Buitinėje chemijoje – vėžinius susirgimus sukeliantys junginiai
Nors didžioji dalis pavojingų cheminių medžiagų į nuotekų sistemą yra išleidžiamos iš įmonių, nemažai teršalų į aplinką patenka ir iš mūsų namų. „Vilniaus vandenys“ laboratorijos vadovė Aurelija Baronienė pastebi, kad pavojingų medžiagų kiekiai nuotekose auga, o didžiausiais teršėjais pamažu tampame mes patys. Pavojingų medžiagų kasdien naudojamos buitinės chemijos priemonėse apstu, tačiau dažniausiai nesusimąstome, kad ir mūsų kasdieniai pasirinkimai gali pakenkti aplinkai. Kenkdami gamtai, pirmiausia kenkiame sau.
Viena iš pavojingiausių nuotekose aptinkamų teršalų grupių yra ftalatai. „Nors Vakarų šalyse ftalatų naudojimas ribojamas jau seniai, Lietuvoje šių pavojingų cheminių medžiagų naudojimas ir kontrolė vis dar menkai reglamentuota teisės aktais. Ši cheminė medžiaga dažniausiai aptinkama kosmetikoje, buitinėje chemijoje, naudojama medžio apdailos priemonėse. Ftalatai taip pat gali slypėti minkštuose plastmasiniuose žaisluose, kūdikių buteliukuose, čiulptukuose, plastmasinėse staltiesėse, seilinukuose ar dušo užuolaidose“, – vardina A. Baronienė.
Vis dėl to ftalatų tiekimas rinkai ir naudojimas vartotojams skirtuose produktuose yra ribojamas.
„Europos Sąjungoje ftalatų ribojimai žaisluose ir vaikų priežiūros prekėse nustatyti Reglamente (EB) Nr. 1907/2006 (vadinamame REACH reglamente). Be to, nuo 2020 m. liepos 7 d. įsigaliojo nauji platesni ftalatų ribojimai daugumoje vartotojams skirtų gaminių. Nuo šios datos rinkai gali būti pateikiami tik tokie vartotojams skirti gaminiai, kuriuose keturių dažniausiai naudojamų ftalatų (DEHP, BBP, DBP ir DIBP) koncentracija mažesnė, kaip 0,1 % plastifikuotos medžiagos masės. Tačiau taikoma išimtis gaminiams, skirtiems tik pramonės, žemės ūkio veiklai arba skirtiems naudoti tik lauke, jei plastifikuota medžiaga nesiliečia su žmogaus gleivine arba ilgai nesiliečia su žmogaus oda“, – patikslino Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vyresnioji patarėja Donata Pipiraitė-Vališkienė.
Pavojingiausi ftalatai (BBP, DBP, DEHP) draudžiami kosmetikos gaminiuose, ribojami elektros ir elektroninėje įrangoje (PBB, PBDE, DEHP, BBP, DBP, DIBP), o žaliavose ir gaminiuose, skirtuose liestis su maistu, ftalatai (DEHP, DBP, BBP, DAP, DIDP ir DINP) ribojami per nustatytas specifines migracijos į maisto produktus vertes.
Kai kurių ftalatų tiekimui rinkai ir naudojimui taikoma REACH reglamento autorizacija, t.y. ftlatai, įtraukti į autorizacijos sąrašą (REACH reglamento XIV priedą), gali būti tiekiami rinkai ir naudojami tik turint Europos Komisijos išduotą autorizaciją konkrečiam naudojimo būdui. Įmonės, norėdamos savo veikloje naudoti tokius ftalatus, turi įrodyti, kad konkretus ftalatų naudojimo būdas yra būtinas ir, kad naudojimo metu bus imtasi visų nustytų rizikos valdymo priemonių, kad būtų užtikrinta darbuotojų ir aplinkos apsauga. Be to įmonės turi pateikti galimų saugesnių cheminių medžiagų ar kitų alternatyvų ftalatams analizę ir ftalatų pakeitimo planą.
