Tokia situacija susiklostė dėl negatyvių ir pozityvių faktorių komplekso – Lietuvos gyventojų skaičius mažėja ir visuomenė sensta, bet tuo pačiu metu tęsiasi verslų plėtra bei ekonomikos augimas. Todėl Lietuvos nedarbo lygis šiuo metu vienas žemiausių, užimtumas – vienas didžiausių, tad daugybėje sričių trūksta kvalifikuotų darbuotojų, o paklausa gerokai prasilenkia su pasiūla.
Užimtumo tarnybos duomenimis, 2022 m. trūko įvairių profesijų atstovų 163 kategorijose. Sąrašo viršuje – IT specialistai, troleibuso vairuotojai ir tarptautinių reisų vairuotojai. 2023 m. pagal ekonominės veiklos rūšis sudarytame trūkstamų profesijų sąraše nurodytos jau 175 profesijos. Šiuo metu 20 reikalingų šalies darbo rinkai profesijų yra pramonės sektoriuje.
Pasak įdarbinimo bendrovės „Headex Group“ vadovės Jūratės Nedzinskienės, daugiausiai laisvų darbo vietų yra transporto, gamybos, prekybos, statybos, žmonių sveikatos priežiūros, informacijos ir ryšių srityse, tuo tarpu daugiausiai kandidatų dėmesio sulaukia visiškai kitų sričių darbo pasiūlymai, pavyzdžiui, rinkodaros, viešųjų ryšių, žmogiškųjų išteklių ir pan.
Darbo skelbimus apie laisvas vietas galime išvysti daugybėje šalies vietų – pradedant didžiaisiais miestais, baigiant regionais, į kuriuos svarstantys investuoti verslininkai neretai atsitraukia dėl žmogiškųjų resursų trūkumo.
Atsakant į šiuos žmogiškųjų resursų iššūkius, Lietuvoje stengiamasi įvairiais būdais papildyti atvirą darbo rinką. Pavyzdžiui, į darbo rinką daugiau įtraukti žmones su negalia, kas buvo progresyvios Socialinių įmonių reformos tikslas. Be to, svarstoma galimybė dar pakelti pensinio amžiaus ribą, tačiau visuomenėje tai nėra populiari priemonė. Dėl netikėtos ir tragiškos priežasties Lietuvos darbo rinką papildė ir karo pabėgėliai iš Ukrainos.
Taip pat populiarėja nauji, lankstesni nei tradiciniai fiksuoto darbo laiko ir užmokesčio darbo santykiai, kurie į darbo rinką daliniam darbui pritraukia žmogiškų išteklių rezervų – tai ir gig economy, laikinasis įdarbinimas (hyperlinkas į kitą straipsnį).
Gig economy (liet. atliktų darbų ekonomika) – modelis, kuriame darbo užmokestis yra susijęs su laikinomis, nepriklausomomis užduotimis, vadinamomis gigais. Tai yra darbo santykiai, kuriuose darbuotojai dirba labai lanksčiai ir dažnai yra savarankiški darbuotojai, pavyzdžiui pavežėjai, maisto kurjeriai ir pan. Tai puiki part time job galimybė studentams ir kitiems žmonėms, kuriems netinka tradicinės lokalizuotos, visos darbo dienos pozicijos.
Tačiau, kaip teigia Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius, darbo rinkos potencialui papildyti neišvengiamai yra reikalingi darbuotojai iš trečiųjų šalių. Reikia suprasti, kad nesudarius galimybės atvykti darbuotojui, likus neužpildytai darbo vietai ir neatlikus planuotų užsakymų, nukenčia ne tik verslas, bet ir valstybė. Įmonės praradimai atsiliepia valstybės biudžetui nesurinkta gyventojų pajamų mokesčio, socialinio draudimo įmokų ir pelno mokesčio dalimi.
V. Janulevičiaus manymu, prošvaisčių jau yra – po sutelkto ir produktyvaus suinteresuotų pusių darbo buvo įgyvendinti reikalingi Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimai. „Visgi, dėl trečiųjų šalių darbuotojų intensyviai konkuruojame su kitomis ES šalimis, todėl būtina toliau tobulinti savo trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo procedūras, ieškoti galimybių trumpinti leidimų laikinai gyventi išdavimo terminus, panaikinti esamus nepagrįstus ribojimus, pavyzdžiui draudimą laikinojo įdarbinimo įmonėms atvežti darbuotojus iš užsienio“, – sako V. Janulevičius.
