Neatitinka Europos Sąjungos reikalavimų
Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančią tvarką, hidroelektrinių darbą dalinai nulemia gamtosauginio debito sąvoka, kuri apibrėžia, kad hidroelektrinės turi užtikrinti minimalias žemiau jų esančių ekosistemų gyvavimo sąlygas bei praleisti atitinkamą vandens kiekį – debitą. Tačiau toks reglamentavimas, pasak Lietuvos energetikos instituto Hidrologijos laboratorijos vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Vytauto Akstino, neatitinka ilgalaikių Europos Sąjungos tikslų vandenų politikoje.
„Lietuva patenka tarp 12-os šalių narių, į nacionalinius teisės aktus dar neįvedusių ekologinio debito sąvokos, nustatančios optimalų reikalaujamą praleisti vandens kiekį hidroelektrinėse. Didžiausias skirtumas tarp ekologinio ir gamtosauginio debitų yra praleidžiamo vandens kiekio dydis. Kuo daugiau vandens yra praleidžiama, tuo aukštesnis jo lygis ir tuo natūraliai didesnis buveinių, reikalingų atitinkamoms žuvims, plotas“, – aiškina mokslininkas.
Pasak jo, šiai dienai Lietuvos hidroelektrinėse praleidžiamas minimalus vandens kiekis yra tiesiog elementarus statistinis dydis, apskaičiuotas iš daugiametės hidrologinių duomenų eilutės ir tenkina tik minimalius vandens ekosistemų reikalavimus bei neatsižvelgia į jų poreikius.
„Hidroelektrinėms yra leidžiama nudirbti nuo 10 iki 20 cm tvenkinio vandens lygio, kas lemia efektyvesnį turbinų išnaudojimą, tačiau tuo pačiu sukelia dideles žemiau jų esančio vandens lygio pulsacijas. Mūsų atlikti tyrimai rodo, kad į šias pulsacijas – vandens lygio šokinėjimus – žuvys reaguoja labai jautriai ir dėl to degraduoja jų rūšinė sudėtis“, – aiškina mokslininkas.
Tačiau įvesti ekologinio debito sąvoką, anot dr. V. Akstino, nėra taip paprasta.
„Tai turi būti daroma atsižvelgiant į ekosistemų poreikius, o sąvoka formuojama pagal buveinių modeliavimą – daug laiko ir finansinių sąnaudų reikalaujantį procesą. Visgi mažais žingsneliais judame link to – dauguma mūsų pateiktų rekomendacijų jau yra Aplinkos ministerijoje, todėl manau, kad per kelerius metus tie klausimai spręsis ir prieisime prie ekologinio debito sąvokos“, – tikina pašnekovas.
Siekiant hidroelektrinių kuriamos naudos ir daromo poveikio aplinkai balanso, be ekologinio debito sąvokos įvedimo, pasak dr. V. Akstino, hidroelektrinėse būtina bandyti maksimaliai išlaikyti hidrologinį prietakos režimą – procesą, kai hidroelektrinė pro turbinas praleidžia tiek pat vandens, kiek jo atiteka į tvenkinį.
„Deja, Šiandien didelėje dalyje Lietuvoje veikiančių hidroelektrinių yra instaliuotos per didelės galios turbinos, palyginti su joms nustatytu gamtosauginiu debitu. Dėl to norint efektyviai jas išnaudoti tvenkinyje, neišvengiamai reikia kaupti perteklinį vandenį, kad vienu metu galima būtų atidaryti sklendes ir išsukti turbinas. Tačiau toks procesas sukelia vandens lygio pokyčius, pulsacijas, dėl kurių prastėja hidrologinės sąlygos vandens bioįvairovei, žūsta ištisos ekosistemos. Kad tai nesitęstų, būtina modernizuoti hidroelektrinių turbinas“, – teigia mokslininkas.
Įgyvendinus minėtas priemones, pašnekovo teigimu, iš dalies pavyktų sumažinti hidroelektrinių poveikį gamtai – stabilizuotųsi erozijos ir akumuliacijos procesai, padidėtų buveinių kiekiai, pagerėtų žuvų rūšinė sudėtis, išaugtų jų populiacija. Visgi ilgesnėje perspektyvoje, hidroelektrinių ir jų užtvankų demontavimas, pasak jo, yra beveik neišvengiamas.
„Jei kalbame apie veikiančias, savininkus turinčias hidroelektrines, tai infrastruktūra yra pakankamai išvystyta, todėl imti ir ją griauti būtų pats impulsyviausias sprendimas. Tačiau ne paslaptis, kad ateityje, kai didžioji dalis užtvankų taps kritinės būklės, ES pozicija aiški – tokias užtvankas bus privaloma demontuoti. Todėl dar šiandien reikia ieškoti kompromiso tarp naudos hidroenergetikams ir ekosistemų poreikio“, – teigia dr. V. Akstinas.
Hidroelektrinės – ne amžinas statinys
Kad užtvankų demontavimas yra vienas iš būdų gelbėti nykstančias rūšys – kalbama jau seniai. Aplinkosaugos specialistės Karolinos Gurjazkaitės teigimu, mažųjų hidroelektrinių ir užtvankų žala gamtai akivaizdi, o nauda – labai abejotina.