Ftalatai ne tik nesunkiai patenka į aplinką, tačiau ir į žmogaus organizmą, jeigu naudojamas sąlytį su plastiku turėjęs maistas ar buvo geriami gėrimai, naudojant plastikinius šiaudelius. Šios medžiagos pavojingumą puikiai nusako ir tai, kad ji yra siejama su endokrininės sistemos ir vaikų vystymosi sutrikimais, hiperaktyvumu ir galimai – net vėžiniais susirgimais.
Kita nuotekose gausiai aptinkama toksiška medžiaga – bisfenolis A (BPA). Jis naudojamas polikarbonatinio plastiko gaminių pramoninėje gamyboje. Tai reiškia, kad BPA galima rasti įprastose vartojimo prekėse, tokiose kaip daugkartinio naudojimo plastikiniai stalo reikmenys, gėrimų buteliai, sporto įranga. Epoksidinės dervos, kurių yra bisfenolio A sudėtyje, naudojamos maisto bei gėrimų skardinių vidinei pusei, kasos čekiams padengti. Šios medžiagos likučiai randami ir iš perdirbto pluošto pagamintame tualetiniame popieriuje bei popieriniuose rankšluosčiuose.
Sąlytis su šiais, nuo mūsų kasdienybės neatsiejamais daiktais ir priemonėmis gali turėti įtakos žmogaus endokrininių liaukų funkcionavimui. Tai reiškia, kad bisfenolis A gali būti toji paslaptinga augančio viršsvorio, vaikų lėtėjančio augimo priežastis. O didesnis šios cheminės medžiagos organizme siejamas didesne prostatos vėžio rizika vyresniame amžiuje.
Medžiagas, kuriomis teršiame, vėliau patys suvalgome
Kalbėdama apie pavojingas chemines medžiagas, „Vilniaus vandenų“ laboratorijos vadovė A. Baronienė taip pat mini ir alkilfenolius (dirbtinės cheminės medžiagos, kurios naudojamos popieriaus tekstilės, apmušalų, žemės ūkio pesticidų, metalų, plastikų gamyboje ir kt.). Pasak A. Baronienės, labiausiai buityje paplitusi alkifenolių rūšis – nonilfenolio etoksilatas, kuris ypač gerai žinomas dėl valomųjų savybių ir dedamas į įvairias dezinfekavimo ir valymo priemones.
„Nemaži kiekiai nonilfenolių yra nuleidžiami į kanalizaciją ir aptinkami išleistose nuotekose. Šios medžiagos gali pasiekti upes, o vėliau per žuvį gali patekti ant mūsų stalo. Nonilfenoliai daro nepataisomą žalą žmogaus endokrininei sistemai, gali išsivystyti tam tikri onkologiniai susirgimai, atsirasti nutukimas, diabetas, ankstyvas lytinis brendimas, vaisingumo problemos, būti neigiamai paveikta nervų sistema“, – teigia pašnekovė.
Upių dugne, augaluose, vabzdžiuose ir žuvyse, kurias vėliau patys ir suvalgome, kaupiasi ir sunkieji metalai (varis, cinkas, nikelis, chromas, švinas kadmis ir aliuminis). Tai – pagal plitimo greitį ir didėjančią koncentraciją aplinkoje yra pavojingiausi teršalai. „Tyrimai rodo, kad nuotekose randama sunkiųjų metalų. Išvalyti sunkiuosius metalus iš nuotekų yra sudėtingas, brangus ir ne visada sėkmingas uždavinys. Sunkieji metalai kaupiasi dumble, liekančiame nuotekų valymo procese, tad toks dumblas tampa nebetinkamas antriniam panaudojimui, pavyzdžiui, maistinių ar energetinių želdinių tręšimui. Todėl tokį dumblą tenka sudeginti“, – tikina A. Baronienė.
