Žiniasklaidoje, projektuose esate pristatoma kaip performanso menininkė, menininkė-tyrėja? Papasakokite, kokia tai meno kryptis?
Tarp pačių menininkų nėra vieno bendro sutarimo, kas yra performanso menas, tačiau veikla, kuria užsiimu aš, yra pagrįsta mokslininkų Erving Goffman ir Richard Schechner studijomis, kurios dar 60-70-aisiais aiškino, kad performansas yra labai plati erdvė, kuri įtraukia žmogaus kūną, laiką, vietą ir žiūrovą. Veiksmas vyksta kaip ritualas, kuris žengia link žiūrovo ir menininko transformacijos, o tai reiškia, kad šie du subjektai po performanso, t. y. įgyvendinus meno kūrinį, pasikeičia, išmoksta, atranda kažką naujo ir ateityje gvildena bei puoselėja naujas idėjas. Todėl ir savo straipsniuose bei tyrimuose performansą stengiuosi pateikti kaip labai plačią erdvę, kurioje menas yra neatsiejama pedagogikos dalis, atverianti galimybes kurti, augti ir tobulėti.
O kaip menas atsirado Jūsų gyvenime? Ar visada svajojote būti ten, kur esate dabar?
Menas mane lydėjo nuo vaikystės. Užaugau menininkų šeimoje, tėvai – vitražų menininkai, dirbantys su monumentaliais objektais. Tačiau man visada buvo įdomiau tiesioginis ryšys su žiūrovais, todėl pasirinkau performanso kryptį, kurioje šis ryšys yra jaučiamas stipriausiai. Pirmoji mano rimtesnė pažintis su menu įvyko dar paauglystėje, kai su šeima nuvykome į plenerą. Tai toks formatas, kai vienoje vietoje keletui savaičių susirenka būrys skirtingų menininkų. Jie kuria, pristato savo darbus, bendrauja, dalinasi patirtimi. Man tokia veikla labai patiko, o gyvas bendravimas su menininkais, tiesioginis susidūrimas su jų veikla paliko didžiulį įspūdį ir, galima sakyti, apsprendė mano karjeros kelią.
Jūsų dosjė – išties įspūdinga. Esate įgijusi ne vieną akademinį laipsnį Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavusi gausybėje tarptautinių projektų, surengusi asmeninių parodų. Kas yra Jūsų varomoji jėga, iš kur semiatės idėjų?
Pagrindinis mano „variklis“, manau, yra bendravimas su kolegomis, kitais menininkais ir mokslininkais, nes visų idėjų ir projektų atsiradimas vyksta ciklu. Idėjos gimsta seminaruose, konferencijose, tuomet yra įgyvendinamos tam tikruose projektuose, viešojo erdvėje, o galiausiai rezultatai vėl sugrįžtą į diskusijas su kolegomis – aiškinamės, ar kūrinys pavyko, kokios jo perspektyvos, tęstinumas. Tokiu būdu gimsta naujos idėjos, nauji planai ir ciklas vėl užsisuka.
Ar turite idealų, žmonių, kurių kūryba Jus įkvepia?
Labai sunku išskirti vieną žmogų. Man performanso meno krypties idealai yra aktyvūs kūrėjai, kurie sėkmingai sujungia tiek kūrybinę, tiek pedagoginę, tiek ir mokslinę veiklą ir tokiu būdu sukuria galimybę menui vystytis per skirtingas kryptis. Šiaurės šalys turi labai ryškius kūrėjus, galbūt galėčiau paminėti Suomijos menininkę-tyrėją Annette Arlander, kuri visą savo karjerą skiria tam, kad performansas būtų sujungtas su tyrimais, o naujos menininkų kartos turėtų galimybių įgyti žinias pačiame aukščiausiame lygyje. Manau, kad vieno menininko gebėjimas sujungti aktyvią kūrybinę veiklą ir kartu skatinimas šiai medijai žengti pirmyn yra tai, ko performanso menui labai reikia.
Užsiminėte apie Šiaurės šalis. Žvelgiant į Jūsų biografiją, dažniausiai šmėžuoja Danijos pavadinimas. Papasakokite, kaip atsidūrėte šioje šalyje. Ar galima sakyti, kad ji yra labai svetinga meno atstovams?
