Nematomos smurto formos palieka ryškų pėdsaką
Dabartinei jaunų tėvų kartai artimesni sąmoningos tėvystės principai, – pastebi Neringa Martišienė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos sveikatos psichologė. Vis dažniau suprantame, kad tėvais nėra gimstama. Jais tampama su pirmojo vaikelio atėjimu, tad ir vaikų auklėjimo įgūdžiai neatsiranda savaime – vaiko auginimas reikalauja nemenkų emocinių ir kantrybės sąnaudų.
Vis dėlto saugiai artimiausioje aplinkoje jaustis negalinčių vaikų vis dar apstu. Baudžiami fizinėmis bausmėmis, engiami, išnaudojami – tai ne išimtys, o vis dar gana dažnai pasitaikanti realybė. Įvairių formų smurto apraiškų auklėjant vaikus būdavo visais laikais. Nors formos nepakito, visuomenės požiūris keičiasi gerąja linkme – žmonės darosi mažiau pakantūs netinkamam elgesiui su vaikais, domisi pagalbos būdais.
„Mums, vaiko teisių gynėjams, dažniausiai tenka padėti nuo fizinio smurto šeimoje nukentėjusiems vaikams, tačiau nereikėtų pamiršti ir psichologinio smurto, nepriežiūros, seksualinio smurto, – vardina N. Martišienė. – Fizinį smurtą atpažįstame lengviausiai – jį paprasčiau apibrėžti, įvardinti, pastebėti. Psichologinį smurtą identifikuoti sunkiau, tačiau neretai jis palieka netgi didesnius randus vaiko, o vėliau ir suaugusio žmogaus gyvenime."
Tai, kad dėl kitų žmonių elgesio vaikas patiria emocinius išgyvenimus, gali byloti pasikeitęs jo elgesys, pasireiškiantis pyktis, nukreiptas į kitus ar save patį, nuolatinis liūdesys, nusivylimas savimi, kaltė ar savigrauža. Specialistė pabrėžia – numoti ranka į tokius pokyčius nevalia, nes tik stebėdami vaiką, kalbėdamiesi su juo, aptarinėdami situacijas galime vaikui padėti.
Tiesa, ne visada arba ne iš karto vaiko išorinis elgesys signalizuoja, kad kažkas negerai. Kartais dėl savo amžiaus ir brandos vaikas gali nesuprasti, kad su juo elgiamasi netinkamai, juo labiau, kad dažnu atveju psichologiškai gniuždo patys artimiausieji.
Kilus įtarimams, labai svarbu leisti vaikui atsiskleisti, išsikalbėti, atliepti kas yra jau nebe norma ir kada jau būtina ieškoti pagalbos, tai yra išvengti smurto pasikartojimo. Svarbu reaguoti laiku, nelaukti. Kiekvienam tai pastebėjusiam suaugusiajam tenka asmeninė atsakomybė už tai, sulauks tas vaikas pagalbos ar ne.
„Statistika rodo, kad pernai 117 vaikų Lietuvoje psichologinį smurtą patyrė iš tėvų, kitų artimųjų, o 82 vaikai nukentėjo nuo bendraamžių, virtualioje erdvėje ar kitomis aplinkybėmis. Todėl skatinčiau būti atidiems visus, kurių aplinkoje yra vaikų: pedagogus, šeimos gydytojus, kaimynus, artimuosius. Kaip ir bet kokio smurto atveju, taip pat ir šiuo, nedelsiant reikia reaguoti: esant poreikiui kreiptis pagalbos į vaiko teisių gynėjus ar pranešti policijai. Taip galime ne tik apsaugoti vaiką, bet ir išgelbėti gyvybę", – sako N. Martišienė.
Artimiausia aplinka ne visuomet saugiausia aplinka
Praėjusiais metais Tarnyba gavo apie 40 tūkstančių pranešimų dėl galimų vaiko teisių pažeidimų, beveik 6 proc. jų – apie smurto atvejus. Lyginant šių ir praėjusių metų pirmuosius pusmečius, tokių atvejų išaugo 14 proc. arba beveik 200 atvejų visoje Lietuvoje.
