„Bendras šios nevienalytės kilmės erdvės [Ukrainos] vardiklis visada buvo neiginys: tai buvo ne maskvėnų žemės. Šis apibūdinimas neiginiu vėl tapo aktualus pastaraisiais metais, per kuriuos Ukrainos valstybė virto nesibaigiančios maskvėnų agresijos auka <...>. Kad ir kokia būtų dabartinės Ukrainos gyventojų kalba, ukrainiečių kalba – visų pirma politinis simbolis. Ukrainos tapatybės šūkis skamba: mes – nemaskvietiška Rusia! Būtent iš to kyla ideologinis Maskvos pasipiktinimas“, – rašo čekų indoeuropeistas, baltistas habil. dr. Tomašas Hoskovecas, Prahos lingvistų būrelio (PLB) pirmininkas, šių metų vasario 24 d. (!) pasirodžiusios habil. dr. Iljos Lemeškino, kito čekų kalbininko ir PLB nario, knygos „Pranciškaus Skorinos portretas“ pratarmėje.

Ne visais klausimais PLB ir Lietuvos kalbininkų nuomonės sutampa, tačiau šiuo atveju sutarimas akivaizdus: kalba – politinis simbolis. Todėl kai 2016 m. Ukrainos Aukščiausioji Rada, remdamasi Dekomunizacijos įstatymu ir atsižvelgdama į Ukrainos nacionalinio paveldo instituto rekomendacijas, pakeitė beveik tūkstančio gyvenamųjų vietovių pavadinimus, Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) neilgtrukus priėmė atitinkamą nutarimą dėl Ukrainos gyvenamųjų vietovių pavadinimų lietuviškų variantų pakeitimų. O kai šių metų vasario 24 d. „ideologinis Maskvos pasipiktinimas“ virto siaubinga kruvina agresija, kovo pradžioje įteisino du Ukrainos sostinės pavadinimo variantus – Kyjivas ir Kijevas, taip pat patvirtino ir kitų šios šalies gyvenamųjų vietovių dvejopą rašybą.

„Vietovardis – tai labai svarbi „riba“ nuo „kitų, kitokių“, o dabar tą „ribą“ reikia aštriai žymėti“, – sakė Vardyno pakomisės pirmininkė dr. Daiva Aliūkaitė, komentuodama VLKK sprendimą atsižvelgti į pastarojo meto įvykių išprovokuotą visuomenės iniciatyvą vartoti pabrėžtinai dabartinės ukrainiečių kalbos gyvenamųjų vietovių pavadinimų formas.

Antra vertus, ir mums įprasti pavadinimai yra „politiškai korektiški“ – juos mes perėmėme ne iš rusų, kaip neretam atrodo, o iš rusėnų kalbos, kuria Ukrainos teritorijoje buvo šnekama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais, kai dar nebuvo tam tikrų dabartinei ukrainiečių kalbai būdingų fonetinių ypatumų.

Kur kas kebliau suvaikyti Krymo dalies vietovardžius, kurie artimiausiu metu, neabejokime, taps ypač aktualūs. Dalį jų mes vartojame dar nuo tų laikų, kai Vytautas Didysis parsikvietė į Lietuvą Krymo totorių ir karaimų, tačiau kitų vietovių pavadinimai daugumoje šiuolaikinių žemėlapių ir informacijos šaltinių, tokių kaip „Vikipedija“, pateikiami tik akivaizdžiai sovietiniai. Kodėl? Tai nebylus pritarimas Krymo aneksijai?

Neskubėkime daryti išvadų. Aptarkime viską iš eilės, palengva ir iki galo. Kad ne tik jaustume, bet ir žinotume, koks ypatingas ryšys mus sieja su ukrainiečių tauta.