Žinia, jog vos prakalbus apie darbuotojus iš trečiųjų šalių, ataidi kaltinimai verslininkams vaikantis „pigios darbo jėgos“. Tačiau tai tėra mitas – verslininkai tikrai mieliau darbintų Lietuvos gyventojus dėl daugelio priežasčių.
„Visų pirma, užsieniečio darbo vietos kaina yra tokia pati, kaip ir Lietuvos piliečio – tai įtvirtina Užsieniečių teisinės padėties įstatymas. Be to, darbdavys patiria papildomų kaštų dar iki užsieniečio įdarbinimo: tenka vykti į užsienį, kur atsirenkami darbuotojai, darbdaviai padengia dokumentų tvarkymo kaštus, o kur dar atvykimo kaštai ir įsikūrimo rūpesčiai“, – aiškina V. Janulevičius.
Nepaisant to, kad įdarbinti žmones iš užsienio yra sudėtingiau nei Lietuvos gyventojus, visgi daugybė Lietuvos įmonių neturi kito pasirinkimo kaip ieškoti užsieniečių, priešingu atveju laukia verslo stagnacija.
Tačiau ne visos įmonės turi kompetencijas ir reikiamus resursus savarankiškai užsiimti darbuotojų paieška užsienyje, kuri toli gražu nėra lengvas procesas. Juolab, užsieniečius galima pritraukti laikinojo įdarbinimo būdu.
Lietuvos įdarbinimo įmonių asociacijos vadovė Aurelija Maldutytė sako, kad užsienio darbuotojų siekiančioms bendrovėms puikiai galėtų padėti laikinojo įdarbinimo įmonės, tačiau dėl esamų nepagrįstų įstatyminių apribojimų verslininkams laikinojo įdarbinimo būdu darbuotojų iš užsienio pasiūlyti negali.
„Esamos ribojančios Užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatos iš esmės uždaro galimybę daugeliui įmonių atsivežti darbuotojų iš trečiųjų šalių, nes jos neturi tokių personalo resursų, žinių ir patirties, bei yra baimės per nežinojimą pažeisti įstatymus ir nusižengti. Bene vienintelis, bet „kreivas kelias“ šiuo metu yra tarpininkai iš Lenkijos“, – teigia A. Maldutytė.
Pasakok jos, Lietuvoje esami ribojimai galioja tik mūsų šalyje registruotoms laikinojo įdarbinimo įmonėms, todėl kitų Europos Sąjungos šalių laikinojo įdarbinimo įmonės ir toliau siunčia darbuotojus į Lietuvą. Tai reiškia, kad už komandiruotus darbuotojus mokesčius nuo jų darbo užmokesčio susirenka kitos šalys, taigi Lietuvos biudžetui tai negautos pajamos.
A. Maldutytė pažymi, kad remiantis asociacijos skaičiavimais, Lietuvoje gali dirbti daugiau nei 20 tūkstančių asmenų, kurie yra komandiruoti laikiniems darbams per laikinojo įdarbinimo įmones arba kitus tarpininkus iš kaimyninių valstybių. Daugiausia tokių darbuotojų dirba statybų, gamybos ir aptarnavimo sektoriuose, kuriuose vidutinis atlyginimas atskaičius mokesčius siekia 900 Eur. Esant tokiam darbuotojų skaičiui valstybė per mėnesį praranda daugiau nei 9,5 mln. Eur biudžeto pajamų, arba 114 mln. Eur biudžeto pajamų per metus.
Todėl verslininkai ne kartą prašė valstybės institucijų panaikinti diskriminacines nuostatas, taikomas Lietuvoje veikiančioms laikinojo įdarbinimo įmonėms. Panaikinus ribojimus laikinojo įdarbinimo įmonėms būtų palengvintos sąlygos Lietuvos verslams skaidriai papildyti savo darbo kolektyvus, kaip tai yra ir kitose kaimyninėse Europos Sąjungos valstybėse. Viltis atsirado šioje Seimo pavasario sesijoje įregistravus reikiamus įstatymo pakeitimus.