Anksčiau Colinas buvo profesionalus dailiojo čiuožimo šokėjas, apkeliavęs pasaulį su „Disney on Ice“, „Holiday on Ice“ ir dalyvavęs Jungtinės Karalystės televizijos šou „Dancing on Ice“. Dabar jis yra lėktuvo pilotas ir La Ronge miestelio meras. Colinas svarsto idėją dalyvauti „Baltic Pride 2022“ Vilniuje ir sutiko papasakoti LGL apie savo pasiekimus.

Esate pirmasis atvirai homoseksualus meras La Ronge istorijoje. Ką tai sako apie La Ronge miestelį? Ar galėtumėte mūsų skaitytojams plačiau papasakoti apie savo miestą?

Mūsų miestelis yra įsikūręs Šiaurės Saskačevane. Saskačevanas ir Kanados prerijos yra ganėtinai konservatyvios. Aš užaugau Manitoboje, todėl gerai žinau, kaip paprastai atrodo tos konservatyvios pažiūros. Didžiuosiuose mūsų šalies miestuose (Vankuveryje, Kalgaryje ir Toronte, rytiniame Monrealyje) LGBTI žmonės labiau atstovaujami. Taigi, kasdien susiduriama su daugiau žmonių, palyginti su konservatyviuoju Saskačevanu. Šiaurės Saskačevane dauguma žmonių niekada gyvenime nebuvo sutikę homoseksualių žmonių. Taigi, yra daug dezinformacijos, nesusipratimų dėl to, kas ir kokie mes esame.

Čia persikėliau 2019 m. balandžio mėnesį. Mūsų apylinkėse yra įsikūrusios trys unikalios bendruomenės. La Ronge miestelyje gyvena apie 3000 žmonių. Air Ronge kaime gyvena apie 2500 gyventojų. Trečioji mūsų bendruomenė – Lac La Ronge Indian Band. Kartu atstovaujame kiek mažiau nei 10 000 žmonių.

Kai persikėliau čia prieš 18 mėnesių po penkiolikos metų Toronte, daug žmonių mane perspėjo, kad turbūt turėčiau būti šiek tiek konservatyvesnis, kad nebūčiau toks, koks esu. Ir aš tiesiog pagalvojau, kad būdamas 32 metų niekaip negaliu „grįžti į spintą“. Aš tiesiog būsiu savimi. Neturiu ko slėpti. Prie bendruomenės prisidėjau savo savanoryste, dirbau kaip dailiojo čiuožimo treneris, organizavau laisvalaikį. Stengiausi atsiduoti bendruomenei, pažinti ją ir būti savimi.

Po 18 mėnesių mažoje bendruomenėje pats sau netikėtai tapau politiku. Aš tiesiog nemačiau balsavimo biuletenyje nė vieno, kuris, pasiektų teigiamų pokyčių. Ir laimėjau triuškinama persvara. Stengiausi susitikti su kiekvienu gyventoju, pasibeldžiau į visas bendruomenės duris ir laimėjau. Manau, kad net Šiaurės Saskačevanui išrinkti atvirai homoseksualų merą, kuris atstovautų jiems ne tik savivaldybės, provincijos lygmeniu, buvo didžiulis žingsnis. Prieš kelias dienas savo Tarybai paskelbiau, kad galbūt vyksiu į „Baltic Pride“ 2022 festivalį Vilniuje ir atstovausiu savo miestelį tarptautiniu mastu. Neįtikėtina, kad galiu atstovauti mūsų mažai bendruomenei čia, Kanadoje. Tai fenomenalu. Taigi, aš tuo labai džiaugiuosi.

Meru išrinktas Colinas priešais miesto ženklą. © Brandon White

Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie Kanados kelią siekiant LGBTI teisių įtvirtinimo? Su kokiais iššūkiais teko susidurti ir kokias pamokas išmokti?

Manau, kad mes vis dar tobulėjame. Vėlgi, esant Centrinėje Kanadoje, akivaizdu, kad dar reikia daug nuveikti. Nes pas mus vis dar yra žmonių, kurie kalba homofobiškus dalykus, vartoja žeminančias frazes. Žmonės, kurie niekada nekeliavo ir neišėjo už savo „burbulo“ ribų, vis dar nėra pakankamai išsilavinę šiuo klausimu.