Baigusi magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, ieškojau vietos, kurioje galėčiau tęsti mokslus ir gilinti žinias. Danija pasirodė kaip tinkamiausias variantas. Ši šalis gali pasigirti giliomis performanso meno tradicijomis, todėl menininkai turi visas galimybes žengti į šią sritį tiek per išsilavinimą, tiek ir per mokslą, projektus bei tyrimus. Čia jauniems žmonėms yra suteikiamos visos sąlygos pasirinkti, kokiu būdu jie nori pažinti performanso meną. Man tai buvo labai svarbu, todėl ir pasirinkau Daniją, kurioje praleidau daugiausiai savo kūrybinio laiko, o praėjusiais metais į šią šalį grįžau kaip besisvečiuojanti tyrėja (angl. visiting researcher) Roskildės Universitete. Šiuo metu darbuojuosi Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje bei Suomijoje.
Kokie Jūsų darbai geriausiai iliustruotų tai, kuo užsiimate? Kokiais projektais, iniciatyvomis didžiuojatės labiausiai?
Svarbiausi mano performansai buvo atlikti įvairiose meno mugėse, kuriose žiūrovai galėjo iš arti ir gyvai pamatyti tai, kuo aš gyvenu ir tai, ką aš jaučiu. Šiuo metu mano performansų turinys susijęs su įvairiais Lietuvos istoriniais laikotarpiais, šeimos nuotraukų archyvais ir pasakojimais apie praeitį. Man, kaip menininkei, labai įdomu sujungti asmenines istorijas su tarptautiniu diskursu, pavyzdžiui, prisiminimai po kolūkių griūties. Tai pasakojimas apie mano šeimai priklausiusią žemę, kuri buvo įtraukta į kolektyvinius kolūkius, o vėliau grąžinta. Per nuotraukas ir pasakojimą aš įtraukiu žemę į savo performanso turinį. Stokholme meno mugėje “Supermarket Art Fair” 2021 metais šis performansas, nors ir nagrinėjantis labai lietuviškas temas, žiūrovui suteikė labai skirtingas patirtis. Pavyzdžiui, vieni norėjo tiesiog pamatyti mano sukurtas instaliacijas, kiti – padiskutuoti apie asmenines patirtis, treti – įsigilinti ir pajausti to laikotarpio buitį, išgyvenimus. Tad, manau, visiškai nesvarbu, kokioje erdvėje yra atliekamas pasirodymas, jis visada suras savo žiūrovą.
Kaip atrodo Jūsų, kaip performanso menininkės-tyrėjos, darbas? Kokias naujas idėjas šiuo metu gvildenate?
Pastaruosius trejus metus didžiausią dėmesį skyriau savo baigiamam doktorantūros darbui „Techno-voyeurism into a Performing body“, kuriame kūriau metodą, leidžiantį dokumentuoti performansus kitaip nei yra įprasta, t. y. naudojant biometrinius duomenis. Tad visi per šį laiką sukurti mano meno kūriniai, įgyvendinti projektai, publikuoti moksliniai straipsniai yra dalis šio tyrimo. Ir nors mano doktorantūros studijos neturi reikalavimo užsiimti pedagogine veikla, man labai patinka darbas su studentais, todėl 2019-2020 m. intensyviai dirbau Vilniaus kolegijoje, taip pat kaip kviestinė menininkė-tyrėja dirbau projektuose Laplandijos ir Helsinkio universitetuose, nuo 2022 esu Šiuolaikinio meno centro Norvegijoje Sami Center for Contemporary Art direktorė. Tad darbų spektras yra išties platus, visi jie man yra vienodai svarbūs ir neabejotinai įdomus.
Performansų dokumentavimas naudojant biometrinius duomenis – kas tai?
Biometriniai duomenys, kaip sąvoka, yra gana plati ir naudojama įvairiose srityse, tačiau mano tyrimo kryptis yra įrenginys, kuris per alfa, beta ir gama bangas matuoja menininko kognityvinį elgesį . Menininkų pasirinkimas, kaip naudoti biometrinius duomenis, gali būti labai įvairus – pulsas, akių judesiai ir pan. Tačiau mano atveju, be įprastų dokumentacijų video formatu ir nuotraukomis, savo performansus dokumentuojama elektroencefalografijos (EEG) smegenų veiklos matavimo davikliais, nes man yra svarbi tiek kitų žmonių, tiek ir mano pačios vidinė būklė atliekant meno pasirodymus.
Kodėl būtent šis tyrimo objektas patraukė Jūsų dėmesį? Koks jo aktualumas ir svarba akademinei visuomenei, menininkams, tyrėjams?
