Visus juos sieja ne tik tai, kad turi negalią. Svarbiausia, kad darbdaviai jais patikėjo – kaip ir dar keliomis dešimtimis tūkstančių negalią turinčių Lietuvos gyventojų, kurie sėkmingai dirba atviroje darbo rinkoje.
Danielius: „Po truputį kabinuosi į savarankišką gyvenimą, kuris anksčiau buvo „užšalęs"
Žvelgiant į visuomet pozityviai nusiteikusį, bendrauti mėgstantį Danielių, sunku patikėti, kad jam galėtų kilti sunkumų ieškant darbo. Tačiau dirbti 24 metų vyras pradėjo tik kiek daugiau nei prieš metus. „Baigus mokyklą tėvai siūlė įgyti informacinių technologijų srities profesiją, bet kompiuteriai manęs nedomino. Net pasinaudojau galimybe nelaikyti baigiamųjų egzaminų. Tiesiog išsigandau jų", – pasakoja Danielius, kuris vaikystėje persirgo sunkia liga ir sunkiai valdo vieną kūno pusę.
Tačiau ilgainiui vaikinas suprato, kad nenori sėdėti namie tėvams ant sprando. „Tas sėdėjimas – nieko gero. Net liūdesiukas apėmė – galvojau „kam aš toks reikalingas". Ir nusprendžiau ieškoti darbo, kabintis į gyvenimą, pats užsidirbti", – sako nuo 2021 m. spalio sporto prekių parduotuvėje „Decathlon Lietuva" dirbantis Danielius. Ieškodamas darbo jis dalyvavo specialioje programoje – DUOday iniciatyvoje ir išbandė įvairias veiklas. „Supratau, kad negalėčiau dirbti greito maisto restorane, bet man neblogai sekėsi rūšiuoti ir lankstyti drabužius, juos tvarkingai kabinti ant pakabų," – prisimena Danielius ir prisipažįsta, kad sulaukęs pasiūlymo įsidarbinti sporto prekių parduotuvėje „Decathlon" nedvejojo. „Esu atsakingas už tvarką ir drabužių rūšiavimą prie matavimosi kabinų. Nors tenka daug stovėti, šis darbas man tinka. Be to, prireikus galiu pailsėti, nes įmonėje sudarytos sąlygos darbuotojams atsipūsti. Ir kolektyvas mane labai šiltai priėmė", – pasakoja jis.
Jaunas vyras priduria, kad pradėjęs dirbti netrukus pajuto, kad jo gyvenimas ima keistis. „Pasijutau laimingesnis, atsirado noras eiti į priekį, tobulėti. Po truputį lavinu bendravimo įgūdžius, nes kasdien parduotuvėje apsilanko daugybė žmonių, šiek tiek patobulinau anglų kalbos žinias. Palaipsniui kabinuosi į savarankišką gyvenimą, kuris anksčiau buvo toks lyg ir „užšalęs". Dabar jau galiu skirti laiko ir pinigų net savo hobiams", – sako negalią turintis jaunas vyras.
„Kitos veiklos Danieliui kol kas nesiūlome, nes jam būtų sunkoka nuolat bendrauti su pirkėjais, kurių pas mus būna daug. Tačiau džiaugiamės, kad ir jam, ir kitiems negalią turintiems žmonėms pas mus neblogai sekasi, – sako „Decathlon Lietuva" pirkėjų aptarnavimo ir personalo administratorė Malgožata Tarbūnienė, pridurdama, kad įmonėje šiuo metu panašų darbą dirba dar du negalią turintys žmonės, o dar vienas ateina padirbėti sezono metu. Pasak M. Tarbūnienės, darbuotojams reikėjo laiko apsiprasti, kad kartu su jais dirbs negalią turintys žmonės, bet, atsižvelgiant į jų įgūdžius, buvo parinktas tinkamas darbas, todėl problemų nekilo. Net atvirkščiai – negalią turinčių darbuotojų atėjimas į kolektyvą naudingas visiems: „Viena mūsų įmonės vertybių yra autentiškumas. Manome, kad visam kolektyvui naudinga, kai kartu dirba skirtingi žmonės – taip pat ir turintys negalią – visi kartu mes mokomės nuoširdžiau bendrauti, padėti vieni kitiems". Ji priduria, kad žmonės su negalia sėkmingai tampa kolektyvo nariu tada, kai darbdavys randa tokią poziciją, kurioje šis žmogus gali dirbti savarankiškai, o įsilieti į kolektyvą padeda tai išmanantis specialistas.
