Sujungė visus interesus
Didžiausi svarstymai, kokią specialybę pasirinkti, gydytojai L. Jankauskaitei virė mokykloje. Noras studijuoti mediciną atsirado, ko gero, paskutinėse klasėse, pasirinkti buvo sunku: patiko ir kalbos, literatūra, istorija, muzika, ir biologija su chemija. Užpildžius stojimo sąrašą, kuriame medicinos studijos buvo pirmoje vietoje, ir gavus įstojimo patvirtinimą, abejonių nebeliko.
„Seniau buvo sakoma, kad turintys daug skirtingų interesų galiausiai pasirenka mediciną. Stodama negalvojau, kad medicina yra tokia įvairialypė, bet dabar matau, kad viską, ką mokiausi, mokėjau, naudojau, kas patiko mokykloje, panaudoju ir dabar: tiek rašymo, tiek kalbos ir kitus įgūdžius. Nebuvo, kad nuo antros klasės svajojau būsianti gydytoja. Galvoje sukosi mokytojos, archeologės, pianistės profesijos, bet medicinoje dabar sujungiu viską, kuo norėjau būti“, – pasakoja gydytoja.
Šiandien L. Jankauskaitė – Kauno klinikų Retų ir nediagnozuotų ligų koordinacinio centro vadovė. Po studijų gydytoja nenutolo nuo mokslinės veiklos – LSMU atlieka mokslinius tyrimus, taip pat dėsto medicinos studentams.
L. Jankauskaitė su studentais ir kitais mokslo kolegomis ieško naujų skausmo žymenų ir siekia pagerinti virusinių infekcijų diagnostiką. Be to, analizuoja, kaip koronavirusas paveikė skubios pagalbos situaciją, tiria ilgojo COVID-19 simptomus tarp vaikų, o LSMU fiziologijos ir farmakologijos laboratorijoje su kolegomis tiria sąnarių regeneraciją ir kuria ląstelių kultūrų infekcijų modelius. V. Aukštakalnis su traumos komanda aiškinasi, kaip naujos technologijos ir efektyvi komunikacija gali pagerinti pagalbą sunkias traumas patyrusiems pacientams.
Daugiau bendravimo ir bendradarbiavimo
L. Jankauskaitė prisimena turėjusi studijų dalykų, kurie patiko ir ėjosi labai lengvai, tačiau kai kurie dalykai buvo sausi, žiauriai neįdomūs ir studijuodama pašnekovė nelabai suprato, kodėl juos reikia apskritai mokytis. Vis dėlto, visko prireikė gydant pacientus ir atliekant mokslinius tyrimus.
„Buvo sunku, ne tik man, bet ir tiems, kurie mokėsi apvaliais dešimtukais. Medicinos studijos labai pasikeitė. Dabar taikomas visiškai kitas modelis, nors tai nereiškia, kad lengviau. Anksčiau daugiau kaldavom, dabar sistema artėja prie europinio modelio, lavina studentų analizės, kritinio mąstymo gebėjimus“, – pastebi LSMU absolventė L. Jankauskaitė.
Šiandien LSMU studentai gali išvažiuoti stažuotėms ar praktikai geriausiuose užsienio universitetuose ir gydymo įstaigose. Prieš dešimtmetį prasidėjęs technologijų spurtas padarė proveržį edukacijoje ir privertė pamąstyti, kaip prie sunkaus dalyko prieiti kitu kampu. LSMU medicinos studentai turi galimybę studijuoti geriausių pasaulio specialistų paruoštą medžiagą, kuri lengvai prieinama internetinėse platformose.
„Studentai irgi yra atviresni, daugiau klausia, domisi, patys ieško atsakymų, jeigu užkabini, gali labai giliai nueiti į tam tikrą sritį. Labai priklauso nuo to, kaip motyvuosi, kokią lyderystę parodysi, ar būsi inovatyvus. Turi būti pavyzdys, rodyti susidomėjimą savo dalyku, nes jei dėstysi nuobodžiai, pasidarysi skaidres su daugybe teksto, niekaip nesudominsi studentų“, – juokiasi L. Jankauskaitė, pridurdama, kad dėstytojas turi būti vedlys, lyderis ir motyvatorius.
Tvirčiausias – teorijos pamatas
Apie gydytojo karjerą nuo mažų dienų nesvajojo ir V. Aukštakalnis. „Sakė nestoti į mediciną, nes ten labai sunku, bet aš netikėjau ir norėjau įrodyti, kad nėra taip blogai. Studijos tikrai įkandamos, kaip ir su bet kuriuo kitu darbu, jei jį darai laiku. Jeigu pasilieki paskutinei nakčiai, pasidaro labai sunku. Išbandžiau įvairius variantus, – šypteli gydytojas, – ir, mano galva, medicinos studijos sudėtingumo prasme nėra labai ypatingesnės už kitų specialybių.“
Prieš devynerius metus mediciną LSMU baigęs gydytojas V. Aukštakalnis taip pat neprarado susidomėjimo mokslu. Šiandien jis – Kauno klinikų Skubiosios medicinos klinikos gydytojas ir LSMU mokslininkas. Universitetas gydytojui suteikia puikias sąlygas tęsti akademinę veiklą.
