Jau nėra jokia naujiena, kad miesto gatvėmis galime išvysti žingsniuojančius briedį ar stirną, sliūkinančią lapę ar liuoksintį kiškį. Pasirodo, temstant ir paryčiais gyvūnai keliauja tomis vietomis, kur labai žalia, o miškai tiesiog įeina į miestą. Taip jie eina, kol galiausiai atsiduria gatvėje ar tarp daugiabučių. Pradėję keliauti, gyvūnai, ypač nakties metu, nejaučia streso ir atskaitos taško. Taip jie praranda orientyrus. Taip pat iki miestų gali atklysti jauni gyvūnai.
O sparčiai gausėjant automobilių, Lietuvos keliuose, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, pastebimai padaugėjo po automobilių ratais pakliūvančių įvairiausių gyvūnų. Visi puikiai žino, kokia daugybė įvairiausių vabzdžių žūsta atsitrenkę į automobilių stiklus šiltuoju metų laiku. Aukomis dažnai tampa į nerštavietes traukiančios varlės, rupūžės, kurių kelionė dažnai ir baigiasi ant kelio. Kai kuriose vietose žuvusių varliagyvių susikaupia itin daug. Ne išimtis ir su automobiliais susiduriantys patys įvairiausi paukščiai bei žinduoliai. Paukščių rūšių sąrašas tikrai labai ilgas. Įvairūs ir žinduoliai: ežiai, kiaunės, šeškai, kiškiai, lapės, barsukai, mangutai, stirnos, net šernai, elniai ar briedžiai. Ir nors vairuotojai dažniausiai perspėjami apie tai, kad yra didelė rizika su laukiniais gyvūnais susidurti užmiesčio keliuose, tačiau vis dar dažnai išgirstame pranešimus apie įvykius keliuose, kuriuose sužeidžiami žmonės, suluošinami ar savo kelionę pabaigia žūtimi gyvūnai. Kodėl vyksta tokie reiškiniai?
Dažnas paukščių žuvimo kelyje pavyzdys yra vietovės, kuriose abipus kelio tyvuliuoja vandens telkiniai – tvenkiniai, ežerai. Juose dažniausiai įsikuria didžiulės rudagalvių kirų kolonijos, peri laukiai, gulbės, antys, kiti paukščiai. Žinoma, daugiausia nukenčia gausūs kirai. Perėjimo metu pakelėse ties kolonija guli dešimtys žuvusių paukščių. Jų ypač padaugėja pasklidus skraidyti besimokantiems jaunikliams. Tad nukenčia paukščiai, o kartais net ir patys vairuotojai, tiksliau – jų automobiliai. Dažnai keiksnoja ne tik paukščius, bet ir aplaidų įvairių institucijų, galinčių šią problemą išspręsti, požiūrį į tokią situaciją. Atrodytų, niekas to nė nepastebi. Argi sunku būtų tokiose vietose pastatyti įspėjamuosius bei greitį ribojančius kelio ženklus? Nereiktų tuščiai kalbėti ir skaičiuoti, kiek daug kainuoja specialios tvoros, perėjos ir kitos įvairios priemonės gyvūnams keliuose apsaugoti, tačiau tiesdama ir įrengdama naujus (o kelių tiesimas ir pertvarkymas Lietuvoje vyksta intensyviai) modernius ir tikrai labai daug kainuojančius kelius, bent mažą tų išlaidų dalį skirtų ir tokioms specialioms gyvūnų apsaugos priemonėms įrengti. Sumažėtų ne tik nepatenkintų vairuotojų, bet išsaugotume ir daugybę pačių įvairiausių gyvūnų.
Kitas pavyzdys – keliai miškingose vietovėse. Nors važiuojant ne vien tokiose kelių atkarpose, kuriose stovi kelio ženklai įspėjantys apie galinčius į kelius išbėgti gyvūnus, būtina sulėtinti greitį ir būti itin atidiems, ypač tamsiuoju paros metu.
Apie didelę tikimybę, kad per kelią gali judėti laukiniai gyvūnai, įspėja kelio ženklai „Laukiniai gyvūnai", įrengti pavojingose vietose esančiuose kelio ruožuose. Tokiose vietose patariama sulėtinti greitį, kad atsiradus kliūčiai, bet kuriuo momentu būtų galima tinkamai reaguoti, suvaldyti automobilį, prireikus – sustoti. Būtina stebėti kelkraščius – dažniausiai gyvūnai į važiuojamąją kelio dalį įbėga būtent nuo krūmais ar medžiais apaugusio kelio krašto. Jeigu pastebima, kad kelkraštyje stovi gyvūnas, pro jį patartina važiuoti itin lėtai ir atsargiai, nemirksėti tolimosiomis žibintų šviesomis, jokiu būdu nenaudoti garsinio signalo – apakinto ir išgąsdinto gyvūno elgesys gali būti labai pavojingas ir nenuspėjamas.