„Sugeneruojama nauda visuomenei per elektros energiją yra labai nedidelė – mažiau nei 1 proc. Tai reiškia, kad mažoji hidroenergetika yra nereikšminga dekarbonizuojant šalies energetiką, t. y. atsisakant iškastinio kuro ir pereinant prie atsinaujinančių energetikos išteklių, ir švelninant klimato kaitą. Tačiau pastačius užtvanką, žala gamtai yra didelė – sustabdoma natūrali upės tėkmė, todėl žuvys ir kiti upės gyventojai negali laisvai migruoti, praranda joms svarbias buveines, nerštavietes, mitybos plotus.
Pasaulio žuvų migracijos fondas kartu su penkiomis kitomis organizacijomis parengė ataskaitą, kurioje teigiama, kad per 50 metų Europoje netekome apie 93 proc. migruojančių žuvų populiacijų. Tai įvyko dėl įvairių priežasčių, bet labiausiai – dėl užtvankų statybų, o tokios žuvys kaip unguriai ir eršketai visoje Europoje atsidūrė prie išnykimo ribos“, – teigia K. Gurjazkaitė.
Daugelyje kitų Europos šalių, pasak jos, užtvankų demontavimas jau yra tapęs įprasta praktika. „Dam Removal Europe“ skaičiuoja, kad Europoje demontuota jau per 6700 užtvankų, tačiau skaičiai galimai yra didesni. Gerųjų pavyzdžių žvalgytis labai toli taip pat nereikia – Estijoje buvo pašalinta daugiau nei 100 užtvankų.
„Vienas žymiausių estų projektų – Sindi užtvankos ir maždaug 10-ies mažesnių užtvankų pašalinimas. Tai vienas svarbiausių vandenų projektų Estijoje ir kartu sėkmės istorija, kuri nuskambėjo visoje Europoje. ES tikslas – per artimiausią dešimtmetį atverti per 25 tūkst. km upių, tačiau vien Estija šiuo projektu išlaisvino 3300 km upės ruožų. Nors projektas įgyvendintas 2019 m., rezultatų laukti ilgai nereikėjo – jau kitąmet į Pernu upę ir intakus ėmė plūsti žuvys“, – teigia aplinkosaugos ekspertė.
Specialistės pasiteiravus, kas Estijai leido imtis ir, svarbiausia, įgyvendinti tokio masto projektus bei kodėl Lietuvoje nematome panašių iniciatyvų, pašnekovė akcentuoja strategijos ir prioritetų svarbą.
„Estija aiškiai įsivertino, kas jiems duoda daugiau naudos – vos kelis procentus energijos pagaminančios hidroelektrinės ar gyvosios gamtos išsaugojimas. Todėl pirmiausia užtvankų demontavimas turi tapti visos šalies prioritetu, tam turi būti skiriami ir atitinkami finansai.
Deja, su finansavimu Lietuvoje situacija yra prasta – šiandien savo vandenų tvarkymui per 6–7 metų laikotarpį skiriame tiek, kiek turbūt neužtektų Sindi projektui Estijoje. Iš to, kiek skiriame lėšų, neatrodo, kad tai yra valstybės prioritetas. Na, o toliau turi sekti ilgalaikė strategija, žiūrėjimas ne tik į dabartį, bet ir į ateitį – ką daryti, kai užtvankos pasens, kas už tai bus atsakingas, iš ko bus finansuojamas tolimesnis jų tvarkymas arba pašalinimas ir t. t.“, – sako K. Gurjazkaitė.
Tuo metu Prancūzijoje ir Suomijoje yra demontuojamos net ir veikiančios hidroelektrinės, kadangi jų kuriama žala gamtai pranoksta sukuriamą naudą. Taip pat galvojama apie tokius niuansus, Nacionaliniai ir ES vandensaugos tikslai, taip pat – visuomenės saugumas ir avarijų rizika, kaštai, reikalingi infrastruktūros remontui bei rekreacinių veiklų plėtojimas. Viską pasvėrus nusprendžiama, kurias užtvankas riektų šalinti pirmiausia.
„Kadangi tokios hidroelektrinės pagamina nedaug elektros, o jų žala aplinkai – didelė, yra vertinama, kiek reikės investuoti į jų saugumo užtikrinimą ir kokia yra ekonominė žala gamtai. Tose vietose, kur žala gamtai nusveria kitas užtvankų sukuriamas naudas, užtvankos pašalinamos. Siekiant atverti migracijos kelius lašišinėms žuvims, 2019 m. Prancūzijoje buvo pašalinta 100 metų stovėjusi 36 m aukščio „Vezins“ hidroelektrinės užtvanka“, – pasakoja K. Gurjazkaitė.
Kalbėdama apie Lietuvoje esančių hidroelektrinių ir užtvankų demontavimą, ekspertė pabrėžia, kad svarbu identifikuoti tuos objektus, kurie daro didžiausią žalą aplinkai.
„Aplinkos apsaugos agentūra buvo įvertinusi, kad beveik 60 esamų užtvankų trukdo pasiekti su ES vandens direktyva susijusius tikslus. Elektrinės ir užtvankos nėra amžini statiniai – ateityje savininkams reikės investuoti į jų modernizavimą, priežiūros darbus ir pan.
Kai ateina laikas kapitaliniam remontui, tai yra puiki galimybė apsvarstyti, ar verta investuoti į tolimesnį hidroelektrinės eksploatavimą, ar verta ją pašalinti. Tai galėtų būti reguliuojama terminuojant leidimus hidroelektrinių eksploatavimui. Iki to laiko būtina užtikrinti visus kitus bazinius aplinkosauginius reikalavimus, tokius kaip efektyvių žuvų pralaidų įrengimas“, – sako aplinkosaugos specialistė.