Sigitas pasakoja, kad regą prarado būdamas antroje klasėje, vos 9-erių, pažengus įgimtai glaukomos ligai. Tačiau jis niekada nenuleido rankų, greičiau jau priešingai – beatodairiškai kabinosi į gyvenimą, buvo žingeidus ir nepaisant turimos negalios nuolat stengėsi išmokti naujų dalykų. Todėl jam nekelia sunkumų sutverti už save patį didesnę spintą kartu su bičiuliais įkurtoje naujoje Vilkijos neįgaliųjų draugijoje „Sigutis“, perrinkti ir sutepti stringančią durų spyną ar sutaisyti sugedusį prailgintuvą. O ką kalbėti apie siuvimą, varinių apyrankių gamybą, suvenyrų iš karoliukų vėrimą ir kt. Klausantis Sigito pasakojimo sunku ir besuskaičiuoti visą jo mylimų veiklų ir hobių skaičių. Retkarčiais netgi ima atrodyti, kad jų vardinimas niekada nesibaigs!
Namuose savarankiškai įsivedė elektrą
Vienas pirmųjų dalykų, kurį Sigitas parodo atvykus į svečius – jo namuose naujai pakeista elektros instaliacija. Iš pirmo žvilgsnio tai neatrodo itin reikšminga, tačiau tik iki tol, kol neišgirsti, kad elektros įvedimo darbus Sigitas namuose atliko pats. „Gyvenimo pradžia buvo sunki, reikėjo pasitaupyti pinigų. Elektros įvadą namuose padarė elektrikas, o vėliau, nuo pagrindinės dėžutės, elektrą į kambarius įsivedžiau pats. Taip nusprendžiau todėl, kad elektriką ne visuomet paprasta pasikviesti, jo paslaugos kainuoja. Todėl stengiausi kuo daugiau pasidaryti pats – pagalvojau, o kuo tai sudėtinga? Reikia tik mąstyti. Gal iš pradžių atrodo baisoka, bet pradedi dirbti ir viskas tampa įmanoma“, – sako jis.
Elektros išvedžiojimo darbai Sigitui užtruko ilgiau nei du mėnesius. Per šį laiką, naudodamas regos negalią turintiems žmonėms pritaikytus prietaisus, kurie skleidžia garsinius signalus, jis ne tik pasirūpino, kad namuose būtų galima naudotis elektra, bet ir kiekviename kambaryje įmontavo elektros kirtiklius. Jie yra itin svarbus Sigito kasdienybės palengvinimas, nes kambaryje kirtiklį nulenkus žemyn jame atjungiama elektra. Todėl vyrui nebereikia rūpintis, kad įjungtas į elektros šaltinį bus pamirštas vienas ar kitas prietaisas. Be to, pasak pašnekovo, toks buities palengvinimas sutaupo laiko – tarp susipynusių laidų nebereikia ieškoti, kuris elektros kištukas kuriam elektros prietaisui priklauso, kištukus galima tiesiog palikti įjungtus rozetėse.
Paklaustas, kaip reaguoja aplinkiniai Vilkijos miestelio gyventojai, išgirdę, kad Sigitas pats savo namuose išsivedžiojo elektrą, vyras teigė, kad jų reakcija paprastai būna skirtinga. Vieni apie tai sužinoję stebisi ir smalsauja, kokiu būdu tai pavyko pačiam padaryti. Kiti užsuka pas vyrą į svečius, norėdami apžiūrėti atliktus darbus. O treti visai nėra linkę apie tai klausytis, jie Sigitu paprasčiausiai netiki.
