Medicininiu požiūriu, priklausomybės sindromas yra elgesio, fiziologinių ir kognityvinių reiškinių kompleksas, susiformuojantis dėl kartotinio lošimo. Patologinį potraukį azartiniams lošimams TLK-10 (tarptautinė ligų klasifikacija) apibrėžia, kaip dažnai pasikartojančiais potraukio azartiniams lošimams epizodais, kurie taip užvaldo asmens gyvenimą, kad atsisakoma socialinių, darbinių, materialinių ir šeimyninių vertybių bei įsipareigojimų. Esminis šio sutrikimo požymis – nuolat pasikartojantis potraukis azartiniams lošimams, kuris tęsiasi ir dažnai sustiprėja nepaisant socialinių pasekmių, tokių kaip: nuskurdimas, sutrikę šeimos santykiai ir asmeninio gyvenimo žlugimas. Todėl pasirinkimas spręsti tokią priklausomybę yra daug valios pastangų ir palaikymo iš aplinkos reikalaujantis procesas.
Lošimų priežiūros tarnybos psichologų teigimu, lošėjas, sveikdamas gali susidurti su emocinėmis problemomis, kontraversiškais vidiniais išgyvenimais ir poreikiu prisitaikyti prie pakitusios kasdienybės. Kalbant apie emocinę būseną, dažnas išgyvena emocijų nepastovumą, dirglumą, nerimą. Tokios būsenos kyla iš noro grįžti į lošimus ir intensyvios to kontrolės, savigraužos dėl prarastų buvusio gyvenimo patogumų: finansų, darbo, draugų, artimųjų palaikymo, suprastėjusio požiūrio į save. Visgi kai kuriems sveikimo kelias gali būti lengvesnis. Štai Lošimų priežiūros tarnybos psichologo konsultuojamas lošėjas, dalindamasis savo patirtimi apie emocinius išgyvenimus, teigia jaučiantis stabilumą, kuris jam lošimo metu atrodė visiškai neįmanomas: „visų pirma pastebiu emocinį stabilumą, geresnę emocijų kontrolę. Nebėra tokių didelių vadinamųjų „amerikietiškų kalnelių“, kai emocinė būklė itin dažnai ir itin reikšmingai keičiasi. Nebesijaučiu prislėgtas, nebejaučiu nuolatinio nerimo.”
Be emocinių išgyvenimų, svarbus yra ir kognityvinis-mąstymo komponentas, kovojant su lošimų priklausomybe. Nustojusių lošti priklausomų asmenų mintyse gali vyrauti atkryčio riziką keliantys prisiminimai apie lošimus, mitai, kad „kartą palošus nieko nenutiks“ ar kad „šįkart viskas bus kitaip – juk sugebu save valdyti“ – tačiau svarbu išlikti sąmoningu ir priminti sau, jog priklausomybė nėra išgydoma liga, o potraukis lošimams su atkryčio rizika išliks visą gyvenimą. Asmeniui atkritus, dažnai kyla menkavertiškumo, nusivylimo jausmas, gali kilti mintys, kad niekas padėti negali, o reabilitacijos programos neveikia. Kai kuriais momentais lošiančiajam gali kilti minčių apie savižudybę, todėl joms kilus labai svarbu nelikti vienam ir kreiptis į specialistus pagalbos. Tokios mintys dažnai būna sąlygotos realybės, nuo kurios lošėjas buvo atitolęs, suvokimo: jį slegia skolos, pinigų vertės supratimo iškreiptumas, suprastėję tarpasmeniniai santykiai, dėl prarasto artimųjų pasitikėjimo ar nusivylimo. Asmenine patirtimi pasidalijęs sveikstantis lošėjas sako, kad sveikstant atsiranda ir kitų minčių: „pastebiu, kad reikia džiaugtis paprastesniais dalykais, mėgautis gyvenimu, manau, kad lošimo periode mintys apskritai būdavo, kaip "apnuodytos" ir todėl buvo sunku gyventi kokybiškai“. Prisimindamas savo patirtį lošiant, jis pastebi, kad sveikdamas suprato, kokį dvilypį gyvenimą turėjo lošdamas: „Dažniausia mintis nebelošiant yra, kaip tiek laiko aš galėjau taip gyventi, kaip sugebėjau slėpti savo problemą, kaip sugebėjau save įtikinti, jog aš tos problemos neturiu, arba, kaip aš ją paprastai išspręsiu niekam nesužinant“. Tokie apmąstymai padeda suprasti ir lošiančiųjų gyvenimo savitumą, kuris dažnai yra neatsiejamas nuo melo kitiems, o svarbiausia – sau.
Kalbėdamas apie kasdienybės pokyčius jis teigia: „pastebiu, kad visų pirma esu laisvas žmogus, tai man reikšmingiausias ir esminis aspektas. Dabar kasdienybėje, kai neturiu minčių apie lošimus, aš jaučiuosi laisvas“. Šalia tokio nepriklausomybės jausmo gali atsirasti ir su laiko planavimu susiję pokyčiai, kadangi anksčiau ilgos valandos, praleidžiamos lošiant, dabar lieka asmens sąmoningoje kontrolėje, tad jis turi sugalvoti – ką su tuo daryti? Specialistai pataria, kad svarbiausia yra susitelkti į pagalbą sau, t. y. dirbti su psichologu, lankytis Anoniminių lošėjų grupės susitikimuose. Tačiau ne mažiau svarbus yra tinkamas poilsis, prisiminti pamirštas mėgstamas veiklas, atgaivinti bendravimą.
Visgi pirmas žingsnis lošimų iš kasdienybės išstūmimo link yra paties lošiančiojo apsisprendimas gyventi kitaip bei jo valios pastangos siekti gyvenimo be lošimo. Šiuo metu potraukį lošimams kontroliuojantis žmogus apie siekį gyventi be priklausomybės ir jos pripažinimą atsiliepia taip: „Susidaro toks jausmas, kad nusimečiau visą svorį, kuris kiekvieną dieną vis augdavo ir vis labiau slėgė mane psichologiškai ir susigyvenau su savo problema – pripažinau, kad ją turiu. Tai padarius viskas pasikeitė tik į gerąją pusę“. Visgi svarbu žinoti, kad priėmus sprendimą nelošti ir siekti sveikti, šiame kelyje neliksite vienas. Lietuvoje yra specialistų ar savitarpio paramos grupių, tokių kaip Anoniminiai lošėjai, reabilitacijos programų. Jos gali padėti sveikstant nuo priklausomybės, ir kartu geriau pažinti save, o tai reikšmingai gali pagerinti gyvenimo kokybę, kaip nutiko sveikstant esančiam lošėjui: „Psichologinės konsultacijos yra efektyvi pagalbos rūšis. Kuo labiausiai džiaugiuosi ir kas labiausiai apskritai padeda gyvenime, nekalbant tik apie lošimus – tai būtų pradėti mokytis save analizuoti“.
Kilus klausimų galima kreiptis į Lošimų priežiūros tarnybą, kurioje dirbantys psichologai kartu paieškos Jums tinkamiausių problemos sprendimo būdų.
Norėdami gauti psichologinę pagalbą ar informaciją apie prašymo neleisti lošti pateikimą, rašykite el. paštu pagalba@lpt.lt arba skambinkite Oleg tel. Nr. (8 5) 233 6241, Gabrielė tel. Nr. (8 5) 219 6630.