Genys margas, o pasaulio kalbos dar margesnės. Jų įvairovę sekantis spausdintinis ir elektroninis leidinys „Ethnologue: Languages of the World“, plačiau žinomas kaip ethnologue.com, šių metų gegužę suskaičiavo 7151 gyvuojančią kalbą.
Pasaulio kalbos yra gyvi ir dinamiški, bet ne visiškai savarankiški organizmai – jas veikia žmonijos gyvenimo kaita, todėl ir jų skaičius nuolat kinta.
Deja, ethnologue.com prognozuoja, kad maždaug 40 proc. kalbų gresia pavojus artimiausiu metu išnykti, nes dažna iš jų nuolat kalba mažiau kaip 1000 žmonių. Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE) piešia dar baugesnį ateities paveikslą: kad kalba išliktų, ja turi nuolat kalbėti daugiau kaip 100 000 vartotojų. Apie 90 proc. kalbų XXI a. pasitiko paženklintos rizikos išnykti (išsamiau žr. https://www.vle.lt/straipsnis/pasaulio-kalbos/).
Vos 10 mūsų planetos kalbų į naują amžių įžengė tvirtai, pirmiausia kinų (dėl labai aiškios priežasties) ir, be abejo, anglų, kuri pasaulyje nepralenkiama kaip antroji ir trečioji kalba – ja kalbama 146 šalyse. Be to, ji, ko gero, yra populiariausia pasaulyje lingua franca (kitakalbių susikalbėjimo kalba) ir reali pretendentė į visuotinę mokslo ir technologijų kalbą.
Lietuvoje, kad ir kaip būtų skaudu, prie dausų slenksčio jau stovi karaimų kalba, o štai lietuvių kalbai šviečia turiningas rytojus. Pirmiausia dėl to, kad prieš šimtmetį ji įgijo valstybinį statusą ir, išėjusi iš kaimo gryčios, įsitvirtino visose visuomenės gyvenimo srityse.
Kas yra valstybinė kalba ir kodėl ji pranašesnė už kitas?
Jungtinės Tautos vienija 193 suverenias valstybes, dar dviem (Vatikanui ir Palestinai) suteiktas stebėtojų statusas, Lietuva yra pripažinusi 195. Iš viso pasaulyje yra 206 valstybės.
Vargu ar tarp jų rastume tokią, kurioje visi visur šnekėtų vienui vienintele kalba, tačiau daugumoje yra konstituciniais ar kitais teisės aktais patvirtintos viena ar kelios kalbos, kurios vartojamos viešajame gyvenime, įstatymų leidyboje, švietime visoje valstybės teritorijoje arba atskiruose jos regionuose.
Pavyzdžiui, Italijoje ir Ispanijoje yra po vieną valstybinę kalbą ir dar regionai turi savo oficialias kalbas. JAV valstybinės kalbos išvis nėra (t. y. nė vienai kalbai neskirtas straipsnis konstitucijoje ar specialus įstatymas), tik kai kuriose šalies dalyse nustatytos oficialios kalbos.
Australijoje, Liuksemburge, Švedijoje, Japonijoje taip pat nė vienai kalbai nėra suteiktas valstybinis statusas, čia tik apibrėžta, kokiomis kalbomis piliečiai gali kreiptis į institucijas. (Beje, ethnologue.com įspėja, kad greičiausiai kils pavojus ir institucinėms kalboms – jas priėmė vyriausybės, mokyklos, žiniasklaida ir kt., todėl daugelis jų vartojamos kaip antrosios kalbos.)
Mažutėje Šveicarijoje yra net keturios valstybinės kalbos, o didžiulėje Indijoje – tik dvi (hindi ir anglų), tačiau 22 kalbos yra oficialios regionuose.
Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, yra viena valstybinė kalba.
Šiuolaikinėse valstybėse kalbai, kuri nevartojama viešajame gyvenime, išlikti labai sudėtinga, teigiama „Vikipedijoje“. Tokia kalba išstumiama iš visuomenės gyvenimo ir gali išlikti tik ritualinėje aplinkoje arba nedidelėje elito grupėje, ji praranda gyvybingumą ir nebesivysto. Kaip tik taip kadaise ir nutiko lotynų kalbai.
Lietuvių kalba tokio likimo išvengė, nes mūsų tautos šviesuomenė spėjo jai suteikti valstybinės kalbos statusą. Jis buvo įteisintas prieš šimtą metų – 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo priimtoje atkurtos Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. „Valstybės kalba – lietuvių kalba. Vietinių kalbų vartojimą nustato įstatymas“, – skelbė Konstitucijos 6 straipsnis.
