmogaus psichinę sveikatą. Tai yra mūsų gyvenimo dalis, tačiau žmonės dažniausiai bijo apie tai kalbėti. Mes gimėme Sovietų Sąjungoje, tuo metu buvo neįprasta diskutuoti apie kokius nors psichologinius dalykus. Tai tikriausiai buvo dalis mūsų tėvų ir senelių gyvenimo. To mūsų nemokė mokykloje. Kaip matėme Vakarų pasaulyje ir pastaruoju metu per pandemiją, psichologinės pagalbos poreikis yra didžiulis. Vis daugiau žmonių kreipiasi į psichologą ir nebebijo apie tai kalbėti. Manau, kad labai svarbu kalbėti apie mūsų psichinę sveikatą, nes priešingu atveju galima pamanyti, kad vyrai yra stipriausi pasaulyje.
Tačiau mes nesame robotai. Mes jaučiame, o kartais išsigąstame. Kalbant apie psichinę sveikatą, nemanau, kad galime išskirti moteris ar vyrus.
Ar jaučiate visuomenės spaudimą visada būti stipriu, nerodyti savo emocijų ir būti tokiu vyru, kuriam visada viskas yra gerai?
Dauguma Rytų Europos vyrų jaučia spaudimą nekalbėti apie psichinę sveikatą, nes tai yra mūsų gyvenimo dalis arba tai buvo mūsų gyvenimas. Geriausias to pavyzdys yra tai, kaip mes auginame savo vaikus. Prieš kurį laiką maniau, kad šeimoje įprasta pasiskirstyti vaidmenimis: moterys augina vaikus, o vyrai dirba. Vyrai neužsiima namų ruošos darbais, neprižiūri vaikų tiek, kiek moterys. Tikiu, kad viskas pasikeitė. Mes turime tris vaikus, dalijamės namų ruošos darbais ir vaikų priežiūra. Mes turime lygias teises. Tokia pat taisykle vadovaujamės ir daugeliu kitų klausimų atžvilgiu, įskaitant psichinę sveikatą. Nėra taip, kad: „Aš esu stiprus ir man nereikia apie tai kalbėti“.
Mes visi esame žmonės ir aš tikiu, kad visi esame lygūs – moterys ir vyrai – ir ta lygybė pastaraisiais metais tik išryškėjo.
Ar pandemijos metu buvo sunkiau būti tėvu?
Priklauso nuo situacijos. Man buvo gera būti tėvu pandemijos metu. Pandemijos pradžioje išėjau iš darbo. Pusantrų metų aš galėjau daugiau laiko skirti šeimai, o žmona didžiąją laiko dalį dirbdavo. Persikraustėme į namą su kiemu. Galėjau sutelkti visą savo dėmesį į buvimą su vaikais. Pirmasis pandemijos pusmetis buvo geriausia, koks galėjo nutikti, nes kartu praleidome daugiau laiko nei bet kada anksčiau. Smagu, kai matai, kaip auga tavo vaikai, o nepraleidi visą laiką biure ar sėdėdamas automobilyje, kol vaikai eina į darželį. Ši patirtis man buvo labai gera. Pati pandemija buvo žalinga visam pasauliui, bet mums pasisekė, kad nepraradome nė vieno artimo draugo ar šeimos nario, o kaip tik tuo sunkiu metu stengėmės sutelkti dėmesį į teigiamus dalykus.
Kokiu metu sunkiausia būti tėvu?
Tikriausiai tada, kai vaikai neklauso. Didžiausias iššūkis yra tada, kai vaikai daro ką nori, neklauso ir kai kuriais atvejais elgiasi taip, kaip elgdavausi aš.
Kartais juose matau save patį.