Rusėnų kalba ir Lietuva

Anksčiau minėtoje pratarmėje habil. dr. T. Hoskovecas pabrėžia: „Svarbu nepainioti terminų „Rusia“ ir „Rusija“: „Rusija“ yra palyginti moderni imperinė politinė sąvoka, Maskvos kunigaikščių sukurta XVI a. „Rusia“ – nuoroda į skirtingus istorinius faktus, kurie yra daug ankstesni už sąvoką „maskviečiai“ arba visiškai jai priešingi. Prisiminkime Kijevo Rusią – savotišką rytų slavų kunigaikštijų federaciją, kurioje Kijevas iki [mongolų–totorių] sunaikinimo 1240 m. buvo bažnytinė metropolija ir kultūros centras“.

Pažyminys „rusėnų“, pasak T. Hoskoveco, yra kilęs „iš lotynų žodžių junginio lingua ruthenica, kuris reiškė Senosios Rusios kalbos vartotojus, o kaip būdvardis („rusėniškas“, „rusėniška“) šis žodis buvo vartojamas žymėti viskam, kas susiję su šia istorine ir kultūrine erdve“.

Ilgainiui, PLB pirmininko teigimu, Kijevas atiteko LDK, susidariusiai 1236 m. ir pamažu užvaldžiusiai daugumą senosios Kijevo Rusios žemių, taip pat perėmusiai jos infrastruktūrą ir kultūrą. Būtent iš čia lietuviai perėmė ir rašto kalbą.

„Iki XVI a. pabaigos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvare Vilniuje skambėjo lietuvių kalba, tačiau nuo pat pradžių valstybės archyvai, kunigaikščių giminės kronikos, Lietuvos teisės kodeksai buvo rengiami ir rašomi rusėniškai <...>, – teigia T. Hoskovecas ir galiausiai prieina išvadą: – <...> rusėnų kalba yra bendra tiek baltarusių, tiek ukrainiečių kalbos pramotė <...> neabejotina, kad ir dabartinės Baltarusijos, ir Ukrainos tautinė istorinė tapatybė neatsiejama nuo LDK taip pat kaip ir nuo dabartinės Lietuvos.“

Anksčiau minėtoje knygoje habil. dr. T. Hoskovecas pateikia ir dar du svarbius teiginius: 1. „Susiformavusi IX a., <...> Nuo XII a. <...> senoji slavų pavirto į bažnytinę slavų kalbą, kuri <...> tapo intelektine šviesuomenės kalba <...>“; 2. „<...> rusėnų ir bažnytinė slavų kalbos buvo ne dvi skirtingos kalbos, o du funkciniai tos pačios kalbos, su kuria jie save identifikavo, registrai: rusėnų kalba buvo skirta pasaulietinei ir net buitinei komunikacijai, o bažnytinė slavų kalba buvo vartojama sakralinėje sferoje“.

Kalbų analizė padeda istorijai nesuklysti svarstant ne tik kas iš ko išsirito, kas kam brolis, bet ir su kuo niekam niekada laisva valia nesinorėjo eiti riešutauti.

Krymas ir Lietuva

Orientologės, turkologės dr. Galinos Miškinienės teigimu, kai kurie totoriški žodžiai į mūsų kalbą galėjo ateiti ir iš rusėnų kalbos, tačiau vietovardžių atveju kitaip, čia jau galime kalbėti ir apie tiesioginį patekimą: „Jie tikrai pateko su tais pirmais totoriais, kuriuos vadiname Vytauto totoriais, XIV a. pabaigoje. Tie žodžiai liko tokio pavidalo, kokiu funkcionavo Krymo teritorijoje, arba galėjo pakisti fonetiškai.“

(Beje,Krymas, kaip teritorijos pavadinimas, pasak kalbininkės, minimas jau XIII a. trečiajame ketvirtyje, o paskutiniais šio amžiaus dešimtmečiais metraščiuose pasirodo ir miestas Krymas. Vėliau šis miestas dar buvo minimas ir kaip Eski Kirim, tačiau galiausiai vis tiek liko Krymas.)