Performansas per visą savo egzistavimo laiką buvo dokumentuojamas gana siaurai ir daugiausiai fokusavosi į scenografiją, judesius, žiūrovų skaičių, turinį, t. y. išorinius veiksnius. Fotografuoti, filmuoti ir įrašyti garsą ilgą laiką buvo nesikeičiančios dokumentacijos formos. Tačiau šiais laikais mes turime naujas technologijas, kurių pagalba į performansus galime pažvelgti giliau, t. y. išmatuoti vidines žmonių būkles, kūno, kuris atlieka performansą, būseną. Pavyzdžiui, mano minėtas EEG įrenginys, kuris matuoja smegenų veiklą, gali tapti nauja dokumentacijos priemone įrašant vidinę kuriančio menininko būseną. Pasirinkimą lėmė ir tai, kad savo performansus atlieku skirtingose šalyse, daug keliauju. Tačiau pastoviai keliauti iš vienos vietos į kitą yra gana specifinis būdas, todėl šis įrenginys buvo pasirinktas dėl to, kad yra kompaktiškas ir telpa tiesiog į kuprinę.
Kokie didžiausi iššūkiai kilo atliekant šį tyrimą? Kaip su jais susitvarkėte?
Kadangi tyrimą atlikau ne Lietuvoje, o Suomijoje, tad kaip ir bet kuriam menininkui, taip ir man įžengti į kitos šalies tyrimų kultūrą buvo sudėtinga. Nauja aplinka, nauji žmonės, kitokia rutina. Tačiau po truputį prie to pripratau. Laplandijos universitetas, kuriame ir dirbau prie šio projekto, suteikė visas sąlygas, šiltai mane priėmė, davė visą man reikalingą kūrybinę laisvę, o naujos pažintys ir nauja patirtis užsienyje leido internacionalizuoti šį tyrimą. Tačiau be kūrybinės veiklos, be to smagaus darbo buvo ir kita dalis – finansavimo paieškos. Šis aspektas turi ir šviesią, ir tamsią pusę. Kadangi tiek su finansavimu, tiek su viešinimu dirbau pati viena, tai atėmė labai daug laiko. Visgi praktikuojant įvairias veiklas daug išmokstama ir tokia patirtis tikrai praturtinta kompetencijų kraitį. Na, o smagiausia, kad net atlikdama tyrimą užsienyje, jaučiausi reikalinga ir Lietuvoje. Gavau Lietuvos Kultūros tarybos finansuotas stipendijas, buvo malonu jausti palaikymą iš gimtinės.
Kokias išvadas padarėte savo tyrime? Ar galime teigti, kad šiais laikais performansų dokumentavimui laikas žengti žingsnį į priekį?
Mano tyrimo rezultatai atskleidė, kad be garso ir vaizdo medžiagos biometriniai tyrimai yra papildomas sluoksnis, kuris gali įrašyti vidinę menininko būklę, suteikti įžvalgas į vidinį performanso kontekstą. Tai reiškia, kad pasitelkdami šiuolaikines technologijas, mes galime ne tik matyti, kaip judėjo menininkas, kokius daiktus, instaliacijas naudojo, bet ir tai, kaip tuo metu jis jautėsi. Kitaip tariant, išgyventi meną dabar galime kur kas giliau. Mano sukurtas metodas kol kas yra skirtas ne galerijoms ar institucijoms, o patiems menininkams, kad šie turėtų galimybę analizuoti savo performansus jiems pasibaigus, o taip pat galėtų gyvai transliuoti savo vidinę būklę žiūrovams ir taip praturtinanti jų patirtį.
Baigiamuoju savo darbu įgysite daktaro mokslinį laipsnį. Kokias naujas galimybes, kelius gali atverti doktorantūros studijos?
Kai manęs paklausia, ar buvo verta, visada atsakau, kad tikrai taip. Per visą šį laiką turėjau galimybę sutikti tiek daug šviesių menininkų, mokslininkų. Sulyginčiau tai su stebuklu ar svajonės išsipildymu. Ne tik skaityti publikacijas, bet ir gyvai bendrauti, susipažinti, užduoti aktualius klausimus savo srities profesionalams yra nuostabi patirtis. Visa tai man davė labai daug motyvacijos ir įkvėpimo. Galiu tik pasidžiaugti, kad per šiuos trejus metus darbo netrūko nei kūrybinėje, nei pedagoginėje veikloje. Džiaugiuosi, kad dabar galiu įžengti į akademinę erdvę. Manau, kad mano dabartinio darbo kontekste galimybės yra labai plačios, o atliktas tyrimas padės jauniesiems menininkas dar lengviau ir drąsiau žengti į šią meno sritį. Kūrybingų žmonių Lietuvoje netrūksta, todėl labai tikiu, kad ateityje mūsų performanso menininkai galės laisvai dirbti, kurti ir atlikti tyrimus ne svetur, o gimtinėje.