„Kaip aš bijojau!"
Būtent taip pirmąsias savo darbo dienas prisimena Saulė, jau antrus metus dirbanti viename „Rimi" prekybos centre. „Iš pradžių man leido apsiprasti, su viskuo susipažinti, o paskui direktorė nusivedė prie kasos. Pamenu – rankos dreba, širdis lenda per gerklę, kad tik ko nors nepridirbčiau", – pasakoja vežimėliu judanti 25-erių metų mergina. „Rimi Outlet" parduotuvėje Saulė dirba jai specialiai pritaikytoje kasoje, o iš namų Šalčininkuose į darbą Vilniuje ji atvyksta socialiniu taksi.
Valakupių reabilitacijos centre išmokusi dirbti su odos dirbiniais, taip pat įgijusi socialinio darbuotojo padėjėjos kvalifikaciją Saulė darbo ieškojo ilgokai: „Nenorėjau sėdėti namuose ir nuolat plepėti telefonu, norėjau dirbti. Bet Šalčininkų rajone, kur gyvenu, nėra didelio darbų pasirinkimo, o savarankiškai nuvykti į Vilnių man buvo sudėtinga", –ankstesnius nesėkmingus bandymus įsidarbinti prisimena mergina.
Pradėjus dirbti prekybos centre, jai teko mokytis daugybės naujų dalykų, bet dabar jos gyvenimas „visai kitoks". „Atsikeliu anksti – penktą valandą ryto. Susitvarkau ir laukiu, kol mane paims iš namų ir nuveš į darbą. Kartais pabudusi galvoju – ar aš tikrai dirbu, ar tik susapnavau, – sako ji ir priduria: – Darbas pakeitė mano gyvenimą. Dabar galiu pildyti savo svajones. Noriu padaryti ką nors gero kitiems ir sau".
Sandra darbdaviams: „Pabandykite bent kelias dienas padirbėti kartu su mumis, ir ši patirtis jus pozityviai nustebins"
„Prieš 15 metų, kai dirbau kitoje vietoje, draugė papasakojo, kad vienoje parduotuvėje yra darbuotojas, turintis klausos negalią. Kadangi kaip tik tuo metu norėjau keisti darbą, pati ėmiau ieškoti tos parduotuvės direktorės", – prisimena nuo tada Panevėžio prekybos centre RYO įsikūrusioje „Rimi" parduotuvėje dirbanti klausos negalią turinti Sandra. Tuomet net pati nustebo, kad parduotuvėje jai iš karto pasiūlė užpildyti anketą ir priėmė į darbą: „Pirmą darbo dieną mane pristatė visiems kolegoms ir paklausė, kaip jie turėtų su manimi bendrauti. Aš atsakiau, kad gali su manimi kalbėti – tik labai lėtai ir aiškiai tarti žodžius, o aš moku skaityti iš lūpų".
Sandra prisipažįsta – iššūkių buvo nemažai, nes ir parduotuvės buvo kitokios nei dabar: „Dabar visos prekės jau paruoštos dėti į lentynas, o prieš 15 metų daug produktų reikėdavo pasverti. Būdavo, kad klientas paprašydavo 400 gramų kokio nors produkto – aš stebėdavau jo lūpas ir bandydavau suprasti, ko jis nori. Tai buvo didelis iššūkis."
Pradėjusi dirbti pieno produktų skyriuje, vėliau Sandra padirbėjo ir kituose skyriuose bei kasoje, o taip pat ir marketingo skyriaus asistente – kūrė plakatus. Ji džiaugiasi, kad darbo grafiką galima derinti su asmeniniu gyvenimu, o kolektyvas labai draugiškas. „Nejaučiu jokios atskirties. Būna, kad ko nors nesuprantu, tai prašau pakartoti. Jei susikalbėti nepavyksta – prašau, kad užrašytų. Esu dėkinga savo vadovei, kuri mane palaikė ir leido išbandyti vis naujas sritis, kad nuolat tobulėčiau. Su kolektyvu dalyvauju įvairiose veiklose – kolegos visada mane įtraukia, skatina eiti į priekį. Bėgau net maratone", – pasakoja šiuo metu pardavėja dirbanti Sandra, po darbo besimėgaujanti savo hobiais – siuvimu ir piešimu ant puodelių. Be to, ji domisi grožio industrija, kitiems klausos negalią turintiems žmonėms veda nuotolines paskaitas apie eterinius aliejus. O visai neseniai pati sau susirado naują iššūkį – įsidarbino „Wolt" platformos kurjere.