„Pirmą kartą per savo ilgaamžę istoriją Lietuvos valstybė aiškiai pasakė, kad jos viešasis gyvenimas bus tvarkomas lietuvių kalba, kad Lietuva tampa kalbos valstybe, kalba nuo šiol bus svarbus dabarties ir ateities kūrimo veiksnys“, – per iškilmingą renginį LR Seimo Konstitucijos salėje šio įvykio šimtmečiui paminėti sakė VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis.
Tačiau lietuvių kalbos kelias į valstybinį statusą, anot VLKK pirmininko, buvo „ilgas ir duobėtas“.
Bendrinei kalbai reikėjo tarmės
„Pirmieji raštai lietuvių kalba pasirodė XVI a. <...> jie rašyti ir spausdinti trimis rašomosios kalbos variantais, tradiciškai vadinamais rytietiškuoju, vidurietiškuoju ir Rytų Prūsijos, bet per keletą amžių nė vienas iš jų nesustiprėjo tiek, kad nukonkuruotų kitus ir taptų standartine lietuvių kalba“, – teigia Lietuvių kalbos instituto (LKI) mokslininkė dr. Jurgita Venckienė.
Pasak jos, iki pat XIX a. pabaigos viešajame gyvenime ir kanceliarijoje vartotos kitos kalbos: „slavų kanceliarinė, lotynų, lenkų, XIX a. – rusų kalba“. Lietuvių kalba buvo šnekamoji ir gyvavo iš esmės kaime, dar ją vartojo kai kurie miestiečiai ir dalis smulkiųjų bajorų.
XIX a. pradžioje kilusio vadinamojo žemaičių lietuviškojo sąjūdžio atstovai, tarp jų Antanas Klementas, Dionizas Poška, Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius, jau pradėjo mąstyti apie bendrą, visiems lietuviams vienodą, kalbą ir jos pagrindu siūlė imti žemaičių tarmės patarmes.
XIX a. antroje pusėje bendros kalbos idėją iškėlė ir Antanas Baranauskas: jam atrodė, kad rašte tinkama derinti tarmes – jis siūlė sukurti tokią rašomąją kalbą, kurios rašmenys rodytų tarminius skirtumus ir kiekvienos tarmės atstovas raštą galėtų perskaityti savaip.
Šios bendros kalbos idėjos nepaplito. Pokyčiai prasidėjo paskutiniais XIX a. dešimtmečiais, tautinio atgimimo metu, kai visiems lietuviams bendros kalbos poreikis tapo ypač svarbus. Pasak dr. J. Venckienės, „tyrėjai yra pastebėję, kad bendrinės kalbos pasirinkimo laikotarpiu ryškiausi būna visai ne lingvistiniai bendrinės kalbos kūrėjų tikslai, o nacionalinė vienybė, dekolonizacija ir pan.“
„Carinės Rusijos okupacijos ir spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo sąlygomis lietuviškos periodikos leidėjai vienodą, bendrą kalbą irgi suvokė kaip vienijantį veiksnį, kaip tautos simbolį, – aiškina mokslininkė ir pabrėžia: – Nuo pat paskutinių XIX a. dešimtmečių akivaizdžiai matyti bendrinės lietuvių kalbos kūrimo aspektai, būdingi visoms bendrinėms standartinėms kalboms: pirmiausia tarmės bendrinei kalbai pasirinkimas, kalbos normų nustatymas, kalbos funkcijų tobulinimas ir tos kalbos priėmimas visuomenėje.“
Tačiau būta ir skirtumų: dažnu atveju, dr. J. Venckienės teigimu, kalbos standartu imama sostinės kalba, tačiau Lietuvos miestuose XX a. pradžioje gyveno vos per 20 proc. gyventojų, jie buvo dvikalbiai ar trikalbiai, vyravo vietinis lenkų kalbos variantas, taip pat rusų, jidiš kalbos, o lietuvių kalba nebuvo paplitusi. Pasak mokslininkės, tuomet prestižinės kalbos centru negalėjo tapti nei Vilnius, nei Kaunas.