Kai persikėliau į La Ronge ir pradėjau dirbti pilotu, mano treniruočių kapitonas pirmosiomis dienomis pavartojo homoseksualius asmenis paniekinantį žodį, ​​nes kažkas pasipainiojo mūsų kelyje. Jis greitai suprato, kaip pasielgė. Pasakiau, kad pakalbėsime apie tai nusileidę ant žemės. Jis gynėsi, neva: „Tai tik kažkas, ką sakau, kai esu susierzinęs“. Ir aš pagalvojau: gerai, bet kam to reikia? Laimei, tuo metu man buvo 32 metai, tuos žodžius supratau kaip galimybę pasikalbėti, bet kas nors, pradedantis savo pirmąjį darbą būdamas 18, 19 ar 20 metų, gali atsidurti labai nepatogioje padėtyje, kai kapitonas sako panašius dalykus.

Manau, kad Kanada tikrai nuėjo ilgą kelią lygybės, pagrindinių žmogaus teisių, santuokos lygybės srityje. Šie dalykai yra fantastiški, leidžiantys gyventi įprastą sveiką gyvenimą ir nesibaiminti persekiojimo. Tačiau mūsų bendruomenėse, ypač trans bendruomenėse, yra žmonių, kurie vis dar yra nepalankioje padėtyje. Viena iš mūsų Pride bendruomenės narių vis dar kenčia nuo transfobijos ir bijo viena vaikščioti gatvėmis. Štai kodėl vis dar jaučiu savo pareigą ginti LGBTI žmones. Nes ne kiekviena šalis turi tokią prabangą, kokią turime mes Kanadoje. Ir man labai pasisekė, kad gyvenu Kanadoje. Keliaudamas pamačiau, kiek daug dar turime nuveikti. Ir kiekvieną kartą, kai kas nors suabejoja, kodėl mes organizuojame eitynes ir kodėl darome tai, ką darome, kažkur pasaulyje, Kanadoje ar net mūsų kieme vystosi nauja istorija, primenanti mums, kodėl mes darome tai, ką darome.

Mūsų miestelyje turime dvi vidurines ir tris pradines mokyklas, visos jos turi palaikymo LGBTI moksleiviams grupes. Kai augau aš, apie tai galėjome tik pasvajoti. Kai kuriuose iš šių klubų dalyvauja po 20, 15 vaikų. Žvelgiant į vaikų procentą šiuose klubuose ir mūsų gyventojų skaičių, tai, mano nuomone, yra fenomenalu. Tai leidžia suprasti, kaip svarbu iškelti vaivorykštės vėliavą, parodyti, kad palaikome juos kaip LGBTI jaunimą. Turime juos palaikyti ir sukurti saugias erdves. Norėčiau, kad aš būčiau turėjęs tokį palaikymą, kai augau. Matome, kad vaikai atsiskleidžia vis jaunesnio amžiaus. Jaustis patogiai tai padaryti savo bendruomenėje yra neįtikėtina.

Buvote profesionalus dailiojo čiuožimo šokėjas. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie savo kaip čiuožėjo karjerą? Kas jus atvedė į politiką?

Į dailųjį čiuožimą įsitraukiau būdamas 12-os metų. Gyvenau mažame miestelyje, kur iš pradžių žaidžiau ledo ritulį, bet jie neturėjo pakankamai žmonių, kad sudarytų komandą. Taigi, aš perėjau prie dailiojo čiuožimo. Veikiausiai mano vidinis homoseksualus „aš“ norėjo atsiskleisti, būti laisvas ir pasirodyti pasauliui.

Vaivorykštės spalvų perėja, nupiešta vietos mokinių. © Colin Ratushniak

Aš baigiau mokslus 2003 m. ir man buvo pasiūlyta galimybė gastroliuoti su „Disney on Ice“. Penkerius metus koncertavau su „Disney“, o vėliau keliavau po pasaulį „Holiday on Ice“ kruiziniuose laivuose. Jungtinėje Karalystėje dalyvavau televizijos laidoje „Dancing on Ice“, kurią kiekvieną sekmadienį žiūrėdavo 12 milijonų žmonių. Patekau į šio šou finalą.