Ir totoriai, ir karaimai paliko savo Krymo chanato kalbų pėdsaką Lietuvos toponimikoje.

Turkologė pirmiausia išskiria antroponimus – vietovardžius, susijusius su žmogumi: kilusius iš totorių vardų, genčių pavadinimų.

„Pavyzdžiui, Vilniaus rajone esančios Kena ir Kuosinė Vytauto laikais buvo chanui bėjui (kunigaikščiui) Kenskiui paskirtos žemės. Iš 1624–1631 m. LDK generalinės revizijos, kurią Kenos ir Kuosinės apylinkėse atliko Ašmenos žemės teismo raštininkas Jonas Kierdėjus (žr. S. Kričinskis „Lietuvos totoriai“, 1993), žinome, kad tuo metu Kenoje buvo 49 totorių namai, kapinės ir medinė mečetė. Dabar kone tik pavadinimas ir byloja, kad čia kadaise būta totorių. Dar nedidelių greta tekančių upelių pavadinimai – taip pat Kena ir Kuosinė. Ir pavardės (autochtonai), kaip Baslyk, Naimovič. Iš totorių kapinių liko tik pavadinimas, nors praėjusio amžiaus pabaigoje laukuose dar buvo galima pamatyti plokščių antkapinių akmenų“, – sako kalbotyrininkė.

Nors anksčiau buvo siejamas su kaišiadariaiskašių (t. y. krepšių, pintinių) darytojais, dirbėjais“ arba „kaiščių darytojais, dirbėjais“ (žr. Vanagas A. Lietuvos miestų vardai, Vilnius, 1996, p. 84–86), dabar manoma, kad totoriškos kilmės yra ir pavadinimas Kaišiadorys. Jis kildinamas iš šių apylinkių žemėmis Vytauto apdovanoto kilmingo totoriaus Chašaidaro sudurtinės pavardės: Hadži („piligrimas į Meką“) ir Haidar („liūtas“).

Apsižvalgę aplink Vokę pamatytume daug gyvenviečių totoriškais pavadinimais pagal veiklą – pavyzdžiui, Kazaklarai. Šis vietovardis kildinamas iš kazokų – ketvirtosios totorių bendruomenės grupės, kurią, pasak dr. G. Miškinienės, „be karo tarnybos ant žirgo prievolės, užgulė prievolė vežioti raštus, krašto valdžiai paliepus suimti piktadarius, eiti sargybą, taisyti tiltus, vieškelius ir kt.“

Ar tai turi ką nors bendra su Ukrainos ir Rusijos kazokais?

„Žodis kazokas tiurkų kalbose atsirado tik XV a. Šiuo vardu buvo vadinami pretendentai į chano kepurę, nenorėję atsisakyti savo ketinimų. Vėliau kazokais imta vadinti visas gyventojų grupes, atsiskyrusias nuo savo kunigaikščių arba bendragenčių. Rusijoje žodis kazak, pasiskolintas iš tiurkų, pradėtas vartoti, kaip ir Vidurinėje Azijoje, XV a. antrojoje pusėje. Lietuvoje pavadinimas kazokas atsirado nepriklausomai nuo tokio termino, vartoto Kijevo Rusioje arba Ukrainoje. Jis pirmiausia buvo taikomas Lietuvos totoriams, t. y. Lietuvoje kazokai buvo smulkiuose žemės sklypuose apgyvendinti kolonistai totoriai. Gyveno prie Trakų, Vokės, Vilniaus, Gardino“, – sako dr. G. Miškinienė.

Tačiau apskritai totoriai buvo pasklidę kone po visą Lietuvą – tai liudija tiurkiški jos vietovių pavadinimai, pavyzdžiui: Balčio ežeras (Balcik – „molingas“), Kazaklarai, Karnaklarai, Kazbėjai, Totorinė, Totoriškės, Totorių ežeras, Totorka...

