Ar tikrai visada reikia pirkti?
Šiandieninė linijinės ekonomikos modeliu paremta drabužių gamybos, rinkodaros ir dėvėjimo sistema pelnė tekstilės industrijai vietą tarp labiausiai aplinką teršiančių pramonės šakų. Pagrindinės tekstilės pramonės aplinkosauginės problemos – tai ne tik didelis vandens sunaudojimas ir jo tarša drabužių gamybai naudojamais chemikalais, bet ir didelis energijos poreikis. Tam, kad pasiektų gamintojus ir pirkėjus, tekstilės žaliavos ir gaminiai nukeliauja tūkstančius kilometrų sausuma, oru ir jūra. Kiekvienas produkto nukeliautas kilometras prisideda prie bendro ekologinio pėdsako – į atmosferą išmesto anglies dvideginio (CO2).
Tie patys principai galioja absoliučiai visoms pramonės šakoms, nes kiekvieno produkto užauginimas ir pagaminimas reikalauja tam tikrų resursų, neišvengiamai prisideda prie aplinkai daromo poveikio.
Stebint nedžiuginančias klimato kaitos prognozes, kyla natūralus klausimas – o ką pakeisti gali patys vartotojai? Iš esmės viską, nes pirkėjai yra jėga, formuojanti rinkos paklausą. Didėjantis vartotojiškumas augina pramonės apimtis, tad vartodami atsakingai, diktuojame gamintojams taisykles kokių produktų reikia ir kiek jų reikia.
Dalijimosi ekonomika – abipusė nauda
Gyventojų sąmoningumas tvarumo srityje nuolatos auga ir vis daugiau žmonių supranta – turėti nuosavą automobilį ar pirkti naujus rūbus nebėra būtina. Kur kas racionaliau – dalintis tarpusavyje ir taip uždirbti arba sutaupyti. Bent kartą nuomojotės apartamentus poilsiui iš kitų asmenų, o gal pirkote dėvėtus drabužius ar pasinaudojote trumpalaikės automobilio nuomos paslauga? Vadinasi ir jūs prisidėjote prie dalijimosi ekonomikos skatinimo ir plėtros.
Specialistai prognozuoja, kad sparčiai populiarėjanti dalijimosi ekonomika ateityje sulauks vis didesnio vartotojų pripažinimo ir įsitraukimo, tad nenustebkite, jeigu jau artimiausioje ateityje mūsų įpročiai kardinaliai pasikeis – dažniau ne pirksime, o nuomosimės ar mainysimės su kitais.
Ekonomistas Tadas Povilauskas pastebi, kad sparčiai tobulėjančios išmaniosios technologijos ir gyventojų skaitmeninio raštingumo įgūdžiai tampa vienu svarbiausių dalinimosi ekonomikos variklių. „Eurobarometro“ duomenimis, kas antras ES gyventojas yra girdėjęs apie dalijimosi platformas, o kas ketvirtas – jomis pasinaudojęs. Lietuvoje dalijimosi ekonomika labiausiai paplitusi būsto, automobilių nuomos sektoriuose, taip pat teikiant pervežimo ar maisto pristatymo į namus paslaugas. Pastaruoju metu sparčiai auga ir dėvėtų rūbų pirkimo, pardavimo bei mainų galimybę suteikiančios platformos.
„Visais laikais žmonės skolinosi daiktus ar juos dovanodavo, tik tai padaryti būdavo kur kas sudėtingiau. Norimo daikto reikėdavo ieškoti per skelbimus laikraščiuose, klausinėti draugų, kolegų, skambinti ar kažkur vykti apžiūrėti. Dėka informacinių technologijų šuolio pradėjo kurtis specializuotos platformos, kurių dėka tiek siūlyti, tiek gauti prekes ar paslaugas tapo kur kas paprasčiau, patogiau ir greičiau. Tai turėjo įtakos ir sparčiam dalijimosi ekonomikos augimui“, – pastebi T. Povilauskas.