Darbdaviams, kurie vengia įdarbinti negalią turinčius žmones, Sandra siunčia tokią žinutę: „Klausos negalią turintys mano pažįstami dirba mokyklose, stomatologo kabinete, siekia karjeros kitose srityse. Darbdaviai, supraskite, nors mūsų kalba sutrikusi, bet yra būdų, kaip mes galime susikalbėti. Ir mes galime dirbti, nes daugiau niekuo nesiskiriame nuo kitų. Pabandykite bent kelias dienas padirbėti kartu su mumis, ir ši patirtis jus tikrai pozityviai nustebins".
Svarbiausia – motyvacija ir noras dirbti
Saulė ir Sandra – tik dvi iš maždaug 150 vienokią ar kitokią negalią turinčių žmonių, dirbančių „Rimi" prekybos tinklo parduotuvėse visoje Lietuvoje. Anot „Rimi Lietuva" strateginės personalo partnerės Evelinos Dirmaitės, negalia nėra kliūtis žmogui, norinčiam dirbti: „Visiems, norintiems pas mums įsidarbinti, taikomi vienodi kriterijai – mes neturime jokių atskirų kriterijų žmonėms su negalia, svarbiausiai, kad žmogus galėtų atlikti tą darbą. Labai svarbi žmogaus motyvacija ir noras dirbti".
Prieš kelerius metus Nacionalinių atsakingo verslo apdovanojimų konkurse nominacijoje „Socialinę integraciją didinanti įmonė" nugalėtoja tapusios bendrovės, kuriai taip pat 2019 m. Užimtumo tarnyba suteikė Socialiai atsakingiausios metų įmonės titulą, atstovė pasakoja, kad specialiai Saulei – žmogui su judėjimo negalia pritaikyta kasa – ne vienintelis sprendimas, leidžiantis įmonei įdarbinti negalią turinčius žmones: „Stengiamės įžvelgti dirbti norinčio žmogaus stiprybes ir gebėjimus, ir, atsižvelgdami į tai, sukuriame specializuotą poziciją, nors kartais tenka gerai pagalvoti, kaip pritaikyti mūsų vidinius procesus įvairią negalią turintiems darbuotojams, kad sukurtume jiems tinkamą darbo aplinką ir suteiktume reikiamus darbo įrankius."
Pasak E. Dirmaitės, žmonių su negalia adaptacija darbo vietoje rūpinasi jų vadovai: „Iš anksto planuojame, kaip „įvesti" naują darbuotoją į komandą, kad pradžia jam būtų kuo lengvesnė. Pagalba, kurios jam gali prireikti, priklauso nuo situacijos ir turimos negalios. Yra buvę atvejų, kai pirmomis dienomis kartu su nauju darbuotoju būna konsultantas, kuris padeda jam apsiprasti naujoje aplinkoje, tarp naujų žmonių, o kartais kartu su nauju klausos negalią turinčiu darbuotoju būna kitas darbuotojas, kuris taip pat turi klausos negalią, kad jiems būtų lengviau bendrauti".
E. Dirmaitė mano, kad viena iš priežasčių, kodėl ne visos įmonės atveria duris darbo ieškantiems žmonėms su negalia – informacijos stoka: „Jos trūksta tiek darbdaviams, tiek patiems žmonėms. Situacija po truputį keičiasi ir vis daugiau darbdavių pradeda suprasti, kad žmonių su negalia integracija į darbo rinką – svarbi ir visiems naudinga, tačiau turime nueiti dar ilgą kelią, kad būtume tikrai atvira visuomenė". Ji svarsto, kad dalis darbdavių nenori papildomo vargo, išlaidų, ar tiesiog nežino, nuo ko pradėti, todėl ir vengia priimti į darbą žmones, kurie yra kitokie ir priduria, kad neretai negalią turintys žmonės ir patys nesiveržia dirbti: „Jaučiame, kad žmonės su negalia patiria šiokią tokią baimę – jie nežino, kaip seksis, kaip juos priims kolektyvas. O kartais jiems paprasčiausiai trūksta informacijos apie įsidarbinimo galimybes atviroje darbo rinkoje".
Pagalba keliauja paskui žmogų
Tokių istorijų, kaip Danieliaus, Saulės ir Sandros, Lietuvoje tikrai ne viena – įvairiose įmonėse sėkmingai darbuojasi 42 tūkst. žmonių su negalia. Tačiau Lietuvoje gyvena net 147 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, turinčių negalią, bet dėl įvairių nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių neturinčių darbo.