Kai kurių pavadinimų kilmė, pasak tiurkologės, neaiški, bet galima kliautis liaudies etimologija. Pavyzdžiui, Salako atveju.

„Rytų Lietuvoje, ten nuo Adutiškio, Tverečiaus, arčiau dabartinės Baltarusijos sienos, iš vienos ir kitos pusės gyveno totoriai. Dabar Salake likusios tik dvi totorių šeimos, tačiau anksčiau čia buvo apie 10 jų namų, visi su trimis langais į gatvę. Tokių pat namų yra ir Trakuose, sakoma, kad tai karaimų palikimas. Antra vertus, tokių statinių pamatytume ir nuvykę į istorines totorių žemes – į Kazanę, Baškiriją, Ufą, į Karačajų Čerkesiją, kur gyveno nogajai, karačajai. Tačiau susitelkime į pavadinimą. Internetas duoda savo versiją, bet iš tikrųjų tai nelabai lietuvių kalbai būdingas žodis. Galime jame įžvelgti tiurkiškas šaknis, nes salakh tiurkų kalboje reiškia kareivį, atliekantį garbingą pareigą – kareivių būryje iš kairės nešantį vėliavą“, – sako turkologė.

Karaimų palikimo pėdsakų daugiausia Trakų apylinkėse, Naujamiestyje, Biržuose. Ir totorių, ir karaimų kalbos priklauso vienai didelei tiurkų kalbų šeimai, kipčiakų grupei, tad tik geografiškai žiūrėdami galime atskirti, iš katros kalbos pavadinimas kilęs – totorių ar karaimų. Taip pat išduoda pavadinime užkoduotos pareigos, pavyzdžiui, Kazaklarai – aišku, kad šis vietovardis kilęs iš totorių kalbos.

Deja, iki šiol nėra atlikta nei totorių, nei karaimų išsamių toponimikos tyrimų. Nors, kalbotyrininkės manymu, tai galėtų būti puiki magistrinio darbo tema.

Antra vertus, pasak dr. G. Miškinienės, džiugu, kad yra medžiagos apie vardų ir pavardžių sudarymą XVI–XVII a.: „Pirmiausia 1929 m. Vilniuje išleistas Stanislawo Dziadulewicziaus „Totorių raidynas“ – „Herbarz rodzin tatarskich w Polsce“. Lietuvoje šia kryptimi straipsnius rašė ir į studiją „Lietuvos totorių vardynas iki pavardžių susidarymo XVI–XVII a.“ suguldė dr. Jūratė Čirūnaitė. Čia galima daug įdomios medžiagos prisigaudyti.“

Lietuvoje įspausti senųjų Krymo gyventojų kalbų pėdsakai liko neištrinti net ir užslinkus sovietizacijai. Turkologės manymu, turbūt nebuvo itin aktualūs, todėl ir neužkliuvo. O jei būtų užkliuvę, atgavus Nepriklausomybę tikriausiai būtų buvę grąžinti, kaip buvo grąžinti ir prieš sovietizaciją buvę lietuviški vietovardžiai.

„Atmintis yra toks dalykas: jei kas joje įsitvirtina – neišrausi“, – sako dr. G. Miškinienė.

Foto: DELFI / Julius Kalinskas

Krymas, totoriai ir Rusija

Atminties galybę liudija ir paties Krymo pusiasalio senieji pavadinimai. XV–XVIII a. čia buvo totorių valstybė – Krymo chanatas, todėl atrodytų visiškai logiška senuosius Krymo pusiasalio pavadinimus kildinti iš tiurkų kalbų grupės. Turkologė dr. G. Miškinienė tokią prielaidą atmeta: Krymo chanato ir aplinkinių teritorijų pavadinimai formavosi labai ilgai. Mokslininkai atradę net 40 kalbų įtaką, nes tie pavadinimai formavosi ne šimtus, o tūkstančius metų. „Ten ne tik tiurkiškas pagrindas – yra ir graikų, ir gotų, hunų, chazarų, ir kitų tautų, kurios kadaise gyveno Kryme, palikimo“, – teigia dr. G. Miškinienė.