Lietuvių bendrinės kalbos pagrindą išrinko pirmųjų lietuvių laikraščių „Aušros“ ir „Varpo“ leidėjai. Vakarų aukštaičių tarmės variantą lėmė pirmiausia stipri Vakarų Aukštaitijos ekonominė padėtis, iš čia buvo kilę nemažai patriotų, inteligentų, kurie bendradarbiavo nelegalioje lietuviškoje spaudoje. Labai svarbu buvo ir nuo XVII a. puoselėjama Rytų Prūsijos raštijos tradicija vartoti iš esmės tą pačią vakarų aukštaičių tarmę, ja buvo grįstos ir Augusto Šleicherio bei Frydricho Kuršaičio gramatikos, laikomos svarbiausiomis XIX a. lietuvių kalbos gramatikomis. Be to, pirmųjų laikraščių leidėjams buvo ir praktiškiau vartoti tokią pat atmainą kaip ir ta, kuria buvo parašyti spaudos draudimo laikotarpiu iš Rytų Prūsijos slapta gabenti lietuviški spaudiniai.
Vakarų aukštaičių tarmės ypatybes kaip bendrinės kalbos normas įtvirtino 1901 m. išėjusi Petro Kriaušaičio slapyvardžiu pasirašyta Jono Jablonskio ir Petro Avižonio lietuvių kalbos gramatika. Šia gramatika galiausiai ėmė remtis visa periodinė spauda, per ją tos normos pasiekė skaitančią visuomenės dalį, tačiau pačios gramatikos egzempliorių buvo nedaug, tad buvo neįmanoma mokyti iš jos mokyklose, ji nevartota viešajame gyvenime.
„Galutinė bendrinės kalbos normų kodifikacija sietina su 1922 m. J. Jablonskio lietuvių kalbos gramatika. Švietimo ministerija ją patvirtino kaip norminę ir privalomą Lietuvos mokyklose. Beje, dauguma tos gramatikos kalbos terminų prigijo ir vartojami iki šiol: kalbos ir sakinio dalių, linksnių, laikų, įvardžių pavadinimai. Iki tol jie buvo kitokie“, – sako dr. J. Venckienė.
Bendrinės lietuvių kalbos normų stabilizavimo darbas vadovaujantis J. Jablonskio mokykla, kuri siekė bendrinę kalbą grįsti išsaugota gryna liaudies kalba, vyko, pasak mokslininkės, iki XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos.
Kodėl taip ilgai delsėme įteisinti?
„Mūsų kalbai – pusantro tūkstančio metų, raštijai – 475-eri, bendrinei kalbai – 121-i, valstybinei – 100 metų. Ir iš jų išskyrus okupacijos laikotarpį – lygiai 50 realių kalbos valstybingumo metų“, – VLKK pirmininko manymu, mūsų tauta taip ilgai iki valstybinės kalbos ėjo dėl to, kad nepasinaudojo Lietuvos karalystės, o vėliau ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suteikta galimybe.
„Apie tai, kad lietuvių kalba turi būti valstybinė, buvo pradėta galvoti anksčiau, dar prieš atkuriant Lietuvos valstybingumą 1918 m.“, – teigia istorikas dr. Artūras Svarauskas, apžvelgdamas lietuvių kalbos tapsmo valstybine aplinkybes tarpukario Lietuvoje.
Pasak mokslininko, jau 1905 m. Didysis Vilniaus Seimas, be kitų rezoliucijų, priėmė ir štai tokią: „Visuose Lietuvos valsčiuose turi būti vartojama prigimta žmonių kalba visus reikalus vedant.“
Deja, 1918 m. vasario 16 d. atkurta Lietuvos valstybė iki pat 1922 m. išgyveno keistą laikinumo laikotarpį, kalbėti apie realią nepriklausomybę ir savarankiškumą buvo keblu: vokiečių okupaciją, trukusią iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, keitė bolševikai, bermontininkai, Želigovskio daliniai... Dr. A. Svarausko teigimu, tai buvo patys sudėtingiausi metai, tada buvo sprendžiamas ne lietuvių kalbos statuso klausimas, o apskritai atkurtos nacionalinės valstybės likimas.
Skirtingai nei Estijoje ir Latvijoje, kur Konstitucijos buvo priimtos iš karto, 1920 m. vienoje ir 1922 m. kitoje, Lietuvoje pirmiausia buvo priimtos trys laikinosios Konstitucijos: 1918 m. lapkritį, 1919 m. balandį ir 1920 m. birželį. Apie kalbą jose nebuvo užsiminta.
Istoriko nuomone, ko gero, buvo pabijota tokį nutarimą iš karto įtraukti į konstitucinius dokumentus. Nors valdžios vyrai ir suprato, kad Lietuvos valstybė išliks tik konsolidavus įvairiatautę Lietuvos visuomenę, ši buvo pernelyg įvairi tautiniu atžvilgiu, be to, 80 proc. etninių lietuvių gyveno kaime.