Tad jei norime, kad dirbančių tarp jų daugėtų, pirmiausia turime išmokti priimti šiuos žmones ir spręsti su jų įsiliejimu į darbo rinką susijusias problemas visi kartu. Tačiau tolerancijos mums dar trūksta – tai atskleidė neseniai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) užsakymu atlikta gyventojų nuomonės apklausa. Jos duomenys rodo, kad apklausos dalyvių manymu lengviausia įsidarbinti žmonėms su judėjimo bei klausos ar regos, kalbos ir kalbėjimo negalia. Absoliuti dauguma (95 proc.) respondentų daugiau ar mažiau linkę pritarti teiginiui, kad sutiktų dirbti su kolega, turinčiu negalią, jei jo kompetencija būtų pakankama. Kiek mažiau – 72 proc. apklaustųjų mano, kad negalią turintys žmonės yra produktyvūs darbuotojai, galintys lygiai su kitais konkuruoti atviroje darbo rinkoje. Tačiau tik maždaug pusė tyrimo dalyvių, būdami darbdaviais, į darbą būtų linkę priimti asmenis su fizine negalia, ir tik 31 proc. apklaustųjų mano, kad tapę darbdaviais vienodai vertintų skirtingą negalią turinčius potencialius darbuotojus.
Tvirtas žingsnis gerinant negalią turinčių žmonių integraciją į darbo rinką bus žengtas jau netrukus. „Pokyčiai ir naujos pagalbos priemonės, kurios pradės veikti nuo 2023 m., pagerins jų galimybes įsidarbinti. Daugiau pagalbos sulauks ir darbdaviai, kurie priims dirbti negalią turinčius žmones ar išlaikys negalią įgijusio žmogaus darbo vietą", – pristatydama būsimus pokyčius sako SADM Darbo rinkos grupės vadovė Kristina Maksvytienė.
Pasak jos, naujos pagalbos priemonės atvers daugiau galimybių žmonėms su negalia dirbti tai, ką nori, ir ten, kur nori. „Siekiame didinti asmenų su negalia užimtumą atviroje darbo rinkoje, todėl siūlome lanksčias pagalbos priemones, kurios atlieptų individualius žmonių su negalia poreikius. Iki šiol galiojusi tvarka ribojo jų galimybes rinktis darbo vietą, nes priklausomai nuo įmonės statuso (socialinės įmonės ir tokios įmonės statuso neturintys darbdaviai), tiek jie, tiek juos į darbą priimantys darbdaviai sulaukdavo nevienodos pagalbos", – sako K. Maksvytienė. Ji pasakoja, kad nuo 2023 metų valstybės pagalba ir paslaugos – parama darbo vietos ir darbo aplinkos pritaikymui, subsidijos darbo asistento išlaidoms, lydimoji pagalba įsidarbinus, įdarbinimas subsidijuojant ir kitos priemonės – keliaus paskui žmogų, nepriklausomai nuo įmonės statuso. „Taigi, atsisakę socialinių įmonių ir jose sukurtų segreguotų darbo vietų rėmimo, sukursime žmonėms su negalia vienodas sąlygas dirbti atviroje darbo rinkoje ir patiems nuspręsti, kur ir ką jie norėtų dirbti. Norintys pasinaudoti tokia pagalba įsidarbinant, turėtų kreiptis į Užimtumo tarnybą", – pabrėžia ji.
Pašnekovė priduria, kad Užimtumo įstatyme yra ir daugiau pakeitimų: „Pavyzdžiui, nustatyta išimtis, kad bedarbio statusas nepanaikinamas, jei asmuo be svarbių priežasčių nutraukia dalyvavimą įdarbinimo subsidijuojant priemonėje, kai ji taikoma neterminuotai, todėl žmogus galės dalyvauti jam reikalingose priemonėse. Subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas nebus nutrauktas ir tokiu atveju, jei įdarbintas subsidijuojant asmuo pradės papildomai dirbti savarankiškai". Pasak jos, tikimasi, kad palankesnės sąlygos paskatins žmones su negalia drąsiau ir aktyviau ieškoti darbo, o įmonės plačiau atvers jiems duris, todėl kasmet dirbti pradės daugiau kaip po 3 tūkst. žmonių su negalia. Tikimasi, kad iki 2025 m. atviroje darbo rinkoje dirbs 39 proc. negalią turinčių darbingo amžiaus žmonių, o 2030 m. – 47 proc.
Daugiau informacijos rasite čia.