Vienas iš didžiausių pomėgių – siuvimas
Ne visi gali patikėti ir tuo, kad keturios šiuo metu Sigito turimos siuvimo mašinos yra naudojamos pagal paskirtį – siuvimas yra vienas didžiausių jo pomėgių. „Išmokau siūti prieš šešerius metus. Kadangi mano pirmoji socialinė darbuotoja buvo siuvimo technologė, ji ir pamokė mane apsieiti su siuvimo mašina“, – pasakojo vyras ir tuojau pat pademonstravo savo gebėjimus siūdamas tiesių tiesiausią siūlę. Meilės siuvimui dėka, Sigito rankose gimsta įvairūs drabužiai, pirkiniams skirti krepšiai, kosmetinės, prasidėjus pandemijai jis taip pat siuvo medžiagines kaukes. Be to, įdomu tai, kad šaltuoju metų laiku į bažnyčią susirenkantys Vilkijos miestelio gyventojai sėdasi ant vyro pasiūtų pagalvėlių. Jų Sigitas iš viso neatlygintinai pasiuvo net 96-ias.
Svarbu paminėti, kad šios istorijos herojus yra ne tik puikus siuvėjas, bet taip pat ir siuvimo mašinų meistras. Iš sendaikčių turgaus siuvimui skirtą techniką įsigyjantį vyrą ypač domina tos siuvimo mašinos, kurios turi kokių nors gedimų. Jos yra tarsi savotiškas iššūkis, kurį kone auksines rankas turinčiam vyrui norisi įveikti. Iki šiol tai padaryti jam sekasi sėkmingai – keletą tokių, iš sendaikčių nupirktų ir sutaisytų, siuvimo mašinų vyras yra pardavęs vietiniams gyventojams.
Visgi, įvairūs siuviniai bei siuvimo mašinų taisymas nėra vien tik tai, kuo Sigitas gyvena. Nusivedęs į gretimą kambarį jis atidaro spintelę, iš kurios kambaryje padvelkia medų primenantis kvapas. Netrukus vyras paima vieną iš spintelėje tvarkingai į popierių susuktų tūbelių ir ją išvynioja. Tokiu būdu jis nebyliai atskleidžia maloniai nuteikiančio aromato paslaptį bei dar vieną savo hobį – korėtų bičių vaško žvakių gamybą. Kiekvieną žvakę kruopščiai sukantis ir į popierių pakuojantis vyras sako, kad ši veikla jam teikia ypatingą džiaugsmą. O sukurti gaminiai abejingų nepalieka ir aplinkinių.
Į susitikimus kviečia tuos, kurie yra pasiilgę bendrystės
Visos paminėtos nuo mažens regos negalią turinčio Sigito veiklos mažų mažiausiai stebina. Tačiau galimai jos nublanksta prieš naują, ambicingą vyro sumanymą: vasario pradžioje jis su bičiulių pagalba įsteigė neįgaliųjų draugiją „Sigutis“. Į jos rengiamus susitikimus, du kartus per savaitę susirenka Sigito bičiuliai, kurie nori pabendrauti, prisijungti prie naujai besiformuojančios bendruomenės ir atrasti savo širdžiai mielą užsiėmimą. Rankdarbių kūrimas ir jų pardavimas įvairių mugių metu yra vienas iš būdų, kuriuo draugija stengsis gauti tolimesniam gyvavimui būtinų pajamų.
„Daug žmonių neturi motyvacijos, o mes stengiamės tai pakeisti – esame daugeliui padėję atrasti jam patinkančią veiklą, pritaikę vienokį ar kitokį darbelį pagal jo turimą negalią ir sugebėjimus. Gal vieni moka rankomis siūti, kiti – siuvimo mašina, tretiems, pavyzdžiui, sekasi karštais klijais klijuoti... Žmonės ateina į draugijos susitikimus, nes ieško užimtumo“, – sako Sigitas. Jo teigimu, laikui bėgant, bus siekiama organizuoti vis daugiau užimtumo veiklų – skirti daugiau dėmesio aktyvioms veikloms, sportui, vykimui į ekskursijas, kultūrinius renginius ir kt.