Tiesa, 1918 m. vasarą buvo parengtas net 108 straipsnių pirmasis būsimos Lietuvos Valstybės Konstitucijos projektas. Pagal jį, Lietuva turėjo tapti konstitucine monarchija. Pirmojo pasaulinio karo pabaigos aplinkybėmis tai sukėlė daug diskusijų, net dabar istorikų ir visuomenės nuomonės šiuo klausimu ne visada sutampa.
Šio projekto 9 straipsnyje buvo rašoma: „Lietuvių kalba yra ne tik oficialinė valstybės kalba, bet ir karaliaus rūmų kalba. Be to, karaliaus rūmų aparatą turi sudaryti lietuviškai kalbantys valdininkai. Karaliaus vaikai turi būti auklėjami ir mokomi Lietuvoje, ir tik įgiję išsilavinimą čia galėtų jau vėliau siekti mokslo užsienyje.“
1920 m. gegužę susirinkęs Steigiamasis Seimas sudarė Konstitucijos rengimo komitetą iš 14–15 asmenų: skirtingų ideologinių pažiūrų, frakcijų, tautybių. Šįsyk valstybinis lietuvių kalbos statusas jau iš karto buvo įtrauktas. Nors komiteto posėdžių ir apskritai prieškario Seimo archyvų neišliko, iš kitų šaltinių galima spręsti, kad lietuvių kalbos statusas abejonių niekam nebekėlė.
Iš kur tokia idėja – nacionalinę kalbą paskelbti valstybine? Ar Lietuva buvo išskirtinė?
Istoriko teigimu, postimperinėje Europoje ir ypač naujai susikūrusiose nacionalinėse valstybėse, tarp jų Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, buvo savaime suprantama, kad jų nacionalinė kalba yra valstybinė kalba. Vėliau, 1924 m., šią nuostatą į visas savo konstitucijas įtraukė ir Lenkija.
Kalbos skrydis ir dideli darbai juodame šešėlyje
Dr. J. Venckienės teigimu, jau vos panaikinus spaudos draudimą padaugėjo periodinių, grožinės ir mokslinės literatūros leidinių, tačiau atkūrus Lietuvos valstybę bendrinės kalbos vartojimo sfera sparčiai ėmė dar labiau plėstis. Bendrinė kalba pradėjo funkcionuoti ten, kur anksčiau jos nebuvo: viešajame administraciniame valstybės gyvenime, mokyklose, nuo pradinės iki aukštosios, kariuomenėje, Katalikų bažnyčioje.
Vienas iš lietuvių kalbos vartosenos viešajame gyvenime pavyzdžių – 1919 m. Laikinasis teismų įstatymas: jame buvo numatyta, kad „teismas yra atliekamas lietuvių kalba“, ta kalba rašomi protokolai ir sprendimai. Kitas dokumentas – 1920 m. ministro pirmininko Ernesto Galvanausko ir vidaus reikalų ministro Eliziejaus Draugelio įsakymas dokumentuose ir oficialiuose raštuose asmenvardžius ir vietovardžius rašyti „nelaužant lietuvių kalbos dėsnių, būtent taip, kaip jie yra lietuvių kalba tariami, ir lietuvių kalbos fonetikos dėsniais sekant“.
Pasak mokslininkės, tuo metu lietuvių kalba jau buvo pradėta vartoti visose viešojo gyvenimo srityse, todėl, suprantama, reikėjo administracinės, specialiosios terminijos, ir 1921 m. buvo įkurta Terminologijos komisija.
Dr. J. Venckienės nuomone, valstybinis statusas suteikė jaunai bendrinei lietuvių kalbai naujų impulsų ir tapo akstinu judėti toliau.
1924 m. Vidaus reikalų ministerija reglamentavo kalbų vartojimą visoje viešojoje erdvėje. Visi vieši užrašai privalėjo būti rašomi valstybine kalba.
1922 m. Kaune įkurtame Lietuvos universitete buvo įsteigta lituanistikos katedra, pradėti rengti lietuvių kalbos mokytojai, spaudos darbuotojai ir kt.
1935 m. pradėjo veikti Lietuvių kalbos draugija, kuri rūpinosi bendrinės kalbos ugdymu.
1939 m. buvo įkurtas Antano Smetonos lituanistikos institutas, jis tyrė ne tik lietuvių kalbą, bet ir tautosaką bei Lietuvos istoriją, rinko ir skelbė mokslinę medžiagą bei šaltinius.