Pasak turkologės, senoviniai Krymo vietovių pavadinimai alsavo jo dvasia, įamžino jo istoriją ir grožį. Labai daug pavadinimų buvo susiję su vynuogėmis, sodais, žmonių veikla (pavyzdžiui, piemenininkyste), branginamu vandeniu (Češmet – „fontanas“).

Niekam nešovė ką nors keisti, kol Krymo chanatą 1783 m. užkariavo Rusijos imperija.

„Tuoj pat išėjo įvairiausių cirkuliarų, kuriuose buvo nurodoma, kad, siekiant įsitvirtinti šioje teritorijoje, būtina ne tik atkelti į ją iš Rusijos glūdumos baudžiauninkų, bet ir pakeisti vietovardžius. Žinoma, atkėlimas nebuvo žaibiškas ir negreit paplito atsivežtiniai pavadinimai, tačiau vis tiek XVIII a. prasidėjo esamų vietovardžių keitimas. Buvo pritaikoma pagal skambesį, ieškoma analogijų“, – pasakoja dr. G. Miškinienė. Pavyzdžiui, taip Topli („bendras, kolektyvinis“) virto Topoliovka, Kara-Su („juodasis vanduo“) – Karasiovka.

1944 m. istorinė vietovardžių poetika buvo galutinai sunaikinta. Prasidėjus Krymo totorių deportacijai, bauginančiais įsakymais buvo nurodyta rajonų centrus, miestelius, gyvenvietes, geografinius objektus (kalnus, lygumas, upes ir t. t.) pervadinti visiškai kitokiais vardais.

„Kalbotyrininkų teigimu, per 1400 istorinių pavadinimų tiesiog buvo ištrinti iš žemėlapio, – sako turkologė. – Tas rusų inicijuotas pervadinimo vajus sugriovė per daugybę amžių suformuotą istorinę sistemą, atsirado labai daug grubių, netinkamų pavadinimų, kurie tikrai nieko neatspindėjo. Kaip rašoma straipsniuose, tiesiog buvo duotas koks nors nurodymas aukščiausiam pareigūnui, tas nuleido užduotį žemesniam, šis dar žemesniam, ir galiausiai tas, kuris nebeturėjo kam persiųsti užduoties, sėdo prie stalo ir pradėjo keisti. Kažkoks sekretorius iš pradžių keičia jam į galvą šaunančiais vardais, kai baigiasi vardai, prasideda leksika, susijusi su žemės ūkiu (Kukuruznaja, Moločnaja, Sadovoje, Lesnoje, Grušnaja), toliau eina karinė tematika (Tankovoje, Gvardeiskaja, Bastionaja, Partizanskaja, Frontovoje) ir t. t. Žodžiu, tas nurodymas buvo sėkmingai įvykdytas, nors trečdalis naujų pavadinimų skirtingose regiono vietose ir kartojosi. Du trys pasikartojimai buvo norma.“

Kalos Limen („gražusis uostas“), pavyzdžiui, buvo pakeistas Černomorskaja, Ički tapo Sovetskoje. Simferopolis išstūmė Akmisdžit („Baltoji mečetė“), o Belogorskas nuveikė autochtoną Karosu Bazarą.

Unikalaus žemėlapio fragmentas
Foto: DELFI

Vis dėlto kai kurie vietovardžiai atlaikė net ir tokį išbandymą. Pirmiausia Krymas, nors dar Jekaterinos II laikais buvo bandoma Krymo apskritį pervadinti Taurija. 1784 m. vasario 2 d. buvo išleistas net ir įsakymas. Tačiau šis pavadinimas neprigijo. Patys totoriai ir šiais laikais, iki aneksijos 2014 m., kritiškai žiūrėjo ir priešinosi bandymams „tauriais“ vadinti universitetus ar laikraščius.

