Svarbiausia buvo vaiko gerovė
Ką reiškia skyrybų skausmas, puikiai žino šokėja Katerina Voropaj. Moteris neslepia – apie sprendimą skirtis iš tuometinio savo gyvenimo draugo aktoriaus Ramūno Rudoko sužinojo visai netikėtai. „Tiesiog vieną dieną atėjo ir pasakė: aš tavęs nebemyliu, tu manęs taip pat, tik pati to dar nežinai. Susikrovė būtiniausius daiktus ir uždarė duris", – apie skyrybas likus vos savaitei iki Kalėdų pasakoja Katerina.
Skyrybos buvo skausmingos, tačiau greitos, mat oficialiai pora nebuvo susituokusi, tad ir turto dalintis bei kitų formalumų tvarkyti nereikėjo. Katerina tikina – svarbiausia tuo metu buvo vaiko gerovė, tad savo apmaudą ji užgniaužė, o buvusiam gyvenimo draugui ir vaiko tėčiui turėjo vienintelį prašymą – kuo daugiau laiko leisti su sūnumi.
„Netgi po to, kai Ramūnas išėjo, kasdien siųsdavau jam vaiko nuotraukas ir rodžiau iniciatyvą, stengdamasi, kad jų ryšys nedingtų. Man buvo svarbu, kad vaikas suprastų – nors tėtis išėjo, jo nepaliko, – pasakoja Katerina.
Klausimo, kodėl tėtis gyvena atskirai, sūnus neužduoda
Tuo metu Rojui buvo 2,5 metų, tad pokalbio apie tai, kas nutiko, su vaiku nebuvo. Moteris sako – apie tai su sūnumi iki šiol neteko kalbėti, mat klausimų, kodėl tėtis gyvena atskirai, kol kas nekilo, tačiau vaikui pradėjus lankyti pirmą klasę, šeima jau spėjo susidurti su tam tikrais iššūkiais.
„Pratybose buvo užduotis, skirta šeimai. Joje reikėjo įklijuoti šeimos nuotrauką, įrašyti šeimos pavardę – o mūsų su vaiku pavardės yra skirtingos. Taip pat reikėjo aptarti su vaiku, kuo skiriasi mūsų šeima nuo kitų šeimų. Mums aptarinėjant, vienas iš pirmų Rojaus pastebėtų skirtumų ir buvo tai, kad tėtis kartu su mumis negyvena. Tačiau jis tai pasakė visiškai ramiai, nes jam tai yra įprasta. Manau, jis net nepamena to laiko, kada tėtis gyveno kartu, o kodėl mes dabar gyvename atskirai, klausimas jam nekyla", – pasakoja Katerina.
Klausimas, kada ir kaip kalbėti su vaiku apie pokyčius šeimoje, aktualus visiems besiskiriantiems tėvams. Tačiau apibrėžti, kada yra tinkamas vaiko amžius tokiam pokalbiui, negalima, – teigia Neringa Martišienė, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė.
„Vaiko gyvenimas pasikeičia iškart po to, kai tėvai nusprendžia nebegyventi kartu. Jei vaikas nežino kas vyksta, su juo apie tai nėra kalbėta, pokyčiai gali pradėti kelti nerimą. Todėl priėmus sprendimą pasukti skirtingais keliais, idealiu atveju apie laukiančius pokyčius reikėtų pasikalbėti ir su vaiku", – pataria N. Martišienė.
Vaiko teisių gynėja pataria pokalbį su vaiku pradėti nuo paaiškinimo, kad tėtis ir mama skiriasi tik kaip pora, tačiau ne kaip tėvai. Vaiką jie mylės ir rūpinsis juo taip pat, kaip ir iki šiol. Vaikas turi suprasti, kad tėvai visada bus šalia, tačiau kiek kitaip – ne vienu metu tuose pačiuose namuose.
„Be abejonės, vaikui kils daugybė klausimų, kurių jis gali ir neužduoti garsiai. Todėl svarbiausia sudėlioti akcentus ir paaiškinti, kaip nuo to momento pasikeis vaiko gyvenimas – kur jis gyvens, kaip dažnai matysis su kiekvienu iš tėvų. Vaikui tikrai nebūtina žinoti, kas vyksta tarp tėvų ir kodėl buvo priimtas toks sprendimas, tačiau svarbiausius dalykus apie laukiančius pokyčius jis turi žinoti", – pastebi psichologė.
Vaikus traumuoja ne tik skyrybos, bet ir konfliktai namuose
Ne vieną apie skyrybas su antrąją puse svarstantį suaugusįjį nuo šio žingsnio sustabdo mintis apie vaikus bei jų gerovę. Vis tik ne visais atvejais gyvenimas kartu – geresnis pasirinkimas vaikų atžvilgiu.
„Konstruktyvūs konfliktai šeimoje yra natūralus dalykas, mat retkarčiais pasipykstame tikriausiai visi, tačiau kuomet konfliktai nukreipti į artimo ar savęs skaudinimą, manipuliavimą, žeminimą – tokia aplinka vaikui augti nebėra palanki, mat vaikas ne tik perima emocijas, bet ir netinkamo elgesio pavyzdį", – sako vaiko teisių gynėja N. Martišienė.
Bene didžiausia klaida tokiais atvejais – įvelti vaikus į tarpusavio konfliktus, paversti juos žinučių perdavėjais ar tėvų taikytojais. N. Martišienė ragina atkreipti dėmesį, kad skyrybų atveju vaikai savaime neretai linkę dalį atsakomybės už tėvų sprendimą prisiimti sau, todėl tėvų pareiga šiuo atveju yra akcentuoti, kad tai – tik suaugusiųjų tarpusavio nesutarimai, neturintys nieko bendro su vaiko elgesiu.
„Vaikas yra priklausomas nuo šalia esančio suaugusiojo. Jei pastarasis kontroliuoja savo emocijas ir savo būseną, vaikas jaučiasi saugus ir žino, kad juo bus pasirūpinta. Kuomet emocijos ima viršų ir konstruktyvūs pokalbiai tampa neįmanomais, reikėtų pirmiausia pasirūpinti savimi – panašiai, kaip skrendant lėktuvu: deguonies kaukę užsidedi sau ir tik tuomet vaikui", – sako N. Martišienė.
Jaučiantiems, kad savarankiškai susitvarkyti su problemomis šeimoje sunku ar norisi pasitarti, verta kreiptis į vaiko teisių gynėjus, kiekviename rajone esančius Krizių centrus ar kitas socialinių paslaugų įstaigas, dirbančias šeimos ir vaiko gerovei, teikiančias socialines paslaugas. Svarbiausia – nebijoti ieškoti pagalbos ir išeičių net iš sudėtingiausios situacijos.