„Ftalatai, kaip ir kitos ypač patvarios, biologiškai besikaupiančios ir toksiškos medžiagos, kurios kelia pavojų vandens aplinkai ir per ją - žmogaus sveikatai, Europos Sąjungos teisės aktais yra priskiriamos prioritetinėms pavojingoms medžiagoms. Tokių medžiagų išleidimas su nuotekomis turi būti normuojamas, kontroliuojamas ir turi būti numatytos priemonės palaipsniam šių medžiagų išleidimų nutraukimui ar pakeitimui mažiau pavojingomis medžiagomis. Deja DEHP yra viena iš septynių prioritetinių medžiagų, dėl kurių nepavyksta pasiekti geros cheminės būklės paviršiniuose vandens telkiniuose Lietuvoje. Vandenų taršos prioritetinėmis medžiagomis mažinimo priemonės yra būtinos siekiant užkirsti kelią aplinkos taršai.” – pabrėžė Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vyriausioji specialistė Evelina Cizanauskienė.
Ar mano indėlis – reikšmingas?
Paklausta, kuo kiekvienas iš mūsų galėtume prisidėti prie pokyčių visuomenėje įgyvendinimo, A. Baronienė sako: „Vienintelė išeitis, kuri leistų sumažinti aplinkos nuodijimą šiomis medžiagomis – atsakingumas. Verslui būtina atsakingiau vykdyti gamybą, kontroliuoti visus jos procesus ir tvarkingai utilizuoti atliekas bei pagal galimybę gamyboje pavojingas medžiagas keisti mažiau pavojingomis ar nepavojingomis“.
Prie pokyčių, anot pašnekovės, galime prisidėti kiekvienas, jei tik skirsime daugiau dėmesio ir atsakingiau rinksimės buitinės chemijos priemones, naudosime jas saikingai: „Kreipdami dėmesį į perkamų produktų, pavyzdžiui, valiklių ir trąšų, sudėtį ir atsakingai, taupiai juos vartodami, galėtume sumažinti į kanalizaciją nuleidžiamų ir ant žemės išpilamų chemikalų kiekį. Sunkieji metalai išsiskiria ir aplinkoje nusėda degimo metu, todėl buitiniams vartotojams reikėtų atsakingai tvarkyti atliekas, pavyzdžiui, savavališkai nedeginti pavojingų medžiagų“.
Tačiau į ką svarbu atkreipti dėmesį, renkantis chemijos priemones? Ir kaip žinoti, kokios priemonės yra draugiškos aplinkai? Chemijos pramonėje vyksta nuolatiniai teigiami pokyčiai ir dauguma valiklių rinką pasiekia vis saugesni. Vis tik vartotojui vis dar svarbu atidžiai skaityti produktų etiketes ir rinktis tas priemones, kurios yra sertifikuotos kaip draugiškos aplinkai ir žmogui.
„Vienas įrankių, palengvinančių valymo priemonių pasirinkimą – specialūs ekoženklai. Europos Sąjungos (ES) šalyse pagaminti ekologiški bei aplinkai saugūs gaminiai žymimi ES gėlės ženklu, Skandinavijoje pagaminti tokie produktai žymimi Šiaurės šalių gulbe, Vokietijoje – Mėlynuoju angelu, Prancūzijoje – ECOCERT, Italijoje – ICEA“, – sakė A. Baronienė.
Galiausiai pašnekovė pažymėjo, kad valymo priemonių galime pasigaminti ir patys: „Naudojant vos kelis ingredientus galima pasigaminti gamtai draugiškesnes, kvapnias ir efektyvias švaros priemones. Pavyzdžiui, nedideli sodos, acto, citrinos rūgšties kiekiai yra naudojami gaminant maistą. Šios medžiagos yra valgomos, tad jos bus draugiškesnės aplinkai nei kiti, pramoniniuose valikliuose esantys, cheminiai junginiai“.
Projektas inicijuojamas Aplinkos ministerijos ir finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.
Užsakymo nr.: PT_88876559