Gastroliavau 65 šalyse, 5 žemynuose, 500 didžiųjų pasaulio miestų. Ši patirtis mane suformavo ir tikrai padėjo suprasti skirtingas kultūras, skirtingus žmones. Vien kruiziniame laive įgulos nariais buvo 122 skirtingų šalių atstovai. Taigi, buvo puiku. Linkiu, kad visi žmonės turėtų galimybę keliauti po pasaulį. Manau, kad tai padėtų mums geriau įvertinti, kuo skiriasi karas ir taika.

Turas su „Professionals on Ice“ Jungtinėje Karalystėje. Colino partnerė – Brianne Delcourt. © Geoff White

Penkerius metus dirbau televizijos prodiuseriu, o tada prieš ketverius metus nusprendžiau, kad sėdėti prie darbo stalo nuo 9 iki 17 val. nėra tai, ką noriu daryti. Pasiilgau to, ką vadinu „cirko gyvenimu“: keliauti su 2 lagaminais, kas savaitę keisti miestus. Taigi, aš grįžau prie savo meilės skraidyti. Kai man buvo 16 metų, gavau piloto licenciją ir iš pradžių norėjau tobulinti skraidymo įgūdžius, kol čiuožimas peraugo į tiek daug metų trukusias gastroles. Sena svajonė atvedė mane į La Ronge, nes norint baigti mokymus, reikia priimti tą darbą, kuris yra siūlomas.

Užaugau Šiaurės Manitoboje, visai šalia Saskačevano. La Ronge labai priminė vietą, kur augau, bet didžiąją gyvenimo dalį gyvenau didesniuose miestuose. Gyvenau Toronte, Jungtinėje Karalystėje, keliavau į didelius miestų centrus, kur buvo gėjų barai, gėjų kultūra, kur radau savo bendruomenę. Atvykus čia nebuvo bendruomenės ir aš turėjau ją sukurti.

Colinas savo lėktuvo kabinoje. © Brandon White

Mano laimei, čia jau buvo Pride organizatorių komanda, nedidelė Pride organizacija ir, žinoma, aš pasinaudojau galimybe savanoriauti toje organizacijoje. Eitynių organizavimo idėja kilo heteroseksualiam vyrui, o tai, mano manymu, yra neįtikėtina. Taigi šis žmogus, kurio vardas yra Jordanas McPhailas, ankstesnėje miesto Taryboje dirbo kartu su šešiais baltaodžiais vyresnio amžiaus vyrais, kurie atmetė idėją iškelti vaivorykštės spalvų vėliavą. Pamaniau: negi 2019 metais neleisite bendruomenės nariams iškelti šios vėliavos? Na jau ne.

Taigi nusprendžiau suburti kai kuriuos bendruomenės narius ir iš pradžių nemaniau, kad pasirodys daug žmonių. Mano nuomone, Taryba atstovauja savo bendruomenės žmonėms. Taigi, aš maniau, kad jei jie išgirs, kad visi bendruomenės nariai to nori, turės persigalvoti. Tarybos posėdžių salėje susirinko bent 50–60 žmonių. Tai buvo labai paveiku. Dalyvavo vietos drag karalienė, kuri grįžo į La Ronge išsikrausčiusi ieškoti savo bendruomenės. Dalyvavo ir kita Pride bendruomenės narė, kuri pasakojo apie savižudybę ir kaip tai paveikė jos dukrą, kuri bandė atsiskleisti. Tai padarė įtaką ir tikrai mus įgalino.

Manau, kad tą akimirką ir apsisprendžiau eiti į politiką. Anksčiau niekada nenorėjau to daryti. Galvojau, kad tai turi daryti žmonės, kurie yra labiau išsilavinę nei aš. Supratau tai tą akimirką, kai mums pavyko pakeisti Tarybos narių balsavimą nuo 1 už ir 6 prieš į 6 už 1 prieš.

