Tiltas tarp miesto ir kaimo žmonių

Filmo idėjos sumanytojos, BASF Produktų vadovės Baltijos šalyse Linos Sakalauskės teigimu, filmo idėja kilo stebint didėjantį atotrūkį tarp miesto ir kaimo.

„Ilgus metus dirbdama žemės ūkio sektoriuje pastebiu didėjančią skirtį tarp miesto ir kaimo. Nors visi norime sveiko, kokybiško maisto ant savo stalo, bet iš kur jis atsiranda – toli gražu ne visi žinome. Šio filmo tikslas buvo parodyti, koks ilgas ir iššūkių kupinas yra maisto kelias iki mūsų namų, taip pat atskleisti ūkininkų, kurių darbo dėka galime mėgautis šiuo maistu, kasdienybę – kupiną iššūkių ir nežinomybės. Tikimės, jog po šio dokumentinio filmo žmonės pakeis savo požiūrį į ūkininkų darbą ir patį žemės ūkio sektorių“, – teigia L. Sakalauskė.

Anot augalų apsaugos gamintojus ir importuotojus vienijančios asociacijos „CropLife Lietuva“ vadovės Zitos Varanavičienės, šiandieninis miesto žmogus turi arba romantizuotą požiūrį į kaimą, arba dažnu atveju neigiamą ir realybės neatitinkantį supratimą apie ūkininkų rūpesčius ir darbus.

„Tačiau tokie filmai parodo žemdirbystės sudėtingumą ir kartu atskleidžia jos grožį. Ūkininkai darbymečio metu keliasi su saule ir dieną baigia beveik vidurnaktį. Jie turi būti daugelio sričių specialistais, tačiau net ir sukauptos žinios, preciziškai atliktas darbas negarantuoja, kad rezultatas bus toks, kokio tikimasi. Filmas puikus, tiesiantis tiltus tarp kaimo ir miesto žmonių“, – įspūdžiais apie dokumentinį filmą dalijosi Z. Varanavičienė.

Lietuvos ūkio ypatumai – per trijų žemdirbių prizmę

Dokumentinio filmo „Svarbiausias darbas Žemėje“ centre – trijų Lietuvos ūkininkų kasdienybė, atskleidžianti žemdirbystės ypatumus, pastangas, kurios dedamos siekiant užauginti kokybišką ir gausų derlių, bei iššūkius, kurie neatsiejami nuo ūkininkavimo.

Premjeros metu dokumentinio filmo sumanytojai BASF įmonės atstovai ir kūrybinė komanda pripažino, kad filmo idėja kilo siekiant kuo tiksliau perteikti ūkininkų kasdienybę – kupiną iššūkių, nenuspėjamų oro sąlygų, begalės asmeninio laiko ir fizinių bei emocijų jėgų. Dažnam miesto žmogui, kuris mato tik galutinį viso to rezultatą – maistą ant stalo – kelias iki to lieka nematomas.

„Pats būdamas miesto žmogumi į kaimą ir ūkininkavimą žiūrėjau kitomis akimis. Neneigsiu, jog tikėjau ir gana gajais stereotipais apie žemės ūkį – jo žalą aplinkai, poveikį klimato kaitai. Tačiau pradėjus bendravimą su dokumentinio filmo herojais ūkininkais, filmuojant jų kasdienybę, pamačius jų darbo užkulisius, supratau, kad nemaža dalis viešai girdimų teiginių neatitinka realybės, o ir ūkininkavimas yra labai sudėtingas darbas, kurį pakelti – tiek fiziškai, tiek psichologiškai – gali toli gražu ne kiekvienas žmogus“, – teigia filmo režisierius Klementas Davidavičius.

Pasak filmo sumanytojų, pagrindinių veikėjų – Kamalo, Romualdo ir Andriaus – patirtys reprezentuoja Lietuvos ūkio ypatumus. Nepaisant to, kad jų dirvožemiai pasižymi skirtingomis charakteristikomis, kasdieniuose darbuose žemdirbiai taiko skirtingas technologijas (dirvos dirbimo, derliaus nuėmimo, darbų atlikimo), filme atskleidžiami iššūkiai pažįstami daugeliui sektoriaus atstovų.