„Tas įdirbis tarpukariu davė vaisių ir per visą sovietinės okupacijos laikotarpį, kai kalbos puoselėjimas buvo tapęs pasipriešinimo dalimi. Lietuvių kalba buvo nuosekliai norminama, buvo ugdoma pagarba jai, septintajame dešimtmetyje prasidėjo Lituanistinis sąjūdis, trukęs iki Nepriklausomybės atgavimo ir vainikuotas vėl atgautu valstybinės kalbos statusu 1988 metų lapkričio 18 dieną“, – sako VLKK pirmininkas A. Antanaitis.
„Prieš šimtą metų lietuvių kalba tapo valstybinė ir lygiai prieš tiek pat metų ja pradėta dėstyti Lietuvos universitete, kuris vėliau išsikerojo į visą puokštę universitetų. Dėl to mes sukūrėme lietuviškai šnekančią ir, tai ypač svarbu, lietuviškai mąstančią šviesuomenę, kuri išgyveno ir per okupacijos laikotarpį, nes tuo metu mums pavyko išsaugoti lietuvių kalbą aukštajame moksle. Mažai kas žino, kad tiktai Baltijos valstybės sugebėjo šitą padaryti, visur kitur Sovietų Sąjungoje aukštasis mokslas buvo tik rusų kalba. Manau, jie ir šiandien vis klaidžioja, niekaip nesusitvarko dėl to, kad neturi tos sava kalba sudėtingiausiai mąstančios visuomenės dalies. O mums pavyko tai išsaugoti“, – priduria Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akad. Artūras Žukauskas.
Šiandienos laimėjimai, kliūtys ir iššūkiai
VLKK pirmininko A. Antanaičio nuomone, turime gerą teisinę kalbos politikos bazę: Konstitucijos garantą, Valstybinės kalbos įstatymą, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Valstybinės kalbos inspekcijos ir Terminų banko įstatymus. Valstybėje veikia kalbos priežiūros ir tvarkybos sistema, valstybinės kalbos vartojimu rūpinasi savivaldybės ir jose dirbantys savivaldybių kalbininkai. Valstybinis visuomeninis gyvenimas vyksta lietuvių kalba, retkarčiais padarant laikinas nedideles išimtis, kurių prireikia dėl ypatingų geopolitinių aplinkybių, pavyzdžiui, dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą.
Antra vertus, pasak VLKK pirmininko, prieš dešimtmečius priimti teisės aktai sensta, sustabarėjusios tvarkybos sistemos darosi nebeefektyvios, besikeičiant laikų madoms lituanistinės magistrantūros studijos neprirenka studentų, mokyklose lituanisto mokytojo profesija nėra prestižinė ir artimiausioje ateityje tikrai tokia netaps. Bendrinės kalbos žodynas rašomas jau trečią dešimtmetį ir dar ilgai bus rašomas, nes tiesiog stinga jį rašančių žmonių, mat šis darbas nelaikomas moksline veikla.
„Suprantamas ir natūralus tarptautiškumo reikalavimas kartais atrodo gana groteskiškai, nes mokslo valdininkams sunku suvokti, kad tarptautiniai baltistikos centrai yra Lietuvoje ir Latvijoje, kaip ir tarptautinės baltistikos kalbos yra lietuvių ir latvių, todėl su tuo turėtų būti susiję ir tam tikri mokslo darbų vertinimo kriterijai“, – ironizuoja A. Antanaitis.
Jo manymu, globalizacija iš esmės pakeitė komunikavimo normas. Visuomenė tampa vis mažiau imli standartams, tarp jų ir deklaruotoms kalbos normoms. Kalbos individualizacijos procesai ypač intensyviai vyksta skaitmeninėje erdvėje, nes čia riba tarp oficialiosios ir neoficialiosios vartosenos beveik išsitrynusi. Informacinės žiniasklaidos skelbimo greitis auga, įprastu būdu kalbos kontroliuoti ir koreguoti nebespėjama. Kasdien didėja automatinių vertimų svarba.
„Vadinasi, lietuvių kalbai reikia patekti į daugiakalbes kalbos technologijų infrastruktūras, – prieina išvadą A. Antanaitis. – Tą padaryti nelengva, nes lietuvių kalba turi palyginti nedaug vartotojų ir be kryptingos valstybės politikos nėra pajėgi atlaikyti konkurencijos.“
Vis dėlto Lietuvos mokslo ir studijų institucijos jau įgyvendino daug projektų, susijusių su kalbos technologijomis. Kauno technologijos universitetas, Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetai, taip pat privataus verslo atstovai taikydami dirbtinio intelekto metodus sukūrė ir įdiegė šnekos ir kalbos sintezės technologijų, teisinių paslaugų, kalbos technologijų duomenų rinkinių formavimo, natūraliosios kalbos apdorojimo sprendinių ir plėtoja savo idėjas toliau.