Tarybos rūmai 2019 metais, kai bendruomenė paprašė iškelti vaivorykštės spalvų vėliavą ir Tarybos nariai balsavo už. © Colin Ratushniak

Kitais metais kandidatavau į mero postą. Iš pradžių galvojau, kad Jordanas McPhailas, įkūręs Pride komitetą, ketina kandidatuoti į merus. Maniau, kad jis yra tobulas žmogus šioms pareigoms, bet tada jis nusprendė kandidatuoti tik į Tarybą, nes jo žmona buvo nėščia ir jis norėjo sutelkti dėmesį į šeimą. Man nepatiko, ką siūlo kiti kandidatai, ir pagalvojau, kad pabandysiu. Taigi aš laimėjau ir galiu pasakyti, kad mes turime labai progresyvią Tarybos sudėtį. Ją sudarau aš ir dar 6 Tarybos nariai. Per pastaruosius 2 metus mes visapusiškai rėmėme Pride eitynes ir Pride festivalį. Didžiuojuosi tuo, už ką pasisako Taryba, su kuria dirbu.

Kanada nuolat remia LGBTI teises tiek savo šalyje, tiek užsienyje. Kokias pamokas iš šios patirties galima pritaikyti Lietuvoje skatinant bendruomenės matomumą, pozityvų atstovavimą žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje?

Labai džiaugiuosi galimybe atvykti aplankyti Lietuvą ir geriau suprasti LGBTI bendruomenės situaciją jūsų šalyje. Mano tikslas gyvenime yra apkeliauti visas pasaulio šalis. Kelionės suteikia jėgų ir lavina. Kartais mes neįtikėtinas LGBTI žmonių teises savo šalyje laikome savaime suprantamu dalyku. Bet kai nuvykstu į šalį, kurioje situacija nebūtinai tokia pati, pamatau, kaip mes vis dar galėtume gyventi, jei nebūtume tokie pažangūs šalyje, kurioje gyvenu.

Kalbant apie pamokas, kurias reikia išmokti, manau, kad tai yra nepasidavimas ir gynimas to, kuo tiki. Vienas iš dalykų, kurie mane nustebino, yra tai, kad yra daugiau žmonių, kurie palaiko LGBTI bendruomenę, bet jie apie tai nekalba ir nieko nedaro dėl baimės sulaukti neigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, kai žiūriu į tokias vietas kaip Rusija, kur žmonės vis dar įkalinami, žudomi ir persekiojami, kur net negalite prisijungti prie pasimatymų programėlės, nes bijote žmonių, kurie gali ieškoti LGBTI asmenų ir įvilioti juos į žiaurias situacijas, tai yra baisu. Kai lankiausi tokiose vietose kaip Dubajus, kur būti gėjumi yra neteisėta, mąsčiau, ar man reikėtų slėpti savo tapatybę. Man tai atrodo taip juokinga. Negaliu patikėti, kad vis dar gyvename tokiame pasaulyje.

La Ronge, Air Ronge ir Lac La Ronge Indian Band bendruomenių gyventojų sambūris. © Kandis Riese

Koks yra savivaldybių vaidmuo didinant LGBTI asmenų matomumą savo mieste? Kokia gerąja patirtimi užtikrinant lygias galimybes miesto gyventojams ir svečiams galėtų pasidalinti La Ronge miestelis?

Vienas labai paprastas dalykas, kuris, mano nuomone, yra labai simbolinis mūsų bendruomenei, buvo vėliavos iškėlimas. Tai taip paprasta, bet kartu ir simboliškai parodo, kad kiekvienas, gyvenantis mūsų bendruomenėje, bus palaikomas. Tai vienas iš paprasčiausių dalykų, bet gali turėti didžiausią poveikį jūsų bendruomenei.

Be to, mokykloje yra nuostabių mentorių ir mokytojų, kurie taip pat vadovauja palaikymo LGBTI moksleiviams grupėms. Tai – dar vienas dalykas, kurį turėtų daryti savivaldybės. Pirma, turime daryti įtaką švietimo lygmenyje, o tada pabandyti įtraukti mūsų bendruomenes, kurios organizuoja įvairius renginius. Pavyzdžiui, aš esu bendruomenės centro kūno rengybos vadovas. Taigi, aš visada siekiu įtraukties, saugios erdvės kūrimo, ir niekada netyliu, jei išgirstu kitus žmones menkinančių komentarų.

