Jau yra ir vienintelės Lietuvoje universitetinės studijos, ruošiančios sąveikos su gyvūnais specialistus. Tai palyginti nauja sritis: mokslo žiniomis pagrįstas harmoningo santykio su gyvūnu kūrimas, gyvūnų ugdymas draugijai, tarnybai ar terapijai. Tačiau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Gyvūno ir žmogaus sąveikos studijų programos populiarumas sparčiai auga.
Studijos moko pažinti gyvūną, su juo tinkamai bendrauti, pasirūpinti jo poreikiais, gerove. Dažniausiai studijos apie gyvūnus lemtingai ir į gera keičia ne tik gyvūno, bet ir žmogaus gyvenimą.
Bendravimo poveikis – ypatingas
Bent kartą auginę kokį nors gyvūną žmonės pripažįsta: augintinis tampa ne tik geriausiu draugu – jo buvimas mažina stresą, gerina savijautą ir nuotaiką. Mokslas tam turi paaiškinimą.
„Kai žmogus bendrauja su gyvūnu ir tas santykis yra abiems pusėms malonus, tiek žmogaus, tiek gyvūno organizme padaugėja laimės, džiaugsmo ir prieraišumo hormonų dopamino, oksitocino, serotonino ir endorfino, kurie skatina mokytis, mažina skausmą, gerina adaptaciją ir pažintines funkcijas“, – pastebi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) absolventė ir mokslo darbuotoja Ugnė Nedzinskaitė.
Nors dirba LSMU Veterinarijos akademijos Gyvūnų mitybos katedroje, U. Nedzinskaitė gyvena vienkiemyje tarp Kauno ir Šilutės. Jame – aibė įvairiausių gyventojų: arkliai, šunys, katės, ožkos, asiliukai, vištos ir kiti gyvūnai. Dauguma – ištraukti iš mirties nagų, žaloti, kankinti, tačiau dabar – visi vienos šeimos nariai, vadinami „stebuklingais draugais“. Gyvūnai stebuklingi ne tik todėl, kad išgyveno, bet ir dėl to, kad lankytojus – suaugusiuosius ir vaikus – moko šiltai bendrauti, judėti, dalytis geromis emocijomis, atgauti gyvenimo džiaugsmą.
Profesionalių veterinarijos, neurologijos, fiziologijos ir kitų mokslo žinių U. Nedzinskaitė įgijo LSMU. Visą gyvenimą lydėjusią nuojautą, kad su gyvūnais galima bendrauti gražiuoju, žirgą suvaldyti be žąslų, šunį – mokyti komandų jo neskriaudžiant ir nerėkiant, studijose patvirtino ir universiteto dėstytojai.
Lietuvoje gyvūnų terapija – vis dar naujovė
U. Nedzinskaitės pažintis ir draugystė su gyvūnais užsimezgė vaikystėje.
„Dar nėjau į mokyklą – o jau siekiau kaip nors pasirūpinti beglobiais gyvūnais. Visos knygos vaikystėje buvo apie gyvūnus, o mylimiausia – Tado Ivanausko „Pasaulio žvėrys“. Po to atsirado Konradas Lorenzas, Jane Goodall, Geraldas Durrellas, kiti autoriai“, – prisimena U. Nedzinskaitė.
Vėliau su gyvūnais ji norėjo dirbti, bet Lietuvoje gyvūnų asistuojamoji veikla – sritis, kuri LSMU mokslininkę traukė labiausiai – ilgą laiką buvo oficialiai nereglamentuota ir buvo plėtojama tik pavienių asmenų iniciatyva. Todėl mūsų šalyje šiai veiklai – gal tik dešimtmetis, kai pasaulyje gyvūnų terapija praktikuojama jau apie pusšimtį metų.
Šiuo metu Lietuvoje įstatymu pripažintos trys gyvūnų asistuojamosios terapijos rūšys: šunų, žirgų ir delfinų. Kitose šalyse sėkmingai taikomos ir kačių, smulkių graužikų asistuojamosios veiklos. Ten, kur labiau paplitę asiliukai, plačiai išvystyta šių gyvūnų terapija. Su LSMU dėstytojais kaniterapinėse veiklose bendradarbiavusi U. Nedzinskaitė nedvejodama pasinaudojo galimybe į mylimą sritį gilintis akademiniu lygiu.
Kaip ugdomi keturkojai terapeutai?
Specialistė pasakojo, kad terapijai gyvūnas parenkamas atsižvelgiant į jo rūšį ir tai, ką ketinama su juo veikti. Specialiai šiai veiklai gyvūnai nėra veisiami. Lemia fizinės savybės: jei reikia žirgo gydomajam jojimui – nesirenkama ponio. Dresūra svarbi, bet ne mažiau reikšmingas įgimtas gyvūno noras bendrauti su žmogumi, artumas jam ir empatija.