Nesėkmingi buvo ir bandymai pervadinti Jaltą, Odesą, liko kaip buvę ir svarbūs kurortai – Jalta, Eupatorija, Alušta. Labiau pasisekė ir oronimams (Žemės reljefo elementų pavadinimams), hidronimams (vandens telkinių pavadinimams) – nauji kalnų, upelių pavadinimai tiesiog neprigijo. (Beje, Ukrainos žiniasklaidos kanalo hromadske.ua teigimu, kai kurie Krymo pakrančių vietovių (miestų, kalnų viršūnių, kyšulių) pavadinimai, nesvarbu, ar jie būtų buvę Krymo totorių, ar graikiški, išvis nebuvo keičiami, nes jie buvo įtraukti į jūrų navigacijos vadovus, tarp jų ir tarptautinius. Šių pavadinimų pakeitimas būtų sunkinęs navigaciją Juodojoje jūroje.)

Dr. G. Miškinienė atkreipia dėmesį, kad, „folkloro tyrinėtojų teigimu, žodis Krymas dažnai minimas ir Krymo totorių, ir ukrainiečių folklore – įvairiausio žanro dainose. O štai rusų folklore tai gana retas žodis. Tai dar kartą parodo, kam istoriškai priklauso Krymas, nes toponimai yra sudedamoji istorijos dalis.“

Dekomunizuota Ukraina

2016 m. gegužę Ukrainos Aukščiausioji Rada, priėmusi Dekomunizacijos įstatymą, pakeitė kone tūkstančio vietovių pavadinimus. Šalies toponimika iškart atgijo, atgavo savitumą ir įvairumą.

Pavyzdžiui, buvo pervadintos 87 vietovės pavadinimu Žovtnèvė (ukr. Жовтневе „spalis“), 24 Čapajevkos (Чапаєвка). Nebeliko Avrorų, Červonoarmijskių, Karlo Marksovių, Kolchoznių, Komsomolskių, Pionerskių, Profinternų, Proletarkų... Juos pakeitė kitokios motyvacijos pavadinimai: Blahodatnė, Myroliubivas, Veselė, Jablunevė, Sosnivka, Vynohradnė, Vyšnevė, Kalakolovė, Monastyrskė, Kurhanė, Hrada, Ukrajinskė, Bolharka ir kt. Atsirado, beje, daugiau vietovių pavadinimu Vilnė (Вільне).

Krymo pusiasalio gyvenamosioms vietovėms buvo suteikti totoriškos kilmės pavadinimai, pavyzdžiui: Albatas (Албат), Bijuk Onlaras (Біюк-Онлар), Isliam Terekas (Іслям-Терек), Katyrlezas (Катирлез), Melek Česmė (Мелек-Чесме), Myrza Kojašas (Мирза-Кояш), Tarchankutas (Тарханкут).

Ukrainos žiniasklaidos kanalo hromadske.ua duomenimis, iš viso buvo pervadinti 75 Krymo vietovardžiai – vieno miesto, penkių rajonų ir 69 gyvenviečių.

Krasnoperekopskas buvo tas vienintelis miestas, kuris gavo naują pavadinimą – Janì Kapì (Яни Капу), Krymo totorių kalba tai reiškia „nauji vartai“. Istoriškai tokio pavadinimo šioje vietovėje nebuvo, Krasnoperekopsko miestas išaugo iš Bromo gamyklos gyvenvietės, kuri buvo įkurta plyname lauke. Žiniasklaidos kanalo teigimu, tai yra politinis istorikų, deputatų ir Krymo totorių liaudies Medžliso atstovų kompromisas.

