Nyderlandų karininkė Nine sako, jog įvairovė ir lyčių balansas kariuomenėje yra būtini. Nors pati karininkė dar visai neseniai neįsivaizdavo savęs vilkinčios uniformą su savo valstybės antsiuviu ant rankovės, dabar ji džiaugiasi atradusi savo vaidmenį kariuomenėje ir galinti užtikrinti ne tik savos šalies, bet ir viso Aljanso saugumą. Dabartinių geopolitinių iššūkių kontekste, jos manymu, tarnybos kariuomenėje prasmė yra kaip niekad akivaizdi.
Nine yra Rukloje dislokuotos NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės kapitonė. Kovinėje grupėje tarnauja kariai iš 9 sąjunginių valstybių – Vokietijos, Norvegijos, Belgijos, Čekijos, Islandijos, Liuksemburgo, Kroatijos, Prancūzijos ir Nyderlandų. Nuo 2017 m., kai kovinė grupė buvo įkurta, Rukloje treniravosi daugiau kaip 15 000 karių. Pati Nine į Lietuvą atvyko šių metų vasarą, jos darbas daugiausia susijęs su viešaisiais ryšiais.
Su Nine kalbėjome apie tai, koks yra moters vaidmuo šiuolaikinėje kariuomenėje ir kaip ji nusprendė stoti į Nyderlandų kariuomenę. Nine pripažįsta, kad nors moterų kariuomenėje daugėja, iki lyčių balanso ir visaverčio moterų įtraukimo dar laukia ilgas kelias.
– Ar galėtumėte prisistatyti?
– Mano vardas Nine, gimiau ir gyvenu Nyderlanduose, centrinėje šalies dalyje. Augau šeimoje su vyresniu broliu, studijavau Utrechte. 2019 m. pradėjau tarnauti Nyderlandų kariuomenėje.
– Kiek žinau, dabar tarnaujate NATO priešakinių pajėgų kovinėje grupėje?
– Taip, Lietuvoje.
– Kiek laiko jau praleidote Lietuvoje?
– Atvykau 2022 metų liepos pabaigoje. Čia esu jau daugiau nei keturis mėnesius.
– Į kariuomenę įstojote maždaug prieš ketverius metus. Gal galėtumėte prisiminti, kaip priėmėte šį sprendimą? Kokie buvo Jūsų motyvai?
– Studijų metu ne visu etatu dirbau kalbų mokykloje. Baigusi universitetą nežinojau, ką noriu veikti toliau. Nebuvau tikra, ar norėčiau dirbti įprastą darbą kokiame nors biure. Kartą pasikalbėjau su drauge, kuri turėjo pažįstamą, tapusį kariuomenės viešųjų ryšių karininku. Kai apie tai išgirdau, supratau, jog kariuomenė gali būti ir mano pasirinkimas. Skambėjo puikiai: galėčiau derinti savo profesiją (baigiau komunikacijos mokslus) su prasmingu, nuotykių kupinu darbu. Kai paskaičiau apie tai daugiau, dar labiau susižavėjau, todėl nusprendžiau teikti paraišką.
– Ar prisijungdama prie kariuomenės matėte kokią nors konkrečią prasmę?
– Taip, tarnyba kariuomenėje atitiko mano lūkesčius. Be abejo, norėjau dirbti darbą, kuriame galėčiau prisidėti prie visuomenei svarbių pokyčių. Tai man tikrai svarbu. Bet tuomet buvau 23 metų, ieškojau nuotykių. Nenorėjau dirbti nuobodaus darbo biure. Be to, labai norėjau daryti ką nors, kas būtų susiję su mano studijomis. Iš esmės visi šie dalykai sutapo, tad pasirinkau kariuomenę.
– Lietuvoje apie kariuomenę dažnai galvojame per kietojo saugumo ir griežtos disciplinos prizmę. Esame linkę atmesti socialinių emocinių įgūdžių, pavyzdžiui, komunikacijos, svarbą. Ar Jums toks derinys atrodė akivaizdus, ar atradote jį kaip netikėtumą?
– Tai tikrai nebuvo akivaizdu. Anksčiau apie stojimą į kariuomenę mąstė mano brolis, o man tai atrodė kažkas labai tolimo. Tuo metu nesiejau savęs su kariuomene. Kai buvau jaunesnė, galbūt dar vidurinėje mokykloje, niekada nė nepagalvodavau apie stojimą į kariuomenę. Bet kai draugė papasakojo, kad kariuomenėje egzistuoja kai kas panašaus į viešųjų ryšių biurą, man tai įstrigo. Prisimenu, tada pagalvojau – o, tai irgi kariuomenė!
