Pavyzdžiu tapo JAV ūkiai
Ilgą laiką ėjęs Lietuvos paukštininkystės asociacijos prezidento pareigas, Pasaulio paukštininkystės asociacijos narys bei buvęs ilgametis „Vilniaus paukštyno" generalinis direktorius prof. Vytautas Tėvelis iki šiol puikiai prisimena pramoninės paukštininkystės Lietuvoje pradžią.
„Šiandienių paukštynų pradžia yra laikomi 1964 m. Tuomet buvo pradėta dairytis į užsienio šalių patirtį, o Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) jau veikė dideli paukštynai ir gyvulininkystės ūkiai, todėl buvo pasiūlyta kažką panašaus padaryti ir Lietuvoje.
Iš pradžių Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) įsteigė Paukštininkystės trestą ir jam perdavė paukštininkystės ūkius, nors iki to laiko tuometiniuose kolūkiuose teveikė paukščių fermos, kuriose buvo po kelis šimtus paukščių. Tuo metu viskas, kas buvo Lietuvoje, neatitiko jokių šiuolaikinių technologijų, todėl buvo pradėta pamažu artėti prie to, ką turime šiandien", – prisiminė prof. V. Tėvelis.
Idėja, kuria niekas netikėjo
Siekiant priartėti prie JAV matytų paukštynų 1969 m. Lietuvoje buvo numatyta pastatyti paukštyną mėsos produkcijai Vilniuje ir kiaušiniams Vievyje. Šalyje atsirado ir pirmieji broileriai. Profesorius su šypsena prisimena, jog tuomet niekas neįsivaizdavo, koks tai paukštis, tačiau „Vilniaus paukštyno" specialistai išsikėlė sau užduotį per metus paukštyne užauginti 2 mln. broilerių ir dar po metų šį skaičių padvigubino.
„Tuo metu Lietuvoje gyveno apie 4 mln. žmonių, todėl buvo akivaizdu, kad paukštienos reikės dar daugiau. Galima sakyti, kad „Vilniaus paukštynas" tapo paukštininkystės Lietuvoje pradininku. Tai buvo drąsus žingsnis, nes parduotuvėse buvo galima rasti tik senų ir kiaušinių nebededančių vištų mėsos, kuri buvo užšaldoma neišdarinėta. Lietuvoje paukštiena gana sunkiai skynėsi savo kelią, nes žmonės iš pradžių nežinojo, ką su broileriais daryti.
Tikėjimą, kad viskas pavyks ir žinojimą, kad vištiena yra sveika ir naudinga stiprino JAV ir Vakarų Europos šalių patirtis. Užsienyje vištiena jau buvo populiari ir žmonės mokėjo ją gaminti", – istoriją pasakojo pašnekovas.
„Prekybininkus privertėme šiauštis"
Jau 1978 m. „Vilniaus paukštynas" ne tik buvo išsiplėtęs bei tobulino savo produkciją, tačiau netoliese pradėjo veikti ir Juodšilių paukštyno veislinis ūkis. Ir nors viskas, kaip prisimena prof. V. Tėvelis, atrodė gana neblogai ir paukštyno specialistai patys galėjo rūpintis maistingais pašarais paukščiams, kuriems skyrė itin didelį dėmesį, po Nepriklausomybės Lietuvoje pradėjo lankytis Europos paukštininkystės atstovai. Dalindamiesi patirtimi su užsienio kolegomis lietuviai suprato, kad dar yra ko pasimokyti.
„Aiškiai supratome, kad atsiliekame, tačiau po 1990 m. Rusija pradėjo taikyti apribojimus ir pabrango dujos. Pirmiausiai reikėjo išgyventi ir ekonomiškai išsilaikyti. Juk paukštyne nuolat reikėjo karšto vandens ir šilumos. Reikėjo viską pertvarkyti. Tačiau kartu neketinome sustoti ir tobulindami produkciją. Matėme, kad Europoje parduotuvėse siūloma įsigyti išpjaustytų ir išdarinėtų broilerių bei šviežios produkcijos, o Lietuvoje buvo galimybė tik įsigyti visą nedarinėtą broilerį medinėje dėžėje", – istorinį laiką prisiminė tuometis „Vilniaus paukštyno" direktorius.