Dienoms trumpėjant laukiniai gyvūnai keliuose vairuotojams tampa vis pavojingesnis iššūkis. Laukinėje faunoje gyvenantys žvėrys migruoja. Žiemojimui naujas vietas renkasi briedžiai, kiekvieną rudenį į rujos vietas renkasi taurieji elniai, o maitintis kiekvieną vakarą toli keliauja šernai, stirnos ir kiti žvėrys. Jų mūsų miškuose yra tikrai daug.
Jeigu žvėrių maitinimosi vietos yra kitapus kelių, juos žvėrys pereina sutemus vakare ir rytą. O nuspėti, kur žvėrys eis, yra labai sunku ar beveik neįmanoma. Tai gali būti tiek atviroje, tiek miškingoje vietovėje. Jų takai platūs, kelias – nenuspėjamas. Vienintelė priemonė prie intensyviausių kelių įrengtos tvoros, o pavojingiausiose vietose pastatyti įspėjamieji ženklai. Vienintelis būdas apsisaugoti nuo laukinio gyvūno – specialių ženklų apie gyvūnus kelyje paisymas, saugaus greičio pasirinkimas, budrus elgesys tokiuose kelio ruožuose. Ne visų gyvūnų akys spindi pakelėje, mat jie nebūtinai žiūri į važiuojančiųjų pusę. Be to, gyvūnų kailis yra prisitaikęs prie aplinkos, susiliejęs su ja, tad jį išvysti yra labai sunku. Žvėrys dažniausiai eina grupėmis, tad jei pastebimas vienas gyvūnas, gali būti, jog jų bus ir daugiau. Ši taisyklė taikoma elniams, briedžiams, stirnoms, šernams. Žvėrys bėga kartu vedami bandos jausmo, tad jei pamatomas vienas gyvūnas, nedelsiant reikia mažinti greitį. Sudėtingiausi ar net mirtimi gali pasibaigti tie atvejai, kai automobiliai susiduria su stambiais gyvūnais. Atsitrenkę į lengvąjį automobilį, ilgakojai žvėrys neretai verčiasi per stogą, o kartais įgriūva ir į saloną. Tokiais atvejais kyla labai didelis pavojus automobilio keleiviams.
Nepaisant daugybės perspėjimų, Lietuvos keliuose daugėja automobilių ir laukinių gyvūnų susidūrimų. Tokių eismo įvykių metu neretai ne tik nukenčia gyvūnai, apgadinami automobiliai, tačiau sužalojimų neišvengia ir žmonės. Ar yra efektyvių būdų apsisaugoti nuo tokių susidūrimų ir ką daryti, jei nelaimės išvengti nepavyko?
Susitikimas su laukiniu gyvūnu kelyje yra egzaminas žmonėms, tačiau daugeliu atvejų žmonės šio egzamino neišlaiko. Pamatę žvėrį vairuotojai pradeda signalizuoti, didesnės grupės žmonių pradeda gyvūną fotografuoti ir filmuoti, kiti sušvilpia. Tokiais atvejais gyvūnas pameta galvą ir pradeda lėkti nežinia kur.
Ką daryti, kad išvengti susidūrimo su gyvūnais? Išvydus kelyje laukinį gyvūną, išvengti susidūrimo gali būti beveik neįmanoma, tačiau jei vairuotojas spėja žvėrį pamatyti ir sureaguoti, pirmiausia reikia iš visų jėgų stabdyti. Kai kurie saugaus eismo specialistai pataria, kad savo kelyje sutikus gyvūną geriau nusukti į šalikelę, nei trenktis į jį. Kartais nuvažiuoti į kelkraštį, griovį ar pievą yra mažiau pavojinga, nei trenktis į kelis šimtus kilogramų sveriantį briedį. Jei trenksimės į tokį didelį laukinį gyvūną, tai bus momentinis sustojimas, o jei nusuksime į pievą, automobilį tikriausiai apgadinsime, bet greitis sumažės palaipsniui ir poveikis kūnui bus mažesnis.