„Teorinės žinios yra pagrindas, medicina labai greitai keičiasi, turi nuolatos tobulėti, o man įdomu būti ne tik naudotoju, kuris pasiima užbaigtą mokslinį produktą, bet ir kurti, parodyti, ką veikiame savo skyriuje, Lietuvoje“, – paaiškina gydytojas.
Pasak pašnekovo, mokslinė veikla atveria kelią rasti draugų ir partnerių užsienyje, su kuriais galima sukurti ir atrasti naujų dalykų. Jam antrina L. Jankauskaitė, pridėdama, kad visiems medikams mokslu užsiimti nereikia, bet suprasti turėtų dauguma, kur bedirbtų – regiono ar aukščiausio lygio universitetinėje ligoninėje.
„LSMU yra žmonių, kurie įvairiose nišose puikūs, atlieka daug mokslinių tyrimų, ne vienas studijavęs užsieny, turintis begalę klinikinės, mokslinės, eksperimentinių studijų patirties“, – teigia L. Jankauskaitė.
Užnugaris kiekviename žingsnyje
V. Aukštakalnis pripažįsta visąlaik galvojęs esantis universalus žmogus, gyvenime mėgstantis užsiimti įvairiais dalykais, verčiau nepriklausomas nuo kitų, nieko nemokantis idealiai ir viską septynetui. Baigdamas bendrąją mediciną, jis rinkosi tokias rezidentūros studijas, kur galėtų atlikti intervencijas ir gydyti terapines ligas.
„Kai paskutinių šeštųjų mokymosi metų pabaigoje atsirado skubioji medicina, buvo likę kokie du mėnesiai iki rezidentūros pasirinkimo termino. Planavau būti chirurgu, bet atsiradus minėtai programai, pasirinkau ją. Kitas dalykas – nebūna, kad medicinoje šiais laikais atsirastų kažkas naujo, nes tvarka labai nusistovėjusi. Atgal grįžti galima, bet į priekį įdomiau“, – svarsto V. Aukštakalnis.
Anot jo, baigus medicinos studijas ir pasirinkus skubiosios medicinos rezidentūrą, dirbdamas klinikų skyriuje niekada nebūni vienas ir dažnai turi priimti labai svarbius sprendimus. Čia reikalinga patirtis ir tam tikri blogi žingsniai gali pakenkti pacientui negrįžtamai, o geri – padėti.
„Savarankiškumo procentas yra, bet nuolat turi pastiprinimą, užnugarį, kažkas padeda. Dirbi, tuo pačiu mokaisi ir taip pasirengi tvarkytis su stresinėmis situacijomis. Taip pat vyksta daugybė seminarų, simuliacijų su manekenais, tiek teorinis, tiek praktinis pasiruošimas“, – žingsnius savarankiško mediko keliu pamena V. Aukštakalnis.
Kompetencija ir žinios – ne tas pats
Pasak L. Jankauskaitės, rečiausia liga yra ta, kuri nediagnozuota: „Mano mokslinė sritis – nebūtinai retos ligos. Taip, yra tokių pacientų tarp vaikų ir suaugusių, kurių pasitaiko vienas iš milijono. Kita vertus, vadovas neprivalo išmanyti viską, tačiau turi žinoti esamas problemas, vienyti žmones, kad jie dirbtų kaip komanda, būtų patenkinti ir rastų sritį, kurioje yra ekspertai. Kompetencija ir žinios nebūtinai yra tapačios.“
V. Aukštakalnis juokais pastebi, kad lietuviai mėgsta kraštutinumus: arba atvažiuoja dėl, švelniai tariant, niekų, arba kenčia iki pat pabaigos, kai nelabai galima padėti. Per parą į skubios pagalbos skyrių atvyksta apie 200 pacientų, kurių problemos gali svyruoti nuo džinsų nuspalvintų šlaunų, plakiklyje įstrigusio piršto ar įsisiurbusios erkės, iki ūmaus infarkto, daugybinių sužalojimų, įvairių chirurginių ir terapinių susirgimų.
„Iš esmės visi pacientai, kokie tik yra aprašyti knygose ir dar ligų mišiniai, kur net neaišku nuo ko viskas prasidėjo. Tačiau ši sritis reikalauja ypač geros komandos ir buvimo ne tik lyderiu, bet ir geru komandos nariu. Didžiulį vaidmenį atlieka slaugytojos, pagalbiniai darbuotojai ir rezidentai – tik dirbdami kartu galime pasiekti puikių rezultatų ne tik klinikinėje veikloje ar suvaldant pandemiją, bet ir akademiniame gyvenime“, – sako LSMU absolventas.
Daugiau informacijos apie LSMU Medicinos studijas ir jose taikomą integruoto probleminio mokymosi modelį rasite čia.