„Pasaulyje keičiasi mokslinė kalbos technologijų paradigma, neįtikėtinu greičiu plėtojamos intelektinės technologijos, robotizacija, daiktų internetas, todėl mes iškeliame aiškų ambicingą tikslą – užtikrinti kokybišką lietuvių kalbos funkcionavimą skaitmeninėje terpėje ir jos lietuvinimo pažangą, skatinti lietuvių kalbai pritaikytų technologijų plėtrą“, – sako A. Antanaitis.
Priekaištai ir klaidžiojimai
Viešojoje erdvėje neretai priekaištaujama, esą moksle pernelyg keliaklupsčiaujama anglų kalbai.
„Kaip buvęs mokslininkas galiu pasakyti: mokslas sutarptautintas ir vyrauja anglų kalba. Mokslas niekada ir nebuvo įspraustas į vienos valstybės rėmus, jo kalba galėjo skirtis nuo valstybinės kalbos. Tačiau net sovietiniais laikais, pavyzdžiui, mūsų fizikos terminija buvo gerai išplėtota. Ir šiandien ji yra viena iš geriausiai išplėtotų, neatsilieka ir matematikai, chemikai, yra sukurti storiausi žodynai“, – atmeta akad. A. Žukauskas priekaištus, esą mokslo kalba apskritai neplėtojama, iškeista į anglų, tačiau sutinka, kad dar ne visose mokslo srityse tai pasiekta: pavyzdžiui, kai kuriuose socialiniuose moksluose labai daug svetimybių, paraidžiui vartojami arba verčiami angliški terminai.
„Tokia bendra taisyklė: kuo mokslas brandesnis, kuo jis tarptautiškesnis, tuo daugiau pastangų matyti terminijos srityje, – sako Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas. – Bet kodėl turėtume reikalauti, kad fizikai spausdintų straipsnius lietuvių kalba? Tikro mokslo publikacijas dažniausiai skaito kiti mokslininkai. Kitaip sakant, lietuvių kalbos vaidmuo tikrai yra labai didelis, bet mes jo neturime absoliutinti ir reikalauti, kad visi mokslininkai rašytų ir kalbėtų lietuviškai.
Šiandien lietuviai mokslininkai yra tarptautinės mokslo bendruomenės dalis, visavertė dalis, jie ne tik rašo mokslo straipsnius, bet ir važinėja į konferencijas, kur bendrauja tiesiogiai, žmogus su žmogumi, ir tai vertingiau nei straipsniai. Ten su kolegomis iš užsienio bendraujame angliškai, bet grįžę savo studentams viską pateikiame lietuviškai.“
Daug diskusijų sukėlė ir tebekelia trys naujos raidės ką tik priimtame įstatyme Dėl Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose.
„Komisija labai aiškiai pasakė savo nuomonę ir pateikė neigiamą išvadą. Toliau procedūra turėjo būti tokia: Seimo narių grupė turėjo pateikti paklausimą Konstituciniam Teismui. Praėjo devyni mėnesiai, paklausimo nėra“, – sako VLKK pirmininkas. Jo nuomone, teisingoje teisinėje valstybėje turi būti vadovaujamasi teise, o ne emocijomis.
Jis taip pat nepritaria raginimams grąžinti baudas už netaisyklingą kalbą, esą jau tiek joje priviso „parazitų“, kad reikia... „restarto“ (vieno Seimo nario citata).
„Baudžiami žmonės bijo kalbėti, o mūsų tikslas – padaryti taip, kad jie išvis kalbėtų lietuvių kalba“, – paaiškina VLKK pirmininkas, kodėl jo vadovavimo laikotarpiu buvo atšauktos baudos.
Antra vertus, jis mano, kad demokratinėje teisinėje valstybėje kalba vis dėlto turi būti reguliuojama – dėl tvarkos ir visuotinio susikalbėjimo.
„Pastaraisiais dešimtmečiais skambėjęs naratyvas „Paleiskime kalbą, mes galime kalbėti bet kaip“, mano nuomone, jau tyla, nes to naratyvo apoteozė buvo, labai keista, stalinietiškas dokumentas „Lyčiai jautrios kalbos gairės“, kurių autoriai bandė uždrausti visuomenei kalbėti taip, kaip ji nori, ir liepė, netgi įsakmiai, nesilaikyti galiojančių lietuvių kalbos taisyklių.