– Įdomu, nes apie viešuosius ryšius kariuomenėje girdime retai. Ar Nyderlanduose jaunimas dažnai svarsto apie karjerą kariuomenėje?
– Nepasakyčiau. Manau, tam, kad žmogus suprastų savo norą tapti karininku, ši perspektyva turi kokiu nors būdu atsirasti jo kelyje (daugelis mano kolegų turi šeimos narių, kurie yra kariuomenėje) arba su ja reikia susipažinti kitu būdu. Tai tikrai nėra populiarus dalykas.
– Ko gero, pas mus, Lietuvoje, yra panašiai. Galbūt su išimtimi, kad dalis žmonių į kariuomenę stoja dėl geopolitinio konteksto.
– Taip, Nyderlanduose irgi. Pamenu, girdėjau, kad prasidėjus karui Ukrainoje daugiau žmonių pateikė prašymus stoti į kariuomenę. Nemanau, kad tai buvo dideli skaičiai, tačiau saugumo situacija Europoje ima rūpintis daugiau žmonių. Juk karas vyksta ne kur nors toli, o visai šalia mūsų.
– Ar dažnai nyderlandietės renkasi karjerą kariuomenėje?
– Kai bandau prisiminti, kaip priėmiau sprendimą stoti į kariuomenę, galiu pasakyti, jog faktas, kad esu moteris, neturėjo įtakos mano pasirinkimui. Tikrai negalvojau: o, kadangi esu moteris, prieš eidama į kariuomenę turiu gerai apie tai pagalvoti. Taip nėra, tikrai nėra.
Tačiau jaučiau, jog turiu dirbti daugiau – dėti daugiau pastangų, kad būčiau gerbiama kitų pareigūnų, įrodyti savo savybes ir gebėjimus, kol jie patikės manimi kaip vadove ir mano profesionalumu. Dabar atrodo, kad toks jausmas buvo labiau skatinamas mano minčių nei tikrovės.
Be to, moterų skaičius kariuomenėje labai priklauso nuo dalinio. Mano dalinyje, komunikacijos ir įtraukimo (Communication & Engagement), tarnauja gan daug moterų. Tą patį galima pasakyti ir apie medikų dalinį. Proporcija nesiekia 50 ir 50, bet artėja prie to. O, pavyzdžiui, moterų pėstininkių vis dar labai mažai. Jei esi moteris ir nori būti pėstininke, tai ypač sunku. Šis dalinys kitoks, jame dominuoja vyriškoji kultūra. Man moterys kariuomenėje, žinoma, yra priimtinos, pati neturiu jokios blogos patirties, bet vis tiek jaučiu, kad moteris turi dirbti daugiau. Situacija vis dar nėra ideali.
Tas ypač matoma dirbant su vyresniais kolegomis. Jie nėra prie to įpratę. Negali sakyti, kad jie tavęs negerbia, bet jiems tai – nauja, jie turi prie tavęs priprasti. Nes kartais pareigūnė moteris dirba kitaip, turi kitokią nuomonę, kitokias vertybes ir praktikuoja kitokį gyvenimo būdą.
– Taigi, sakytumėte, kad lyčių lygybės srityje pokyčiai kariuomenėje tebevyksta?
– Taip, ir jiems prireiks daugiau laiko. Žinoma, būtina dirbti su atitinkama politika, įstatymų leidyba ir visuomenės sąmoningumu, bet visų pirma tiesiog reikia laiko.
– Ką naujo kariuomenei suteikia įvairovė?
– Visų pirma manau, kad įvairovė iš esmės visada yra geriau. Tai įrodo ir įvairūs tyrimai. Įvairovė keičia atmosferą. Visada geriau turėti mišrią, o ne vien vyrų ar vien moterų komandą. Balansas atveria skirtingų požiūrių ir skirtingų mąstymo būdų perspektyvą.
– NATO priešakinių pajėgų grupėje tarnaujate kartu su karininkais iš įvairių Aljanso šalių. Taigi dirbate aplinkoje, kuri yra įvairi ne tik lyties, bet ir tautybės požiūriu?
