Didžiausi sveikatos priešai
Kaip pasakoja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Visuomenės sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Irena Taraškevičienė, vertinant oro kokybę, pagrindinis kriterijus yra ribinės vertės, kurias rekomenduoja PSO.
„Energijos gamyba, pramoninė veikla, transportas – šių procesų metų yra išmetama visa puokštė teršalų, kurie išsisklaido ore. Tačiau jei šių medžiagų koncentracija ore neviršija ribinių verčių, kurios yra priimamos kaip saugios, tuomet yra sakoma, kad oras yra saugus. Visgi reglamentavimas yra dvejopas. Turime Europos reglamentą, pagal kurį visas senasis žemynas stebi aplinkos taršą, ir ilgą sąrašą taršalų, kurie yra reglamentuojami pagal mūsų nacionalinius kriterijus“, – aiškina I. Taraškevičienė.
Specialistės išskiria tris pagrindinius ir tuo pačiu pačius pavojingiausius oro teršalus: kietąsias daleles (KD), azoto dioksidą, sieros dioksidą.
„Reikia suprasti, kad, pavyzdžiui, KD nėra tik dulkės ar smėlis. Tai gali būti ir mikrolašeliai, kuriuos sudaro aerozoliai ir kitos pačios įvairios cheminės medžiagos: rūgštys, sulfatai, nitratai, organiniai junginiai, metalai, dirvožemio dalelės. Tuo metu azoto junginiai yra visų degimo procesų produktas, tačiau daugiausia į atmosferą jų patenka su transporto išmetamosiomis dujomis bei deginant kurą šildymo įrenginiuose. Na, o sieros dioksidas į aplinkos orą patenka taip pat deginant kurą, kurio sudėtyje yra sieros. Pagrindiniai taršos sieros dioksidu šaltiniai yra energetikos objektai, pramonė, ypatingai naftos produktų perdirbimas“, – aiškina I. Taraškevičienė.
Specialistė pabrėžia, kad oro kokybė yra aplinkos veiksnys, turintis didžiausią poveikį mūsų sveikatai. Ilgalaikis užteršto oro poveikis minėtomis medžiagomis, pasak jos, gali sukelti įvairių sveikatos sutrikimų, įskaitant kvėpavimo sutrikimus, širdies ligas.
„Kuo kietosios dalelės smulkesnės, tuo giliau jos gali prasiskverbti į žmogaus organizmą ir tuo didesnį neigiamą poveikį turėti sveikatai. Pačios smulkiausios dalelės gali kauptis plaučių audiniuose ir sukelti rimtus ne tik kvėpavimo organų, bet ir širdies bei kraujagyslių funkcijos sutrikimus.
Padidinta azoto dioksido koncentracija aplinkos ore gali dirginti plaučius, sumažinti organizmo atsparumą kvėpavimo takų infekcinėms ligoms, o esant didelei sieros dioksido koncentracijai, ši sukelia refleksinį kosulį, bronchų suvaržymą, pasunkina ir padažnina kvėpavimą ir širdies ritmą, dirgina akis“, – pasakoja I. Taraškevičienė.
Jos teigimu, nereikia pamiršti ir kancerogenų, kurie mus gali veikti ilgus metus ir galiausiai susargdinti onkologinėmis ligomis.
Yra kur tobulėti
Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) duomenimis, 2022 m. vidutinė metinė kietųjų dalelių KD10 koncentracija Lietuvos oro kokybės tyrimų (OKT) stotyse siekė 13–26 µg/m³ ir niekur neviršijo metinės ribinės vertės (40 µg/m³). Pernai sieros dioksido, anglies monoksido ir benzeno koncentracijos taip pat neviršijo ribinių verčių. Visgi, pasak I. Taraškevičienė, svarbu pabrėžti, kad oro kokybė yra santykinis dalykas – jei nėra viršijamos ribinės vertės, tai dar nereiškia, kad oras yra labai švarus.
„Žinoma, Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, neturime labai blogos situacijos, tačiau PSO rekomenduojamų standartų vis dar neatitinkame, todėl sakyti, kad turime išties švarų orą, šiandien dar negalime“, – teigia NVSC atstovė.
Tą rodo ir AAA duomenys – 2022 m. vidutinės metinės kietųjų dalelių KD2,5 ir KD10 koncentracijos daugelyje šalies miestų oro kokybės tyrimų stočių buvo didesnės nei rekomenduojama PSO (atitinkamai 5 ir 15 µg/m³). Tuo metu azoto dioksido vidutinei metinei koncentracijai PSO gairėse rekomenduojama norma (10 µg/m³) viršyta daugelyje šalies vietų.
Todėl vietų, kur pasitempti, anot pašnekovės, tikrai yra, o kone pati svarbiausia jų – pačių mūsų gyvenimo būdas, t. y. kaip mes keliaujame mieste, kokiu kuru šildome būstą ir pan.
„Užuot miestuose judėję viešuoju transportu ar transporto priemonėmis be vidaus degimo variklio, mes vis dar per dažnai renkamės nuosavus automobilius.
Kitas aspektas – kūrenimas. Padidėjęs oro užterštumas ypač jaučiamas tose vietovėse, kuriose netrūksta individualių namų. Kai gyventojai vienu metu pakuria savo krosnis ar katilus, tai tuomet taršai užfiksuoti net nereikia specialių prietaisų, į visus klausimus atsako kvapas“, – teigia NVSC atstovė.
Todėl drąsiai sakyti, jog tik didmiesčiuose yra didžiausios oro taršos koncentracijos, I. Taraškevičienės teigimu, negalima, mat būtent provincijoje, kurioje gyventojai šildosi minėtais būdais, oro kokybė yra ne ką geresnė, o kartais ir net prastesnė nei didžiuosiuose šalies miestuose.
„Tokiose vietovėse yra matoma aiški problema. Negano to, kai kurie gyventojai dar ir įsigudrina deginti atliekas. Ypač tai pastebima pavasarį, kai prasideda sodų, sodybų tvarkymosi darbai – deginamos ne tik žaliosios atliekos, bet ir baldai, statybinės medžiagos, kitos šiukšlės“, – pasakoja specialistė.
Nors oro taršai kasmet keliami vis griežtesni reikalavimai, o šiuo metu atnaujinama Aplinkos oro direktyva, kurioje numatoma, kad nuo 2030 m. įsigalios dar griežtesnės aplinkos oro kokybės normos, priartinančios prie PSO rekomenduojamų lygių, visgi be visuomenės sąmoningumo, I. Taraškevičienės teigimu, žymiai švaresnio oro tikėtis nevertėtų.
„Jei gyventojai persėstų į aplinkai draugišką transportą ir mieste sumažėtų aplinką teršiančių automobilių, gerokai sumažintume ir oro užterštumą. Tą patį galima pasakyti ir apie namų šildymą. Šiais laikais netrūksta inovatyvių būdų: tai ir saulės elektrinės, ir šilumos siurbliai, ir pan.
Nereikia pamiršti ir pramonės, kuri taip pat turi investuoti ir diegti oro kokybę gerinančius įrenginius. Žinoma, per naktį oro užterštumas svariai nesumažės, tačiau mažais žingsneliais galime judėti link švaresnės aplinkos ir sveikesnės visuomenės“, – sako NVSC specialistė.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.