Daugiau kaip 800 Krymo gyvenviečių tebeturi sovietmečiu primestus pavadinimus. Kai kurios, anuomet pervadintos, išvis nustojo egzistuoti arba tapo kitų gyvenviečių dalimi. Ukrainai paskelbus Nepriklausomybę, sovietinių pavadinimų atsikratė tik keli Krymo kaimai – pavyzdžiui, Planerskė tapo Koktebel (Коктебéль).

Deja, pasak hromadske.ua, visų Krymo vietovių pervardijimas įvyks tik tada, kai pusiasalis bus grąžintas Ukrainai.

Tai ir paaiškintų, kodėl interaktyviuose žemėlapiuose ir interneto informacijos šaltiniuose, kaip „Vikipedija“, iki šiol nurodomi sovietiniai Krymo vietovių pavadinimai. Kai kurių didžiųjų interneto paieškų sistemų reakcija į senuosius pavadinimus leidžia manyti, kad yra žinoma apie Dekomunizacijos įstatymą, tik laukiama, kol de jure taps de facto.

Lietuvai tai jau de facto

Tais pačiais metais, kai Ukrainoje buvo priimtas Dekomunizacijos įstatymas, VLKK visuomenei pateikė detalų Ukrainos pakeistų gyvenamųjų vietovių pavadinimų – autentiškų ir sulietuvintų formų – sąrašą (ukrainiečių abėcėlės tvarka pagal ankstesnį, sovietinį, pavadinimą): http://www.vlkk.lt/media/public/file/Naujienos/Ukrainos-pakeisti-vtv_2016_VII_patikslintas.pdf

Patarimų naujųjų Ukrainos vietovardžių klausimais taip pat galima rasti nuolat pildomame VLKK Konsultacijų banke, pavyzdžiui: http://www.vlkk.lt/konsultacijos/12399-dnipro-dnipras-dniepras-dniepropetrovskas

Šių metų kovą buvo įteisinta dvejopa kai kurių Ukrainos vietovardžių rašyba. Naujuosius ukrainietiškus pavadinimus galima tikrinti suskaitmenintame žodyne „Pasaulio vietovardžiai. Europa“: http://pasaulio-vardai.vlkk.lt/salys/ukraina/

Šiame žodyne dauguma Ukrainos vietovardžių teikiami tik ukrainietiškomis formomis, o kai kurių yra dvejopi variantai – turintis tam tikrą vartojimo tradiciją ir naujesnis, transkribuotas tiesiai iš dabartinės ukrainiečių kalbos, pavyzdžiui: Charkovas ir Charkivas, Černigovas ir Černihivas, Lvovas ir Lvivas, Zaporožė ir Zaporižia, Černobylis ir Čornobylis, Nikolajevas ir Mykolajivas ir kt. Rekomenduojama teikti pirmenybę būtent dabartinėms ukrainietiškoms formoms – Charkivas, Černihivas, Zaporižia, Čornobylis, Mykolajivas ir pan.

Svarbu: naujieji dvejopos rašybos vietovardžių variantai kaitomi pagal lietuvių kalbos taisykles, kaip lietuviški žodžiai tokiomis pat galūnėmis, taigi, būtų, pavyzdžiui, ne Zaporižės, Zaporižei, Zaporižę, Zaporiže, Zaporižėje, o Zaporižios, Zaporižiai, Zaporižią, Zaporižia, Zaporižioje.

Jeigu pakeistų vietovardžių sąraše ieškomo pavadinimo nėra, galima dabartinį ukrainietišką pavadinimą lietuviškai perrašyti pritaikant asmenvardžių perrašos taisykles: http://www.vlkk.lt/aktualiausios-temos/svetimvardziai/perrasa-is-ukrainu-kalbos

Pasitelkę šias taisykles, ne tik sužinosite, kad rašytina, pavyzdžiui, Buča, Bučos, Bučoje (ne Bučia, Bučioje), bet ir gebėsite tinkamai lietuviškais rašmenimis užrašyti kiekvieno ukrainiečio vardą ir pavardę. Ir tai bus pirmas pagarbos ženklas.

Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.