Visuomenė iš tokio dokumento išsijuokė, ir tai rodo, kad ji jau iš tikrųjų bręsta, supranta, kas yra kalba, ko iš jos nori, ir aš manau, kad mes visi kartu, ir plačioji visuomenė, ir pedagogai, ir rašto žmonės, ir visų kitų specialybių žmonės, taip pat politikai, turime kartu kurti kalbą, jos teisinę bazę ir ateitį. Paklaidžiodami šiek tiek, nes nesame robotai – visi esame žmonės su širdimis“, – sako A. Antanaitis.
„Vadinamasis klaidžiojimas, įvairių idėjų mišiniai ir turbulencijos, yra būdingi demokratinei visuomenei, kuri kuria ateitį ieškodama būtent geriausių sprendimų iš daugybės idėjų. Yra ir priešingas polius: mes matom šalia kitokią visuomenę, kurioje yra vienas vadas, viena tiesa, modernizmo neigimas, neigimas daugybės dalykų, kurie yra kitokie, negu vadas mano. Istorija rodo, kad tokios visuomenės greitai žlunga. Didžiausia pažanga pasiekiama demokratinėse visuomenėse – tokiose kaip ta, kurios kūrimo procese dalyvaujame. Joms būdinga klaidžioti, bet iš tikro tai skirtingų idėjų, skirtingų požiūrių derinimas, ieškojimas kompromisų, geriausių sprendimų, kurie užtikrintų tvarią visuomenės raidą.
Lygiai tas pats vyksta su kalba. Mes turime mokslininkų, kurie išsako labai radikalių idėjų, bet be iš tikrųjų beprotiškų idėjų neįmanoma pažanga. Tad manau, kad šiandien mūsų kalba yra labai geros būklės, nes dėl jos daug diskutuojama. Ir tos diskusijos yra varomoji jėga. Lygiai kaip ir politikoje. Mes matome, kokios karštos diskusijos verda Seime ir plačiojoje visuomenėje, ir tai yra spartaus mūsų, kaip visuomenės, vystymosi indikatorius“, – priduria Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas.
Planai, pažadai, kvietimas ir vizija
„Ką turime daryti, kad ir ateities pasaulį galėtume kurti savo kalba, savo valstybėje, išlikdami savimi? Kad Lietuvoje lietuvių kalbai užtikrintume pirmenybinį funkcionavimą visose Lietuvos visuomenės gyvenimo srityse, kad sukurtume lietuvių kalbos informacinę erdvę, kurioje gerai jaustųsi visi Lietuvos gyventojai?“ – kviečia pamąstyti VLKK pirmininkas.
„Kalba bus gyva, jei nuolat kis. Sustabarėjusi ji nebeatlieps besikeičiančios visuomenės ir besikeičiančio pasaulio poreikių, ir bus pasmerkta. Kalbos ateitį norėčiau apsakyti perfrazuodamas Abraomo Linkolno žodžius: ateitį nuspėti labai sunku, tad geriausia ją tiesiog kurti“, – sako akad. A. Žukauskas. Jo nuomone, tik šiuolaikiška, moderni kalba išliks pasaulyje, bus svarbi ir kitiems.
Taip pat jis mano, kad nebegalima ilgiau atidėlioti Konstitucinio valstybinės kalbos įstatymo priėmimo: „Šitos kadencijos Seimas užsibrėžė jį priimti. Jis faktiškai yra parengtas, šiuo metu laukiama Vyriausybės ir kelių ministerijų išvadų. Planas toks: šioje rudens sesijoje pateikti jį Seimui ir pavasarį priimti. Manau, čia jau mūsų valstybinė gėda, kad 20 metų jis šitaip klajoja kažkur po stalčius.“
VLKK pirmininko žodžiais, kalbinis kraštovaizdis keičiasi taip pat greitai kaip ir mūsų gyvenimas, tačiau kalba vis tiek išlieka tautos jungiamoji grandis ir valstybės pamatas. Tai labai aiškiai suprato Jonas Jablonskis, kurio bendrinės kalbos sistema gyvuoja ir šiandien, tiesa, modernėdama ir prisitaikydama prie esamo laikotarpio. Taigi ir mes antrąjį mūsų valstybinės kalbos šimtmetį turime pradėti tai suvokdami.