Paklaustas, kuo yra svarbus šios draugijos įkūrimas, Sigitas pasakoja, kad ji leidžia jam ir negalią turintiems jo bičiuliams jaustis reikalingiems. „Sueinam draugėn kaip šeima, kartu švenčiame šventes, papasakojame vieni kitiems naujienas, kartais pasijuokiam, o kartais ir paverkiam, pasidaliname skausmingais įvykiais. Kai kada tenka sutikti žmonių, kurie sako – kodėl jūs tuo užsiimate? Juk taip neuždirbsite, neapsimoka. Bet juk ne viskas pasaulyje skaičiuojama pinigais. Tai, kad galime padaryti kažką gero, žmonėms padėti, juos pamokinti amato ar suteikti laimės, yra labai daug“, – tikina jis.
Aplinkiniai neįgaliųjų problemoms ne visuomet jautrūs
Pašnekovas sutinka, kad dažnai aplinkinių skepticizmą lemia tai, kad jie nesupranta, su kokiomis problemomis susiduria neįgalieji. Jam ir pačiam gyventi vienam nėra lengva. Yra ganėtinai nemažai darbų, kurių Sigitas negali pats atlikti arba tai jam padaryti sunku. Būtent dėl šios priežasties, anksčiau lankytas socialinių darbuotojų, dabar vyras kreipėsi į seniūniją prašydamas galimybės gauti asmeninio asistento pagalbą.
Toks specialistas galėtų pagelbėti kasdienėje buityje ir išvykose į sveikatos priežiūros įstaigas. Tai – itin aktualu, nes Sigitas serga cukriniu diabetu, turi stuburo išvaržą, problemų su širdimi ir klausa. Vyro teigimu, išvykti vizitui pas gydytoją į Kauną lydint socialinei darbuotojai buvo sudėtinga dėl laiko stokos. Pavyzdžiui, paprastai darbuotojos galėdavo tam skirti 2–3 valandas, o vien 1,5–2 valandas užtrukdavo kelionė iš Vilkijos į Kauną ir atgal.
Šiuo metu, prireikus pagalbos, vyras yra priverstas kreiptis į bičiulius. Viena iš tokių Sigito pagalbininkių – intelekto negalią turinti Daivutė, kuri pagelbsti buityje gaminant valgyti ar atsinešant malkų, lydi vyrą apsipirkti ir kartu pasivaikščioti. Jiedu taip pat ieško ir mažų, kasdienybę nušviečiančių džiaugsmų. „Kartais su Daivute važiuojam į Čekiškę. Tai tokia mūsų ekskursija – nueinam į kapines, į bažnyčią, pasivaikštome, ledų suvalgome. Kartais einame į pakalnę, ant kelto – susimokame ir kelis kartus keliamės iš vieno Nemuno kranto į kitą. Labai smagu!“ – pasakoja Sigitas.
Savo pavyzdžiu įkvepia veikti
Sigito istorija paneigia stereotipus, kuriais visuomenė paprastai yra linkusi vadovautis. Gausi Sigito pomėgių įvairovė ir sieną puošiantys padėkos raštai parodo, kad negalia nėra priežastis, kliudanti asmeniniams atradimams, potyriams ir tobulėjimui. Tad nei gyvenimo prasmė, nei gyvenimas netekus regėjimo toli gražu nesibaigia, jei tik žmogus turi savyje pakankamai ugnelės, veste vedančios į priekį ir skatinančios veikti.
Sigitui iš Vilkijos taip pat niekada nepritrūksta užsidegimo ir idėjų. Vyras tikina vis dar atrandantis jam įdomių naujų veiklų. Net ir ardydamas seną pintinę bei bandydamas suprasti, kokiu principu ji pinama, vyriškis klausosi audio pamokų. Pasiteiravus, ko dar norėtų išmokti ateityje, jis sako, kad naujų idėjų sąrašą nuolat pratęsia. „Artimiausi mano tikslai – išmokti groti armonika ir pinti vytelėmis“, – šypsosi optimistiškasis Sigitas.