Kasdienybė neatsiejama nuo nežinomybės

Žemės ūkyje kiekvienas metų laikas – žiema, kuri gali būti be sniego, sausros kamuojama vasara, orų klausimu nenuspėjami pavasaris ar ruduo – kupinas niuansų, nuo kurių priklauso galutinis derlius. Apsaugos priemonės, agronominiai sprendimai lemia derliaus kokybę ir ūkio našumą, tačiau niekada negali būti tikras, jog planams nesutrukdys neplanuotos aplinkybės.

Ūkininkas Kamal filme pripažįsta, kad žemdirbystėje kiekviena diena gali atnešti neplanuotų pokyčių, kurie gali lemti tiek pasikeitusį darbo krūvį, tiek vietoje suplanuoto derliaus ir pelno – didžiulius nuostolius.

„Ūkininkas yra toks žmogus, jam niekada rankos nesvyra, jis gyvena strese. Gali padaryti daug ką, kas priklauso tau padaryti, bet tai nereiškia, kad visada turėsi gerus rezultatus. Žemės ūkis yra savotiškas menas ir ne kiekvienas žmogus gali dirbti ūkininku“ , – teigia filmo veikėjas.

Filme atskleidžiama ir kita nepagražinta ūkininkavimo pusė – balanso paieškos tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Žemdirbiai dalijasi, jog darbymečiu neskaičiuojama darbo valandų, tenka aukoti asmeninį laiką, o sezono metu pamiršti savaitgalius, ir visa tai tam, kad būtų užauginamas kokybiškas derlius.

„Darbas veja darbą, nenutrūkstamas ciklas pas mus“, – priduria kitas filmo veikėjas Andrius.

Kokybiškas derlius – sveikas maistas ant stalo

Tam, kad galėtume džiaugtis gausiu derliumi, nueitas ilgas kelias. Filme pasakojama, kad dar Antikos laikais žmonės ieškojo būdų, užtikrinančių ir didinančių derlių. Anuomet naudotos mineralinės medžiagos, pelenai, netgi žuvis maišyta į dirvas, siekiant nuimti didesnį derlių. Vėliau pradėta naudoti pirmoji augalų apsaugos priemonė – siera.

Šiais laikais, kai žmonių skaičius nenustojamai auga, tačiau dirbamos žemės plotai nedidėja, stengiamasi efektyviai išnaudoti esamus dirvožemius, be abejo, saugojant jį ir visą ekosistemą.

Filme ūkininkai dalijasi žiniomis, padedančiomis užtikrinti ūkio našumą, ir pripažįsta, jog kiekvienas žemdirbys yra suinteresuotas tausoti žemę, kurioje auginamas maistas.

„Būtinumas yra užauginti sveiką ir gerą produkciją, o tai reiškia naudoti gerus augalų apsaugos produktus – tada, kada reikia, nei per didelėmis, nei per mažomis, o optimaliomis normomis. Esame surišti viena grandine – neturėsime gerų ūkininkavimo sąlygų, neturėsime gerų produktų“, – teigia filmo herojus Romualdas

Ūkininkas Kamal priduria, kad žemės ūkyje naudojami produktai turi visus reikalingus sertifikatus, o augalų purškimas padeda juos apsaugoti nuo piktžolių bei dažniausiai pasitaikančių ligų, kurios kėsinasi į auginamą derlių.

Visi trys filme rodomi veikėjai pripažįsta, jog nepaisant nuo ūkininkavimo neatsiejamų iššūkių, pagrindinis žemdirbių tikslas – užauginti kokybišką derlių, kurio vaisiais – maistingu ir sveiku maistu – gali džiaugtis tiek kaimo, tiek miesto gyventojai.