Užtvankos – kliūtis žuvims ir žvejams
Beveik 30 metų museline žvejojantis profesionalus žvejys ir daugkartinis Lietuvos čempionas Ernestas Keturka pasakoja, kad skirtingai nei mūsų šalyje, užsienyje į pramoginę žvejyba žiūrima kur kas rimčiau, o tam skirta infrastruktūra daugelyje valstybių yra visai kito lygio.
„Daug laiko skiriu kelionėms po užsienį, tad galiu pasakyti, kad Šiaurės, Pietų šalyse infrastruktūra žvejams yra neabejotinai geresnė nei Lietuvoje. Upės, jų ruožai turi šeimininkus ar prižiūrėtojus, kurie tas vietas tvarko, rūpinasi infrastruktūra ir t. t. Pas mus to nėra“, – sako E. Keturka.
Viena iš kliūčių tinkamoms sąlygoms žvejybai – dešimtmečius stūksančios ir natūralią upių tėkmę stabdančios užtvankos. Dėl šių statinių kinta upių gylis, temperatūra, srovės greitis, mažėja gyvūnijos ir augmenijos populiacija. Susiformavusiuose tvenkiniuose sėda ir kaupiasi sąnašos, mineralinės trąšos, nuodingos medžiagos.
„Geografiškai turime labai turtingą gamtą, tiek daug upių ir upelių aplink didžiuosius šalies miestus, kad net nereikia kažkur toli važiuoti. Tačiau į juos reikia įdėti meilės ir darbo. Juk viskas paprasta –
žvejai renkasi vietas, kuriose yra žuvies. Žvejyba yra hobis, teikiantis malonumą, tad eiti žvejoti ten, kur nepagausi žuvies, nemanau, kad kažkam yra patrauklu“, – teigia žvejys.
Tačiau bene didžiausią pavojų užtvankos kelia natūraliai migruojančioms žuvims: susidūrusios su užtvanka, jos praranda savo migracijos kelią ir nustoja neršti.
„Užtvanka upei – tai lyg vėžys žmogui. Kaip ir liga, taip ir užtvanka naikina upę iš vidaus ir, jei yra neišgydoma arba užtvankos atveju – nepašalinama, galiausiai viskas baigiasi mirtimi – upė užpelkėja ir tampa nebegyvenama žuvims. Pavyzdžiui, vyresni Dzūkijos gyventojai dar pamena tuos laikus, kai Merkyje ir jo intakuose gaudydavo lašišas, o dabar to praktiškai nėra. Dėl to iš dalies kaltos užtvankos“, – teigia E. Keturka.
Ir iš tiesų, apie 7 tūkst. mūsų upelių ir upių per 6–8-tą dešimtmečius dėl melioracijos buvo paverstos grioviais ir pelkėmis. Upių, kurių natūralios tėkmės dar nesutrikdė užtvankos, liko vos keliolika procentų.
Geri laikai – tik prisiminimuose
Kauno hidroelektrinė (HE) – vienas liūdniausių pavyzdžių Lietuvoje, kokią žalą upių ekosistemoms daro užtvankos. Žvejys mėgėjas Antanas Jokubauskas iš tų žmonių, kurie dar prisimena, kaip atrodė Nemuno intakai prieš išdygstant Kauno HE.
„Iš kaimo į Kauną su tėvais persikėlėme 1951-aisiais, o HEso statybos prasidėjo apie 1955-uosius metus. Nors buvau dar vaikas, puikiai prisimenu, kai tėtis pirmą kartą nusivedė pažvejoti į Panemunę. Iki tol man teko meškerioti tik mažuose tvenkiniuose, tad žvejyba Nemune atrodė kažkas neįtikėtino ir įspūdingo, o ir žuvų rūšių bei kiekio buvo nepalyginamai daugiau nei šiandien“, – pasakoja žvejys.
Tačiau 1959 m. pastačius hidroelektrinę, visa romantika, kaip teigia pašnekovas, greitai išgaravo. 25 metrų aukščio užtvanka visiškai sustabdė žuvų migracijos kelią nuo Kuršių marių į Nemuno aukštupį ir jo intakus.