– Darbas su įvairių tautybių žmonėmis mane labai įkvepia. Tiesa, visi kolegos yra iš Europos šalių, todėl kultūros gana artimos. Žinoma, galima įžvelgti ir skirtumų, bet jų – ne tiek jau daug. Pavyzdžiui, galima pastebėti, kad vienose šalyse daugiau dėmesio skiriama biurokratinėms procedūroms, o kitose – tam, kas geriausiai tinka konkrečiai komandai. Kartais tuos skirtumus pastebiu ypač aiškiai. Tačiau mane įkvepia pokalbiai su skirtingų tautybių žmonėmis apie jų kariuomenę, apie tai, kaip jie ją patiria, kaip dirba.
– Ką Jums reiškia dirbti NATO?
– Turiu pasakyti, kad asmeniškai niekada nejutau tiesioginės grėsmės. Esu Lietuvoje... čia saugu. Aišku, visi žinome, kas vyksta Ukrainoje. Dabar laikai kitokie nei anksčiau.
Dabar labiau suprantu, kaip svarbu turėti tokį aljansą kaip NATO. Žinoma, jis visada buvo svarbus, ypač politiniame kontekste, bet dabar įgijo labai konkrečią prasmę. Tapo akivaizdu, kodėl mums svarbu egzistuoti kaip NATO tiek politiniu, tiek kariniu požiūriu. Tai padėjo man suprasti, kodėl iš tikrųjų dirbu šį darbą.
Be to, savo darbą vertinu dėl to, kad jis man suteikė galimybę įgyti tarptautinės patirties. Man patinka dirbti Lietuvoje, bet ir čia mano komanda yra tarptautinė, joje yra čekų, vokiečių... Dirbame su skirtingomis vėliavomis, bet kartu po ta pačia – mus vienijančia NATO vėliava. Tai labai įdomus derinys.
– Sakėte, kad Lietuvoje jaučiatės saugi. Daugelis žmonių, prasidėjus karui Ukrainoje, čia taip nesijautė.
– Norime, kad lietuviai žinotų, jog mes esame čia ir, jei kas atsitiktų, čia ir liksime. Manau, tai labai svarbi žinia. Esame čia ne tik tam, kad rengtume pratybas, naudotumėmės jūsų poligonais. Jei kas nors atsitiks, bendradarbiausime su Lietuvos kariuomene ir liksime kovoti. Tokia yra viso NATO ir Rytų flango idėja. Tai ir mūsų teritorija.
– Kokių Lietuvos ir Jūsų gimtosios šalies, Nyderlandų, skirtumų ir panašumų pastebite?
– Iš tiesų matau tik vieną didelį skirtumą – kaip tankiai apgyvendinti yra Nyderlandai. Man atrodo, Lietuva yra 1,5 karto didesnė už Nyderlandus, tačiau pas mus gyvena 17 mln. žmonių, o Lietuvoje – tik maždaug 2,8 mln. Čia tiek daug erdvės. Nemažai važinėju tarp Ruklos ir Vilniaus. Mėgaujuosi visa ta erdve tiesiog žiūrėdama pro automobilio langą ir regėdama laukus ir miškus, o ne žmones. Mūsų miškuose visur matomi žmogaus pėdsakai: takeliai, ženklai, suoliukai. Žinoma, kai esi pripratęs, to nepastebi, bet dabar Lietuvoje matau daugybę erdvės ir man tai labai patinka.
Klausiate apie nyderlandiečių ir lietuvių skirtumus – tiesą sakant, jų nematau. Atrodo, kad jūs, kaip ir mes, esate gan tiesmuki. Tai pastebėjau iš žmonių, su kuriais dirbau, tiek kariškių, tiek civilių. Esate atviri ir komunikabilūs, labai draugiški.
– Kalbant apie reljefą, Lietuvoje, panašiai kaip ir Nyderlanduose, yra labai daug lygumų.
Tiesą pasakius, Nyderlandai – dar plokštesni. Nyderlandų kalba mes tai vadiname glooiend, kai kraštovaizdyje visiškai nėra kalvų, tik lygi žemė.
– Ko labiausiai pasiilgstate būdama Lietuvoje?
– Tik šeimos ir draugų. Maisto ar ko kito tikrai netrūksta.
Tekstas parengtas pagal projektą „Stipresni kartu – Nyderlandų karinių pajėgų buvimo Lietuvoje pristatymas", kurį įgyvendina Rytų Europos studijų centras kartu su Nyderlandų Karalystės ambasada Lietuvoje.