Postūmį dalijimosi ekonomikos plėtrai turėjo ir prasidėjusi pandemija, kuri paskatino ieškoti alternatyvių pajamų šaltinių, taupyti įsigyjant ne naują, o naudotą daiktą ar tiesiog ieškoti patogesnių būdų gauti norimą paslaugą. Vis tik kaip pastebi ekonomistas, šiuolaikinė dalijimosi ekonomika gerokai nukrypo nuo pirminės savo idėjos. Tikslas vartotojams suteikti galimybę dalintis turimais, tačiau nenaudojamais resursais ir tokiu būdu papildomai užsidirbti bei prisidėti prie vartotojiškumo mažinimo ilgainiui virto „perku – parduodu“ principu paremta veikla. Gerai tai ar blogai – vienareikšmiško atsakymo, matyt, nėra.
„Pavyzdžiui, pavėžėjų paslaugas teikiantys žmonės tampa nuolatiniais tokių platformų darbuotojais, perkančiais automobilius tam, kad galėtų dirbti savo darbą. Kitas variantas – gyventojai, kurie perka būstą tam, kad galėtų vėliau jį išnuomoti. Tokiu atveju kyla klausimas, kokiu savo turimu ir nenaudojamu resursu šie žmonės dalinasi, – retoriškai klausia pašnekovas. – Iš kitos pusės, ES žaliasis kursas davė nemenką paskatą stiprinti tikruosius dalijimosi ekonomikos tikslus, sukurdamas naujas galimybes tiek vartotojams, tiek tvariai veikti suinteresuotiems tiekėjams. Todėl manau, kad ideologiniai dalijimosi ekonomikos principai niekur nedings ir ateityje tik stiprės.“
Ne kliūtis ekonomikai augti
Ekonomikos augimo principas paremtas gamyba ir vartojimu, tad mažėjanti paklausa iš vartotojų pusės lemia ir mažėjančias gamybos apimtis. Ar tai – ne kirtis ekonomikos augimui? Anot ekonomisto, tiesos tame, kad dalijimosi ekonomika prieštarauja pačiam ekonomikos augimo principui, yra, tačiau bijoti to nereikia – rinka yra pakankamai lanksti, o šalyje veikiančios dalinimosi platformos kartu kuria ir pridėtinę vertę valstybei.
„Jeigu žiūrėtume per tradicinį ekonomikos augimo modelį, turėtume sutikti, kad susikirtimas yra ir kai kuriems verslo sektoriams, pavyzdžiui, automobilių pramonei, jis kelia tam tikrus iššūkius. Kita vertus, resursų nepanaudojimas viename sektoriuje reiškia jų pasitelkimą kitoje, tvaresnėje ir reikalingesnėje srityje. Svarbu paminėti ir tai, kad dalijimosi ekonomikos platformos prisideda prie bendrojo vidaus produkto (BVP). Pavyzdžiui, jei gyventojas nusiperka automobilį iš užsienio, BVP jis nesukuria, nes tai – importuojama prekė. Tačiau jei automobilį išsinuomoja per dalijimosi platformą, jau kuria pridėtinę vertę“, – aiškina T. Povilauskas.
Specialistas taip pat atkreipia dėmesį, kad spartesniam dalijimosi ekonomikos augimui koją pakiša finansinio ir skaitmeninio raštingumo trūkumas, tad turimo potencialo kol kas išnaudoti dar nesuspėjome.
„Jauniems žmonėms naudotis dalijimosi platformomis yra paprasta, tačiau kelia iššūkių vyresnės kartos atstovams, kurių skaitmeninių įgūdžių gerinimui reikėtų skirti daugiau dėmesio. Žinoma, tai ir mentaliteto klausimas, tačiau kuo daugiau žmonių matys tame prasmę ir, svarbiausia, mokės dalyvauti tokiame ekonomikos modelyje, tuo greičiau apie Lietuvą galėsime kalbėti kaip apie tvarią ir ekonomiškai stiprią valstybę“, – neabejoja specialistas.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.