Nepaisant visų iššūkių jau dešimtajame dešimtmetyje Lietuvos prekyvietėse pasirodė šviežia produkcija. Tai sukėlė tikrą ažiotažą tiek tarp prekybininkų, tiek ir tarp vartotojų. Daugelis šeimų nežinojo, ką daryti su šviežia vištiena ir ją tiesiog užšaldydavo manydamos, kad vėliau jos gali nebegauti. Prekybininkai tuo tarpu piktinosi, kad švieži produktai turi gana neilgą galiojimo terminą, o norint prekiauti tokia produkcija reikia prisitaikyti.
„Anksčiau žmonės seną vištą virdavo bent keletą valandų, o broilerio mėsa visiškai kitokia. Ji greitai paruošiama ir maistinga. Iš esmės pakeitėme visą rinką, nes turėjome ne tik įvesti į rinką naują produktą, bet ir keisti žmonių įpročius, mokyti gaminti. Nenorėjome atsilikti, o gyvenimo tempas tik greitėjo. Prekybininkus privertėme šiauštis. Jie buvo nepasiruošę, nors šiandien atrodo, kad kitaip ir būti negalėjo, tačiau įvesti visa tai į rinką buvo sunku. Turėjome ir patys pasiruošti bei tikėti tuo, ką darome.
Apie 2000–uosius Lietuvoje atsirado ir prekybos centrai, todėl reikėjo dar daugiau pokyčių, kad būtų galima tinkamai vykdyti apskaitą. Tai tapo tikru iššūkiu. Prekybos atstovams darydavome pristatymus ir aiškindavome apie paukštienos ruošimą", – sakė prof. V. Tėvelis.
Šiandien mokosi kiti
Ilgą kelią nuėjęs ir daug pamokų išmokęs „Vilniaus paukštynas" šiandien yra savo srities lyderis, kuriame veikia moderniausia įranga ir yra sukaupta daugelio metų patirtis. Kaip pasakoja „Vilniaus paukštyno" Auginimo vadovas Saulius Petkevičius, Vilniuje ir Kaišiadoryse iki šiol veikiantys paukštynai turi unikalų pilno ciklo procesą, kuris yra kaip visos istorijos palikimas. „Tai yra unikalu, nes Europoje ūkiai dažniausiai būna decentralizuoti ir visi paukštyno procesai yra atskirti. Turime profesionalus, kuriems pavyksta efektyviai užauginti paukščius atkreipiant dėmesį į gyvūnų gerovę.
Anksčiau daugelis žmonių tiesiog valgydavo mėsą ir gyvūnų auginimo sąlygos mažai kam rūpėjo. Tuo tarpu šiandien turime priešingą situaciją - gyvūnų gerovė ir aukštos jų gyvenimo kokybės užtikrinimas tapo prioritetu. Mes patys imame pavyzdį iš kolegų skandinavų, kurie rūpinasi paukščiais ir yra geri ūkininkai", – savo mintimis dalijosi specialistas.
Šiandien į Lietuvą atvykstantys užsienio paukštynų atstovai mokosi iš lietuvių ir stebi jų darbus. S. Petkevičius išskiria Pietų Europos kolegas, kurie ypač nori mokytis iš visos čia sukauptos patirties.
„Tai natūralu, kad kažkada paėmę JAV pavyzdį Lietuvos profesionalai daug nuveikė ir šiandien patys galime mokyti, rodyti pavyzdį. Auginame sveikus paukščius be antibiotikų bei ypač rūpinamės jais, o tai – šiuolaikinis požiūris į tokio tipo verslą.
Šiuo metu mūsų pagrindinis tikslas yra leisti vartotojams suprasti, kiek darbo ir širdies įdedama į paukštininkystę. Tai yra sudėtinga sritis. Pandemija ypač įrodė, kad svarbu vietos gamyba ir galimybė gauti šviežią produkciją greičiau", – kalbėjo „Vilniaus paukštyno" Auginimo vadovas.