Ir kalbu ne tik apie LGBTI žmones. Turime čiabuvių bendruomenes ir nuolat susiduriame su daugybe rasizmo. Taigi, esama daug bendrų sąlyčio taškų ir man malonu dirbti su kita bendruomene, kuri patiria panašius iššūkius. Man pasisekė dirbti su Lac La Ronge indėnų grupės vadu, kuris kovoja su rasizmu prieš vietinius žmones. Galimybė dirbti su savo broliais ir seserimis ir siekti lygybės bei orumo yra tai, kas yra nepaprastai svarbu.

Čiabuvių pasididžiavimo vėliava. Colinas, Lac La Ronge indėnų grupės vadas Tammy Cook Searson, Colino kolega Tarybos narys Jordanas McPhailas, provincijos MLA Doyle’as Vermette’as. © Colin Ratushniak

Turėtume ir toliau didžiuotis tuo, kas esame. „Pride“ eitynės sukuria daug matomumo. Tai parodo žmonėms, kad yra daug pokyčių siekiančių žmonių, kurie palaiko lygybę. Mažo miestelio savivaldybės lygmeniu turime visapusiškai išnaudoti visas galimybes, kurias turime, kad galėtume šviesti žmones. Tai vienintelis būdas, kaip galime įtvirtinti savo teises. Turime suprasti, kad net menka neigiama pastaba gali pakenkti jaunam žmogui, kuris bando pasaulį paversti geresne vieta mums visiems.

Dalyvausite „Baltic Pride“ 2022 festivalyje Vilniuje. Kokią žinią norėtumėte nusiųsti Lietuvos LGBTI bendruomenei ir Vilniaus miestui?

Žinia, kurią norėčiau perduoti, yra paprasta. Akivaizdu, kad jūsų šalyje yra tokių žmonių kaip jūs, kurie atlieka visą darbą. Neleiskite, kad negatyvūs dalykai jus paveiktų. Mažos pergalės yra mažos pergalės. Žingsnis po žingsnio nuolatos siekite lygybės. Neleiskite niekam jus nuvilti. Pasikliaukite vienas kitu, kad nuolat palaikytumėte vienas kitą, ugdytumėte vienas kitą sunkiais laikais ir sėkmės atveju. Tai – vienintelis būdas judėti pirmyn žmogaus teisių ir LGBTI asmenų lygybės srityse.

Esu labai dėkingas tokioms organizacijoms kaip jūsų, kurios atlieka šį darbą. Žinokite, kad jūsų darbas nelieka nepastebėtas. Net kai kartais galite jaustis, kad nesulaukiate taip laukiamų rezultatų. Tačiau tai, kad tęsiate pradėtus darbus, kalbate ir stengiatės padaryti pasaulį geresnį, Lietuvos žmonėms reiškia labai daug. Tikėkimės, kad pokyčių laukti ilgai nereikės.

Nežinau, ką lietuviai galvoja apie Kanadą, bet mes 100 procentų dar nepasiekėme savo tikslų, turime kiekvieną dieną dirbti savo darbą, kad būtume matomi, kad mūsų „neištrintų“. Labai didžiuojuosi, kad esu LGBTI bendruomenės dalis, nes mes esame neįtikėtinai atsparūs. Turime storą odą; mes tiek daug išgyvenome. Ir aš žinau, kad mes neatsitrauksime ir toliau stengsimės dėl to kito žmogaus, kuriam reikia atsiskleisti. Nes mes turime būti vieningi. Visai kaip tie, kurie buvo prieš mus. Mes esame nauja karta, kuri toliau veršis į priekį naujų pergalių link.

Projektą „Baltic Pride 2022“ komunikacijos kampanija“ finansuoja Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybė.

Straipsnis parengtas įgyvendinant Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės finansuojamą projektą „Baltic Pride 2022“ komunikacijos kampanija“.


Colino Ratushniako dalyvavimą „Baltic Pride“ 2022 finansuoja Kanados ambasados biuras Lietuvoje.