Pavyzdžiui, kuomet esu nervingas ir pavargęs, o jie manęs neklauso, man reikia ant jų šaukti. Jei kitą dieną aš jų paprašysiu ką nors padaryti, jie šauks ant manęs. Ir tada yra taip: „Ką? Kodėl tu taip darai?" Tada prisimenu, kad jie to išmoko iš manęs ir aš negaliu jų kaltinti, bet turiu juos geriau išmokyti. Vaikai nėra pakankamai suaugę, kad galėtų viską daryti patys. Manau, kad bus gana sunku, kai mano dukros pradės vaikščioti į pasimatymus. Tikiu, kad tai bus sudėtinga užduotis mano smegenims. Sunkiausia būna tada, kai vaikai bando mano ribas, kiek gali prašyti, kiek kartų gali manęs negirdėti iki tol, kol supykstu ir pradėsiu su jais ginčytis.
Koks žmogus jums padeda, palaiko jus?
Mano didžiausia palaikytoja yra mano žmona. Abu padedame vienas kitam. Kartais žmona daugiau laiko praleidžia su vaikais ir dėl ko nors pyksta. Pavyzdžiui, ji supyksta dėl jų elgesio arba dėl to, kad jie ginčijasi vienas su kitu. Tada aš prieinu ir sakau: „Laura, mums to nereikia“.
Pagrindinė mūsų šeimos taisyklė yra ta, kad jie yra vaikai ir jie taip elgiasi. Mūsų problema yra ta, kad mes to nesuprantame ir norime, kad jie elgtųsi kaip suaugę, bet taip nebus.
Kada jaučiatės laimingiausias?
Esu toks žmogus, kuris nori kažko dar nepatirto. Kol gyvenome Ispanijoje, porą kartų plaukiojau banglentėmis. Anksčiau to nesu daręs. Kai sėdžiu vandenyne ant lentos ir laukiu bangos, šviečia saulė ir matau nuostabų kalnų vaizdą – tuo metu apie nieką daugiau negalvoju, mano protas visiškai švarus. Tuo metu viskas pasimiršta ir susikoncentruoji ties tuo, ką darai. Fizinė veikla yra naudinga ne tik mano kūnui, bet ir poilsis mano smegenims. Sportas yra geriausias dalykas, kai man reikia nuo ko nors pabėgti.
Dažniausiai tai priklauso nuo nuotaikos, nes nėra tiek daug akimirkų, kai vaikai nesimuša ir nešaukia. Džiaugiuosi tomis mažomis laimingomis akimirkomis.
Laimingiausias jaučiuosi namuose. Keliauti yra gerai, bet namuose - geriausia.
Kaip mokote vaikus reikšti savo emocijas ar jausmus?
Tikriausiai kalbėdami ir mokydamiesi iš savo klaidų. Turiu puikų pavyzdį. Mano vaikai prašė šlepečių per pirštą. Mes su žmona jiems kartojome, kad jos netinka vaikams, su jomis nebus patogu. Mes diskutavome tris dienas, kol jie galiausiai taip nuliūdo, jog nusprendėme jas nupirkti. Tai truko 15 minučių. Jie paprašė jas pakeisti, nes jos buvo nepatogios. Paaiškinau, kad tėvai kažko neleidžia vaikams todėl, kad nori jiems padėti. Mes mokome savo vaikus kalbėdami, bet kai to nepakanka, leidžiame jiems tai patirti, tada jie supranta, kad buvome teisūs.
Lengviau mokytis iš svetimų klaidų, bet mes esame žmonės, todėl esame pasiruošę tai patirti patys, nepaisant nesėkmių. Ir vaikams taikome tą patį.
Ar jums sunkiau bendrauti su dukromis nei su sūnumi?
Mano sesuo pirmiausia susilaukė berniuko, buvo smagu su juo žaisti, bet tada į pasaulį atėjo mano mergaitės ir aš supratau, kaip yra nuostabu auginti mergaites. Kai žmona pasakė, kad turėsime trečią vaiką, pagalvojau, kad norėčiau trečios mergaitės. Bet ji pasakė, kad laukiasi berniuko. Nežinojau, ką daryti, kaip elgtis, kaip jį nuprausti. Tokio amžiaus mergaitės elgiasi kiek kitaip. Bet visi jie yra vienodi, nes jie yra vaikai.