„Metai bėgo, o žuvų tik mažėjo, kol galiausiai migruojančios rūšys visai išnyko. Natūraliai mažėjo ir žmonių, žvejojančių Nemuno pakrantėse. Jau mokydamas savo sūnų žvejoti, tik su nostalgija galėjau jam papasakoti, kokia nuostabi žvejyba vykdavo iki užtvankų atsiradimo ir kad tokia vertinga žuvis, kaip lašiša, buvo kasdienis laimikis“, – pasakoja žvejys.
Įvairių tyrimų duomenimis, per daugiau nei pusšimtį metų dėl užtvankų kaltės išnyko apie du trečdaliai lašišų populiacijos, iki 50–70 proc. nerštaviečių neteko žiobriai bei kitos migruojančios žuvys.
Kiek užtvankų klausimas svarbus žvejams?
Žvejai yra kone geriausiai upių poreikius suprantantys žmonės. Pavyzdžiui, prieš metus Norvegijoje meškeriotojų klubo iniciatyva buvo nugriauta daugiau nei šimtmetį Tromsos upėje žuvų migracijos kelius stabdžiusi užtvanka. Deja, panašių pavyzdžių, kurių epicentre būtų patys žvejai, Lietuvoje pasigendama.
„Lietuvos žvejų bendruomenė yra gana didelė, tačiau nevieninga. Todėl tokie grandioziniai darbai, kaip užtvankų griovimas, yra didelis iššūkis. Visi puikiai suprantame, kad tam reikia daugelio institucijų indėlio, finansavimo ir pan. Nereikia pamiršti ir fakto, jog apie užtvankų žalą gamtai Lietuvoje pradėta kalbėti dar visai neseniai, tad ir visuomenė nėra iki galo apsisprendusi, reikia mums jų ar ne“, – iniciatyvų stygių aiškina E. Keturka.
Jam pritaria ir A. Jokubauskas, kurio teigimu, vyresnioji žvejų karta tiesiog nebetiki pokyčiais.
„Mano bendraamžiai žvejai jau nebetiki, jog kažkada bus taip, kaip buvo anksčiau. Žmonės tiesiog priprato prie šios neteisybės. Visgi aš neprarandu tikėjimo ir dideles viltis dedu į jaunąją kartą. Lietuvoje netrūksta žvejybos entuziastų, žmonių, kuriems ši veikla yra ne tik pomėgis, bet ir gyvenimo būdas. Manau, jog kažkada ateis laikas, kai šie žmonės suvienys jėgas ir imsis pokyčių, pavyzdžiui, pagaliau Kauno HE atsiras žuvitakis“, – teigia pašnekovas.
Jei nebeliktų užtvankų
Rekreacinė žvejyba ir visa jos infrastruktūra dėl Lietuvos geografinės padėties ir upių bei upelių gausos, E. Keturkos nuomone, galėtų būtų žymiai geresnė, tačiau tik su viena sąlyga.
„Bent jau man emociškai yra skaudu, kai kadaise buvusios gražios, sraunios upės tampa užpelkėjusiais tvenkiniais. Įsivaizduokime, jei pavyktų išlaisvinti Dzūkijos nacionaliniame parke esančias upes iš užtvankų gniaužtų, tai čia kaip mat suklestėtų rekreacinė žvejyba ir turėtume tikrų tikriausią rojaus kampelį Žemėje – migruotų, nerštų lašišos, šlakiai ir kitos vertingos žuvys“, – sako žvejys.
Kad taip nutiktų, pasak pašnekovo, būtina ne tik aiški valdžios atstovų pozicija ar atitinkamas finansavimas, bet ir visuomenės požiūris bei supratimas, kodėl užtvankos yra nedovanotina klaida, kurią būtina ištaisyti.
„Kai vedu mokymus žvejoti museline ir į juos atvykta jaunoji karta, tai jiems net nekyla klausimų, kodėl pagavus žuvį ją reikėtų paleisti. Lygiai taip pat mums neturėtų kilti klausimų, kodėl užtvenkti upę yra blogai.
Manau, jog po truputį žmonės pradeda suprasti, kad nauda iš gamtos gali būti ne tik ekonominė, bet ir emocinė. Tačiau užtvankos pas mus stovi ne vieną dešimtmetį, todėl ir gilesniam supratimui bei grandioziniams projektams reikia daugiau laiko“, – įsitikinęs E. Keturka.