Lietuvių kalbos ateities orientyrai, pasak VLKK pirmininko, yra labai akivaizdūs, nes Lietuvoje parengta, tik kol kas dar nepradėta įgyvendinti ilgalaikė lietuvių kalbos strategija, prie kurios Kalbos komisija grįš jau kitais metais. Seimo priimtų Kalbos politikos gairių penkeriems metams galiojimas baigiasi gruodžio 31 d., tad šį rudenį turėtų būti priimtos naujos gairės septyneriems metams. Jau parengti nauji kalbos priežiūros ir tvarkybos metmenys. Kitaip tariant, teisinė bazė yra atnaujinama. Tačiau labai svarbu, kad ir pati visuomenė suprastų, ką su kalba nori daryti.
„Mes galime turėti geriausius įstatymus, tobuliausią kalbos priežiūros ir tvarkybos sistemą, bet jei nesuprasime, kad kalba yra pilietinės Lietuvos vienijimo pagrindas, nesukursime informacinės lietuvių kalbos erdvės Lietuvoje ir nesugebėsime tinkamai diegti bei palaikyti lietuvių kalbos skaitmeninėje erdvėje, tuščios bus mūsų svajonės“, – įspėja VLKK vadovas ir pateikia šešių žingsnių lietuvių kalbos ateities programą, kuri galėtų tapti strateginių valstybės dokumentų pagrindu:
1. Sukurti informacinę lietuvių kalbos erdvę Lietuvoje. Laikantis Konstitucijoje įtvirtinto priesako saugoti ir ginti lietuvių kalbą, privalu užtikrinti lietuvių kalbos gyvybingumą ir pirmenybinį funkcionavimą visose Lietuvos Respublikos gyvenimo srityse, o tai reiškia sukurti lietuvių kalbos informacinę erdvę, taip visiems Lietuvos gyventojams laiduojant teisę ir sudarant galimybę vartoti lietuvių kalbą Lietuvoje.
2. Visavertiškai įdiegti lietuvių kalbą į skaitmeninę terpę. Dėl to būtina sukurti lietuvišką viešųjų paslaugų elektroninį tinklą, plėtoti gebančiu save tobulinti dirbtiniu intelektu grįstas lietuviškas programas.
3. Išsikelti strateginį Lietuvos švietimo tikslą: visi Lietuvos gyventojai deramu lygiu moka lietuvių kalbą, o visų valstybinių ir savivaldybių mokyklų abiturientai yra įvaldę lietuvių kalbą, svarbiausia – lietuvišką terminiją, nes Lietuvoje kuriant saugią, patikimą ir kokybišką informacinę lietuvių kalbos erdvę ir siekiant ekonominės Lietuvos pažangos būtina visiems suprantama bendravimo ir kalbos technologijų kalba. Ji Lietuvoje natūraliai turi būti lietuvių, ne svetima.
4. Sutelkti visuomenę kalbos kūrybai ir atverti erdvę polilogui lietuvių kalbos ir jos prestižo klausimais. Sukurti bendrą elektroninį komunikatorių ir skleisti visuomenei informaciją apie lietuvių kalbos teisinį reguliavimą, konsultacijas, mokymosi ir mokėjimo atestavimo galimybes, vadovėlius, žodynus, gramatikas, žinynus ir sukauptus išteklius.
5. Siekti lietuvių kalbos kaip mokslo kalbos juridinio statuso įtvirtinimo ir finansinio palaikymo. Sudaryti sąlygas plėtoti lietuvišką mokslo terminiją. Pripažinti baltistikos kaip mokslo išskirtinį tarptautiškumą.
6. Atnaujinti egzistuojančią teisinę lietuvių kalbos statuso bazę. Tai reiškia priimti Konstitucinį kalbos įstatymą, baigti kalbos tvarkybos ir priežiūros reformą, priimti Kalbos politikos gaires 2023–2030 metams.
„Šiandien, žengdami į antrąjį valstybinės kalbos šimtmetį, aiškiai sakome, kad pasirinkome būti. Savo valstybėje, su visaverte archajiška ir kartu modernia savo kalba, – sako VLKK pirmininkas A. Antanaitis. – Turbūt tik lietuvis gali išgirsti skirtumą tarp žodžių būti ir būtį. Kol šį skirtumą jausime – mes gyvi.“
(Išsamiau apie iškilmingą valstybinės lietuvių kalbos 100-mečio minėjimą LR Seime žr. https://www.vlkk.lt/naujienos/ivykiu-kronika/iskilmingai-paminetas-valstybines-kalbos-statuso-100-metis)
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.