Apie pusė smurtą patyrusių vaikų nukentėjo būtent artimiausioje aplinkoje. Priešingai, nei stereotipiškai įsivaizduojama, tai – anaiptol ne tik sunkumus patiriančių šeimų, bet ir visos visuomenės problema.
„Jėgą, kaip problemos sprendimo būdą, dažniausiai naudoja tie, kas užaugo su tokiu pavyzdžiu savo šeimoje, patys kentėjo. Ir čia iškyla klausimas, kokia pagalba buvo suteikta tokiam žmogui, kiek ta pagalba buvo efektyvi ir ar žmogus pajėgė ją priimti. Taip pat esame vis dar pernelyg pakantūs smurtui, dažnu atveju negebame jo atpažinti. Praėjusių metų pabaigoje vaiko teisių gynėjų užsakymu atlikto tyrimo duomenys rodo, kad pusė suaugusiųjų mūsų visuomenės narių neatpažįsta smurto konkrečiose situacijose", – sako psichologė.
Fizinė bausmė – ne meilės ir rūpestingumo išraiška
Ne visi suaugusieji fizinėse bausmėse įžvelgia pavojų. Daliai tai – savotiška rūpesčio išraiška, juk muša tik dėl to, kad nori išauklėti. Vaiko teisių gynėja įsitikinusi: fizinės bausmės moko tik bijoti, slėpti savo elgesį, tačiau neparodo, koks elgesys turėtų būti tinkamas, ką daryti, kaip reaguoti konkrečioje situacijoje. Tuo pačiu fizinės bausmės griauna pačių tėvų autoritetą.
Kviečiame tėvus augti kartu su vaiku, ieškoti galimybių plėsti žinias, konsultuotis, ieškoti pagalbos ir ją priimti. Pagalbos vienodai reikia ir smurto aukai, ir smurtautojui. Pirmiausiai išgirskite savo vaiką, kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi, kodėl neklauso. Gal vaikas tiesiog pavargęs, nemiegojęs, alkanas, ką tik patyręs daugybę įspūdžių ir dėl to irzlesnis. Galbūt kažkokie jo poreikiai neatliepti, nebūtinai fiziniai – vaikas neramus, nesijaučia saugus, rūpimas. Motyvuokite ir kantriai paaiškinkite, kodėl reikia elgtis vienaip ar kitaip, kuo tai naudinga vaikui, ar atvirkščiai, kodėl vienoks ar kitoks elgesys kenkia aplinkiniams. Kur tik galima, leiskite vaikui rinktis iš kelių alternatyvų. Tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia pildyti visus vaiko įnorius, bet pasirinkti pirkti mėlynas ar žalias pirštines, valgyti jogurtą ar varškę galbūt galima? Pasirinkimas iš kelių variantų jau suteikia vaikui teisę rinktis, jaustis įgalintam. Daug naudingų patarimų galima rasti sąmoningą tėvystę ugdančioje literatūroje, tad nenustokite domėtis, kad augtumėte kartu su savo vaiku.
Mokykloje mūsų nemokė, kaip būti tėvais, tad natūralu nuolat domėtis, plėsti žinias ir ugdyti įgūdžius, mokytis kartu su vaikais ir tuo pažinimo keliu eiti su meile, atsakomybe, pagarba. O esant poreikiui – nebijoti kreiptis pagalbos. Vaiko teisių gynėjai visada pasiūlys pagalbą ir suteiks reikalingos informacijos.
„Pavyzdžiui, siekiant paauglio elgesio pokyčių, siūlome pasinaudoti multidimensine šeimos terapija. Pagalba per terapinius pokalbius unikali tuo, kad nepriimtino jaunuolio elgesio priežasčių ieškome ir sprendimus kuriame kartu su visa šeima. Iki šešių mėnesių trunkanti programa siūloma esant tarpusavio santykių sunkumams, vaikui nelankant mokyklos, linkus nusikalsti, ji padeda spręsti delikventinio, t. y. pažeidžiančio visuomenės normas, elgesio problemas. Padėti gali ir savivaldybės įstaigose dirbantys specialistai, nevyriausybinės organizacijos, įvairių institucijų organizuojami seminarai, mokymai, savitarpio patyriminės grupės tėvams. Domėkimės, skaitykime. Pagalba yra visais atvejais", – sako N. Martišienė.