„Gyvūnas turi gerai kontroliuoti impulsus, nesiblaškyti, ramiai reaguoti į dirgiklius, klausyti. Nereikalaujama griežto bendrojo paklusnumo, skatinamas mąstymas: tarkime, pakviestas šuo turi ateiti pas vedlį, bet eidamas turėtų pagalvoti, kaip neužkliudyti inventoriaus, nenuversti žmogaus“, – pažymi U. Nedzinskaitė.
Neretai gyvūnai pacientą jaučia geriau nei terapeutas, todėl aklo paklusnumo nereikia, privalu atsižvelgti į gyvūno komunikaciją. Kartais jis nenori prieiti prie žmogaus, nes šis prastos nuotaikos, arba artėjant priepuoliui keturkojis gali pasirinkti tinkamesnį sprendimą.
„Pasaulyje dažnai dirbama su gyvūnais iš prieglaudų, yra užsienio organizacijų, išskirtinai šiai veiklai adaptuojančių beglobius šunis. Šį modelį bandau įgyvendinti: priglaudžiu gyvūnus, kuriuos paskui pritaikau terapinei arba edukacinei veiklai, ir man šis modelis labiau patinka“, – pasakoja U. Nedzinskaitė.
Draugystė siekia gilią praeitį
Pasak pašnekovės, šuo mus, žmones, taip gerai supranta todėl, kad tai buvo pirmoji prijaukinta rūšis – šliedamiesi prie gyvenviečių ir ieškodami maisto, smalsūs šunys save iš esmės „prijaukino“ patys.
Draugystei, kuri, tyrimų duomenimis, siekia net 40 tūkst. metų, plėtojantis, šunys iš prigimties įgijo savybę geriau už daugelį kitų rūšių suprasti žmogaus mimiką, gestus. Prijaukinti vilkai šios savybės neturi.
„Būtent dėl šios savybės šunys veikiausiai išmoko žmogų panaudoti kaip įrankį, kuris išvestų į lauką, atidarytų šaldytuvą ir duotų gardėsį. Gyvūno iniciatyva užsimezga kontaktas – ir jei žmogus pakankamai dėmesingas, jis tikrai ras kalbą su gyvūnu“, – įsitikinusi U. Nedzinskaitė.
Trys studijų programos: kuo skiriasi?
Asistuojamoji gyvūnų terapija – viena iš galimų Gyvūno ir žmogaus sąveikos studijas baigusių specialistų veiklos sričių. Studijuojant taip pat galima gilintis į sportinių žirgų treniravimą, egzotinių gyvūnų auginimą ir veisimą. Gyvūnų reikšmė, pritaikymo galimybės mūsų visuomenėje tebeauga, visapusių žinių turintis specialistas gebės jas pritaikyti pagal savo polinkius: kurti savo verslą, konsultuoti veislynus, dresavimo mokyklas, gyvūnų globos namus, dirbti pašarų gamybos įmonėse.
Šiuo metu LSMU Veterinarijos akademijoje – iš viso net trys studijų programos, kuriose studijuojami gyvūnai. Studijų paskirtis, trukmė ir suteikiama kvalifikacija – skirtingos.
„Veterinarinė medicina – tai gyvūnų gydymas: ligos, diagnostika, medicininė pagalba. Gyvūnų mokslo studijos susijusios su tradiciniu, Lietuvoje paplitusiu požiūriu į gyvūnus kaip ūkinės naudos davėjus, tinkama jų priežiūra, galimybėmis įkurti savo verslą ar žinias panaudoti dirbant stambiuose ūkiuose. O štai Gyvūno ir žmogaus sąveika yra ganėtina naujovė Lietuvoje. Šalia žinių apie priežiūrą – bendravimo su gyvūnu mechanizmai, pritaikymo reabilitacijai, tarnybai, laisvalaikiui įgūdžiai“, – studijų programų skirtumus įvardino U. Nedzinskaitė.
Specialistės įsitikinimu, labai svarbu visus žmones šviesti apie gyvūnus: būsimiems šeimininkams domėtis prieš įsigyjant gyvūną, kurti edukacijos programas mokykloms, apie tinkamą, pagarbų elgesį aiškinti vaikams, nes nuo jų priklauso, kaip dvikojai su keturkojais bendraus ateityje.
Daugiau informacijos apie šią ir kitas su gyvūnais susijusias LSMU studijų programas – čia: https://lsmuni.lt/lt/stojantiesiems/bakalauro-studijos/gyvuno-ir-zmogaus-saveika/