V. Aprimaitė SMK studijavo kūrybines industrijas. Tuomet baigė papildomas komunikacijos ir informacijos studijas Vilniaus universitete ir įgijo tarptautinės komunikacijos magistro diplomą. Nuo mažens buvo smalsi ir užsispyrusi. Tad į pačias įvairiausias veiklas nerdavo su didžiausiu smalsumu ir užsidegimu. Kilus naujai idėjai ar gimus svajonei, ji ieškodavo būdų, kaip tai įgyvendinti.

Studijuodama Vilniuje, dirbo šefo asistente kulinarijos studijoje „Čiop čiop“. Studijų metu dvi vasaras praleido JAV: pakeliavusi, pažinusi pasaulį, grįžo į Lietuvą ir įsidarbino reklamos agentūroje. Jai buvo įdomu pažinti agentūros „virtuvę“, dirbti su dideliais prekių ženklais. Tačiau Viktorijai pritrūko glaudesnio ryšio su klientais, todėl pradėjo dirbti individualiai: tapo laisvai samdoma kūrybininke ir komunikacijos specialiste. Šiandien Viktorija itin vertina darbą bei draugystę su MO muziejumi, kuriančiu stiprų pokytį Lietuvos meno pasaulyje.

Dar vienas svarus šios kūrybiškos asmenybės pasiekimas - knyga „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“, kurią parašė drauge su Viktorija Urbonaite. Šiemet V. Aprimaitė prisidėjo prie SMK veiklos, tapdama dėstytoja. Socialinių mokslų kolegijoje ji dėstė skaitmeninio marketingo studijas.

Kaip Covid-19 pandemija pakeitė Tavo gyvenimą ir profesinę veiklą? Ko išmokai per šiuos metus ir kokių naujų galimybių atradai?

Sustojusi pagaliau radau daugiau vietos ir laiko sau. Supratau, kad daugelį dalykų laikiau tiesiog duotybe. Godžiai ėmiau viską iš gyvenimo, žymėdama varneles ties tuo, kas išragauta, išmėginta, pabandyta.

Buvau taip įsisukusi į veiklą, kad visiškai pamiršdavau pauzes. Pandemija padovanojo pauzę, kuri vienu metu mane palietė itin skausmingai - atverdama žaizdas, kuriomis nebuvo pasirūpinta iki šiol, išaugino atskirtį, išdidino vienišumo jausmą. Bet tuo pačiu per pauzę atradau gylio, sąmoningo budrumo ir kūrybinio impulso, kuris itin svarbus šiame laikotarpyje. Išmokau naujai kurti savo kasdienybę, stebėti, reaguoti, ne tik klausyti, bet ir klausytis.

SMK dėstytoja Viktorija Aprimaitė (Gabrielės Kutkevičiūtės nuotr.)

Kas Tave paprastai įkvepia siekti naujų tikslų?

Man atrodo, kad aš mokausi ir naujos kūrybinės kibirkšties gaunu iš kiekvieno sutikto žmogaus, su kuriuo leidžiuosi į gilesnę pažinimo kelionę. Jaučiu, kad santykis su žmogumi mane augina, praplečia mano mintis, jausmus, vaizduotę. Kiekviename santykyje save atrandu naujai.

Vis pasakoju istoriją, kurią nuo mokyklos laikų nešiojuosi savo širdyje. Vyko istorijos pamoka ir mokytoja Elena paklausė mūsų, kuo norėtume būti užaugę. Visi klasės mokiniai pradėjo vardyti profesijas… O mokytoja šyptelėjo ir tarė: „Žinot, svarbiausia yra būti geru žmogumi”.
Aš nežinau, kas yra geras žmogus. Bet jaučiu, kad mane vis dar įkvepia ši pamoka. Be to, šiandien ją suprantu visai kitaip nei tada, mokykloje. Anksčiau maniau, kad svarbu būti minkštai, maloniai, būti patogiai, visada gerai vertinamai. Šiandien mokausi būti sąžininga ir atvira su savimi ir artima aplinka. Ir visai nesvarbu profesija, kuria galiu būti pristatyta visuomenei, svarbu, kokia esu iš tiesų: kokios mano spalvos, kokios vertybės, kokio dydžio širdis.

Apie kokią profesiją svajojai mokykloje? Ar Tavo svajonės išsipildė? Kokių naujų tikslų dabar turi?

Mokykloje jutau, kad noriu kūrybinio darbo. Tiesa, tuo metu kūrybinis darbas buvo siejamas su neužtikrintumu, finansiniu nestabilumu. Suprantama, kad šis stereotipas sunkino mano pasirinkimą. Lankiau dailės mokyklą, tapiau ir tai dariau tikrai su dideliu polėkiu. Man patiko tokia gan individuali veikla, tačiau drauge mėgau jungti žmones, būti su jais. Paskutiniais metais mokykloje pradėjau galvoti apie psichologijos studijas, aišku, tuo metu toks mano pasirinkimas buvo pavėluotas, nes nesiruošiau matematikos egzaminui ir negalėjau jo laikyti. Buvo labai sunku pasirinkti, nes, regis, turėjau visiškai skirtingų duotybių ir gebėjimų. O skirtingos kryptys tuo metu atrodė sunkiai suderinamos. Be to, mokykla formuoja požiūrį, kad pasirinkimas bus nepakeičiamas ir amžinas. Nors iš tiesų mes juk nuolat keičiamės. Ir šiandienos kryptis nebūtinai išliks ta pati rytoj.

Kodėl pasirinkai SMK? Ko tikėjaisi iš SMK ir ką gavai?

Būtent dėl to daugiasluoksniškumo ir pasirinkau KŪRYBINES INDUSTRIJAS SMK. Pajutau, kad galėsiu suderinti du ypatingai svarbius man dalykus - kūrybinę laisvę ir komunikaciją. Kūrybinių industrijų studijų programa buvo visiškai nauja, tačiau intuityviai pajutau, kad kūrybiškumas ir verslumas - tai žingsnis į ateitį.

Kaip augo ir skleidėsi Tavo asmenybė SMK?

Studijų metais formavausi kaip smalsi, ieškanti, mėginanti skirtingas kryptis ir skirtingas formas asmenybė. Dažnai nė nežinodama, kur einu, - eidavau. Šiandien daugiau pamatuoju, įsivertinu, ar tikrai verta vienur ar kitus nukreipti savo energiją. O tuo metu savyje turėjau daug kūrybinio spontaniškumo!

SMK dėstytoja Viktorija Aprimaitė (Gabrielės Kutkevičiūtės nuotr.)

Jei šiandien grįžtum į SMK, ką darytum kitaip? Kam skirtum daugiau dėmesio?

Nieko niekada nedaryčiau kitaip. Tuometinė „aš“ tik taip ir galėjo pasielgti. O šiandieninė „aš“ greičiausiai jau neatsidurtų tose pačiose vietose, situacijose, aplinkose...

Koks Tavo patarimas būtų šiandien ieškantiems savo kelio ir siekiantiems įgyvendinti savo svajones?

Siekti kūrybinės laisvės, būti smalsiems ir klausyti savęs.

SMK komunikacija šiemet paremta superherojų istorijomis, kokio superherojaus galių Tu norėtum turėti?

Hm… (šypsosi). Sudėtingas klausimas. Nerandu atsakymo. Gal kol kas man užtenka ir ne superherojiškų, o labai žemiškų galių?

Jei domina studijos SMK ir turite daugiau klausimų, mielai į juos jums atsakysime užsiregistravus ONLINE konsultacijai.